Kadras iš filmo „Satyrikonas“ ©
Minint 100-ąsias Federico Fellini gimimo metines, „Skalvijos“ kino centre Kino klasikos vakaruose bus rodoma restauruota „Satyrikono“ (Fellini Satyricon, 1969) versija. Būtent su šiuo prieštaringai vertinamu filmu F. Fellini karjera pasiekė naują ekscentriškumo ir meistriškumo lygį. Laisva Petronijaus klasikinės romėnų satyros ekranizacija virto vienu neįprasčiausių istorinių filmų. „Satyrikonas“ bus rodomas tris vasario sekmadienius (9, 16, 23 d.) „Skalvijoje“, Vilniuje, vasario 23 d. jį bus galima pamatyti ir Kauno kino centre „Romuva“.
Pirmą kartą „Satyrikoną“, iliustruotą atgrasiomis erotinėmis iliustracijomis, F. Fellini perskaitė dar mokydamasis licėjuje. Čia vaizduojamas senovės Romos nuosmukis, visuomenę užvaldęs egoizmas, godumas, žiaurumas tada nepaliko tokio didelio įspūdžio. Dar kartą šis kūrinys į jo rankas pateko po 30 metų ir šįkart pasirodė kur kas įdomesnis.
Mūsų laikus pasiekė tik „Satyrikono“ ištraukos, kai kurie išlikę siužetai yra be pradžios, vidurio, pabaigos, todėl neleidžia susidaryti vientiso antikinio pasaulio paveikslo. Tačiau trūkstamos dalys kaip tik pakurstė F. Fellini vaizduotę. Jam užgimė stiprus troškimas atstatyti Senovės Romos pasaulį iš griuvėsių, kaip tai daro archeologai, iš šukių sulipdantys molinius indus, amforas, skulptūras.
Kadras iš filmo „Satyrikonas“ ©
„… Filmo užduotis buvo, pasitelkus nebaigtus epizodus, leisti pamatyti pranykusio pasaulio ribas ir ženklus, žmonių gyvenimą, aprėdus, papročius ir apeigas, kurie mums nesuprantami, anų laikų santvarkos kasdienybę, panirusią į laiko galaktiką“, – pirminį sumanymą atskleidė režisierius.
Atkurti senovės Romą F. Fellini ryžosi „Cinecittà“ paviljonuose, tik keletą jūros scenų nusprendė filmuoti natūralioje aplinkoje. Menininko vaizduotėje gimė neįtikėtinos fizionomijos, piktavaliai seniai, atstumiančios matronos, bepročiai, neūžaugos, žinomų žmonių karikatūros. Visi jie pasirodo žiūrovui tarsi cirko paradas ant dekadentinės freskos, iš kurios užgims naujasis žmogus. Tik išgyvenęs apgaulę, menkumą, nepadorumą, nusikaltimą ir net kanibalizmą, naujasis žmogus vėl atgaus nekaltybę ir ramybę.
Kadras iš filmo „Satyrikonas“ ©
„Filmą sudarys nejudančios, statiškos scenos. Tai bus filmas, kurį reikia žiūrėti kaip sapną: jis turi hipnotizuoti. Viskas fragmentiška, nenuoseklu. Ir tuo pačiu nuostabiai vientisa. Kiekviena detalė bus svarbi savaime – izoliuota, padidinta, absurdiška, siaubinga, kaip ir sapnuose“, – savo bloknote užrašė kūrėjas.
Norėdamas sukurti visiškai savitą pasaulį, F. Fellinis į „Satyrikono“ aikštelę pakvietė žinomą kostiumų meistrą Danilo Donati, bendradarbiavusį su Luchinu Visconti, Pieru Paolo Pasolini. D. Donati dirbo vadovaudamasis F. Fellinio idėjomis, maketais, piešiniais. Aikštelėje taip pat dirbo kino operatorius Giuseppe Rotunno, vertintas už meistrišką šviesos pajautimą, įspūdingą grimą sukūrė Piero Tosi. Paskutines scenarijaus korekcijas F. Fellini atliko su scenaristu Bernardino Zapponi, tikėdamasis, kad filmas atitiks prancūzišką filmo afišą. Ji skelbė, kad žiūrovai išvys „žiaurų, gyvulišką, nepažįstantį nuodėmės pasaulį“.
Filmo premjera įvyko 1969 m. rugsėjo 4 d. per Venecijos kino festivalio uždarymą. Publika buvo pakerėta, kritikų atsiliepimai taip pat palankūs. F. Fellini, žinoma, buvo patenkintas. Širdį jam turėjo paglostyti ir bičiulio Ingmaro Bergmano įvertinimas. Dar metų pradžioje jis lankėsi Romoje su aktore ir režisiere Liv Ullmann ir buvo sužavėtas pamatytų juostos ištraukų.
Beje, Fellini pavardė originaliame filmo pavadinime „Fellini Satyricon“ atsirado neatsitiktinai. Likus metams iki juostos pasirodymo, išėjo kito italo Giano Luigi Polidoro filmas pavadinimu „Satyrikonas“. F. Fellini bandė jį perpirkti, bet nesėkmingai. Galiausiai G. L. Polidoro gavo daugiau nei milijoną dolerių iš produkcijos korporacijos „United Artists“ mainais į tai, kad jo „Satyrikonas“ nepasiektų rinkos anksčiau nei Fellinio filmas.
Plakatas. Marius Žalneravičius ©
Kurti kiną F. Fellini pradėjo italų neorealizmo klestėjimo laikais, kai buvo atsigręžta į paprasto „mažojo“ žmogaus gyvenimą. Iš provincijos kilęs kūrėjas, atsikraustęs į Romą, pirmiausia pradėjo rašyti kino scenarijus, tačiau netrukus kino ekraną išvydo jo ankstyvieji filmai („Pienburniai“, 1952, „Kelias“, 1954), kuriuose karaliavo ekscentriški personažai, svajonių ir prisiminimų pasaulis. Netrukus pasirodė ir garsiausi filmai: „Kabirijos naktys“ (1957), „Saldus gyvenimas“ (1960), „8 ½“ (1963) bei kt. Kartu su legendiniais italų režisieriais Luchino Visconti, Michelangelo Antonioni ir Pieru Paolo Pasolini jis priklausė Didžiajam ketvertui.
„Skalvijos“ kino centro ekrane „Satyrikonas“ bus rodomas vasario 9, 16, 23 d., Kauno „Romuvoje“ – vasario 23 d.
