Nuotraukos: iš asmeninio archyvo
Putzu Idu. Tai toks vasarnamių kaimelis, į kurį dažniausiai suvažiuoja šeimos pasibūti prie jūros. O jūra čia visai šalia – turbūt nesumeluosiu – pirmosios namų eilės stūkso vos už trisdešimties metrų nuo tos vietos, kur bangos lūžta, pasiekusios krantą. Palei kelią padoriu atstumu išsirikiavę keli barai, paskutiniajame-ledainėje šeštadienio vakarą (vietinė) grupė plyšauja Manu Chao primenančias dainas, persunktas čigoniškų ritmų, bossa novos bei čilo. Mūsų namelis tikrai daugiau nei už kilometro, slypintis už mūrinių koridorių labirintų, bet į mano kambarį naktį vėjas dar atneša nuo paplūdimio sklindančią muziką. Tiesa, čia gyvena trys ar keturi senegaliečiai, jauniausias linksmas, kiti – nebelabai, dainuojantys waka waka ir pardavinėjantys rankines bei pinigines, o rytais – paplūdimio reikmenis, kad vasaros pabaigoje, grįžę pas šeimas, galėtų parvešti savo menką uždarbį.
Buvau prie kranto, kur uolos kartais nukrenta žemyn į bangas. Atrodo, kad srovės dugne čia kryžiuojasi – povandenines patirtis dažnas mūsų turėjęs, tačiau čia, kai pasineri po banga, pirmiausia pilvu pasieki dugną, plauki į kairę, tuomet pajunti antrą užgulančią bangą virš savęs, viskas aptemsta ir esi bloškiamas į priešingą pusę. Tos akimirkos taip prailgsta, kad trykštantys purslai tampa begarsiai. Matyt, sūria jūrine druska išsiskalavau kiekvieną savo organą.
Turbūt neminėjau, kad dažniausiai žmonės su manimi sveikinasi (tarpusavy ir pasikalba), bet, kadangi esu vis dar balta, o ne ruda ar raudona, nekalbina. Tik giliai jūroje išnirusi futbolininko galva pasiteiravo, ar aš nebūsiu iš „Rusyja“, bet bendrai žmonės čia mandagūs ir nepriekabiauja kaip kai kuriuose kituose pietų kraštuose, nors ir vaikšto pražiotomis burnomis arba persikreipia visu kūnu prasilenkdami.
O kalba čia visi. Mūsų namelis, kurį praminiau Pedro ranča, iš lauko pusės apaugęs dideliais gėlių žiedais, avietiniais ir purpuriniais, o vidinis kiemas gražiai užsisuka kampuota spirale. Eidamas kiemu tarp aukštų mūrinių sienų kiekvienoje labirinto atkarpoje matai bent dvi kaimyninių namų viršūnes, o pusryčiaudamas šneki tyliau nei visos trys kaimynų šeimos kažkur už trimetrinių tvorų. Man čia, saloj, nelabai itališka – kartais žmonės net šneka ne šia kalba, o sardiniečių. Jie gestikuliuoja tuo mintinai užsieniečių mokamu ženklu, kai pirštai suglausti su nykščiu, mosikuojama ir klausiama: capito? Capito?.. O visa kita – dėlionės kitų žinomų vietų, nieko pernelyg savito, Karibai, Lietuva, Havajai, … . Čia mano sąrašas, bet tokia ta Sardinija. Jos gyventojai visad priešinasi nuomonei, kad jie tokie patys italai, kaip ir žemyne, ir, galiu pasakyti, į italus jie… ne per daug panašūs.
