Infantiliškos, giriose pasiklydusios našlaitėlės paveikslas, nertos gėlės ir žvyneliais siuvinėti suknelių rankogaliai. Kita pasaka – ryžtinga cirko akrobatė, pasipuošusi ryškiaspalviu triko, maksimaliai ilgais botais ir per dideliu klouno švarku. Ieva Užkurataitė – dar tik antro kurso Vilniaus dailės akademijos kostiumo dizaino studentė, o jau spėjo pasižymėti ryškiu, savitu įvaizdžiu, apie kurį plačiau mums pasakoja pati kūrėja.
Dizainerė Ieva Užkurataitė ir jos logotipas. Asm. archyvo nuotraukos.
Ieva, esi pristačiusi ne vieną kolekciją. Kaip apibūdintum savo kūrybą bei stilių?
Mano kuriami drabužiai yra vizija tarp kasdienio drabužio ir kostiumo. Dažnai ši kūryba orientuojasi į personažą. Nieko nekuriu sau, neatsakiusi į klausimus „kas?“, „kodėl?“ ir „kaip?“.
Kokiuose konkursuose esi dalyvavusi ir kaip stengiesi būti pastebėta?
Esu dalyvavusi renginiuose „Mados Injekcija“, „Vogue Young Vision talent award“, „Virus“, „Dizaino dienos“, „Tikra mada“ ir kituose. Nesiekiu dėmesio kažkokiomis ypatingomis priemonėmis, paprasčiausiai dalyvauju renginiuose, rengiu fotosesijas, stengiuosi bendradarbiauti su fotografais ir žurnalais.
Savo kūryba tu kuri savitą pasaulį, suformuoji ne tik įvaizdį, bet ir heroję. Kaip ją apibūdintum? Kokią žinią ji neša žiūrovui?
Pagrindas yra savitas pasaulis, iš kurio gimsta kolekcijos; dažnai tai siurrealistinė erdvė. Mano herojė kiekvienoje kolekcijoje yra skirtinga. Tarkim, kolekcijoje „Našlaitėlė gero būdo“ ji vargšė, palikta klajoti miškuose, o paskutinėje, naujausioje kolekcijoje „Ji iš cirko“ tai – ryžtinga, pasitikinti savimi dresuotoja ir akrobatė, savimyla ir net egoistė. Kokia ji bus kitoje kolekcijoje? Atsakymo dar ieškau.
Kolekcija „Našlaitėlė gero būdo“:
Kolekcija „Ji iš cirko“:
Abiejų fotosesijų nuotraukos: Rasa Baltrimaitė.
Tavo drabužiuose gausu tekstilinių eksperimentų, tekstūrų. Kaip tai gimsta?
Nuo pat pirmosios kolekcijos pasirinkau spalvininkystės kelią. Tai turbūt svarbiausia priemonė, padedanti atskleisti kolekcijos temą. Prisipažįstu, mažiau dėmesio skiriu konstrukcijoms, todėl labai pavydžiu kūrėjams, kurie sugeba suderinti spalvą su forma. Vis dėlto mano kūrybos pagrindas — audinio paviršius, ant kurio vėliau kuriami visi „stebuklai“.
Nuotrauka: Aušra Osipavičiūtė.
Kaip į tavo kuriamą ryškų ir žaismingą įvaizdį reaguoja publika ar vartotojas?
Tikiuosi, kad teigiamai. Aišku, mano drabužiai kol kas nėra pritaikyti kasdieniam nešiojimui, tačiau su kiekviena kolekcija pamažu einu link šio tikslo. Siekiu suderinti madą kasdienai su kostiumine mada. Mano darbai gali patikti arba ne. Vidurio čia nebus. Galbūt jie per ryškūs, perkrauti ar per margi, bet kol kas savo braižo keisti ar atsisakyti neketinu.
Papasakok apie patį darbo procesą: kiek laiko trunka sukurti kolekciją, kiek modelių sudaro baigtą ciklą?
Darbo procesas prasideda nuo temos galvojimo. Po to seka apmąstymai, eskizų kūrimas, paieškos. Viskas priklauso nuo to, koks stiprus pirmasis impulsas ir kokius tikslus esi užsibrėžęs. Modelių neskaičiuoju. Stengiuosi įgyvendinti tik labiausiai patinkančius. Paskutinę kolekciją sudaro aštuoni modeliai, kūriau ją maždaug pusę metų, o tema atsirado dar anksčiau.
Paskutinėje kolekcijoje „Ji iš cirko“ pristatei ir savo kūrybos atspaudus. Kuo tai papildo kostiumus?
Turbūt tai svarbiausias kolekcijos tikslas. Anksčiau eskizuose apie atspaudus galvodavau, bet tai ir likdavo tiktai neįgyvendintos svajonės.
Tik kolekcijoje „Ji iš cirko“ atspaudai virto realybe ir tikiuosi tai tęsti.
Papasakok apie mados iliustracijas ir apie prizą, kurį laimėjai Mary Katrantzou iliustracijų konkurse.
Piešimas man labai svarbus, nes visa kūryba prasideda būtent nuo eskizo. Popieriuje – kaip ir kostiume – galiu atskleisti savitą pasaulį. Šie metai buvo labai sėkmingi: dalyvavau Mary Katrantzou internete paskelbtame iliustracijų konkurse. Buvau nustebinta, kad tiek daug žmonių balsavo ir gerų atsiliepimų sulaukė mano piešinys. Sužinojusi, kad laimėjau, iš pradžių nepatikėjau, vėliau trypiau iš džiaugsmo. Prizas buvo kvietimas į šios dizainerės šou Londono mados savaitėje. Pamatyti, kaip vyksta toks didžiulis renginys, labai įdomu. Tai puiki ir neišdildoma patirtis.
Tavo stilius tikrai išskirtinis. Ar niekas bestudijuojant nesiekia tavęs pakeisti, įgrūsti į rėmus ir, jei taip nutinka, kaip apgini savo darbus?
Jau sakiau, kad mano stilius patinka arba ne. Galbūt prie niūrių spalvų įpratusiems lietuviams jis atrodo per ryškus ar perkrautas. Bet studijuodama pajutau, kad esu skatinama būti tuo, kas esu. Kaip bus išėjus į gyvenimą, pamatysime. Savo darbų neginu, jie patys gali save apginti. Juk tai mano išraiška, o juos kurti man malonumas. Nesistengiu kažko kopijuoti ar vaikytis populiarumo, nes tada dings visas kūrybos malonumas.
Kaip vertini Lietuvos gatvės stilių? Ką pati dėvi ir siūlai dėvėti kitiems?
Žmogus pats pasirenka, ar jam gyvenime reikia mados. Niekas negali diktuoti, kaip kitas turi rengtis. Juk aprangos stilių lemia ir gyvenimo būdas, ir profesija, ir kitos gyvenimo aplinkybės. Be to, ne visi nori ir turi laiko domėtis mada. Kiekvieno individo skirtingi ir interesai. Tačiau vis dažniau gatvėje pastebiu stilingų ir madingų žmonių, tai labai džiugina. Nes su domėjimusi mada plečiasi ir mados rinka. Pati rengiuosi pagal nuotaiką, dažniausiai spalvingai, – juk pati esu savo kūrybos atspindys.
Dabar atostogų metas, bet gal jau galvoji apie naują kolekciją?
Taip, dabar atostogauju, bet kuriu planus. Galvoju apie naują temą. Nors noriu pailsėti, bet jaučiu, kad rankos dreba, kaip joms reikia veiklos.
