Nuotraukos: iš asmeninio archyvo
Pradžia ne visai tokia, kokią buvau suplanavusi: išlaukusi iki paskutinės minutės, išmečiau aukštakulnius ir laptopą iš rankinio bagažo. Oro uoste pilvotas dėdulė atėmė abu kremus nuo saulės, o ties vartais užklupo paranoja, kad alergija saulei – jau čia pat. Bet rankų odos tyrinėjimus netrukus nutraukė emigrantai. Jų čia buvo daug ir visi kalbėjo apie gyvenimus TEN, tuo tarpu „šiaip“ keliautojų beveik nepastebėjau. Statistika, kramtoma laikraščių, nėra išvaizdi, kol nepamatai visko savo akimis.
Taigi, lietuviams nusisijojus viename didesnių vakarų oro uostų, pasukau į salą su ramiais kaip belgai keleiviais. Civilizuotais. Beje, nors dauguma jų buvo tamsiaveidžiai italai ar garsialiežuviai prancūzai, scena iš tiesų vyko Belgijoje. Atmosfera ir posakiai neretai sutampa.
Kodėl pasirinkau tokią antraštę – high heels + 1? Mano bestfrendei džiugiai nesureagavus nė į vieną sugalvotą blogą blogo pavadinimą, apsistojau ties supaprastintu pirmuoju. Plius vienas – iš gyvenimo išpešti galime daugiau, nei tikimės. Vi-sa-da. Išsikraustau (nepainiokite su emigruoju), tad rašau angliškai, nes vietinės kalbos dar neišmokau. Gyvensiu gražiausiame žemėlapio bate – aukštakulniu mūvinčioje šalyje. Štai ir tas plius vienas, Italija. Parvažiuosiu rengti vietinių reportažų SwO po pusmečio. Tada ir papasakosiu, kas ten taip saldu, o kas – nelabai.
Bet tai nuo rudens. O kol kas apsistoju ties kaitria vasara, prie šalies-bato besiglaudžiančioje Sardinijoje. Čia yra toks nedidelis miestelis Solarussa (labai, labai transformuota „raudonosios žemės“ idėja), kurio gyventojai pažįsta vieni kitus, o jei ir ne, susitikę gatvėje nulydi vienas kitą su ciao, nes gatvelės čia siauros, vingiuotos ir tylios. Taip pat jie yra vieningai išleidę knygą apie savo istoriją, o kai kurias ten esančias nuotraukas net įamžino namo, kuriame apsistojau, savininkas.
Espresso čia tokia išdavikiškai saldi, kad kaipmat pasimiršta savos Vilniaus silpnybės – kofeino gėralai. Valgoma čia daug ir vėlai, ir būtinai su šeima, o pastaroji name, kuriame gyvenu, tokia miela, kad net lietuvių-italų žodynas ant stalo nenustebina. Čia daug laukinių šunų, kurie mažyčiai, it dekoratyviniai, iš tolo aploja, o po to naiviai išsišiepia ir sekioja iš paskos, vizgendami uodegas lyg ištikimiausi draugai. Ant kalno – mažutė sena bažnyčia; pasak legendos, įšokęs į grindyse paslėptą skylę, tuneliu nukeliautum iki šulinio. Tikiu (kaip ir Vilniaus istorijomis), nors buvo tamsu ir matėsi tik aukšti vartai, ant kurių galima pasilypėti laipteliais. Medžiuose plakėsi šikšnosparniai, o mus apšvietė tik didelis sūrio gabalas danguj – raudonai užtemęs mėnulis.
Beje, mūsų plaukai ir oda prišaukia bėdų dar nė neįžengus į atvykimo salę. Labai dėmesinga tauta. Kol kas tiek – asmeniška ir persunkta laiko juostų. Išduosiu, ko galite laukti ateityje – SwO užkulisių, užrašų apie svajonių drabužines bei naujienų iš pasaulio mados sostinės – Milano. Bendrausime?
