Amerikiečių dainininkas Eric Bibb, net šešis kartus nominuotas „Grammy“, šiandien kuria ir dainuoja akustinę bliuzo muziką bei su šeima gyvena Suomijoje. Praėjusį penktadienį jis lankėsi Vilniuje – būtent čia, rusų dramos teatro užkulisiuose, sodraus ir su niekuo nesupainiojamo balso atlikėją ir pakalbino SwO merginos.
Akvilė: Vakar prabudau ir įsijungusi televiziją pamačiau jus per „Labą rytą“. Turėjote šiek tiek laiko pabūti Lietuvoje – vieną vakarą koncertavote Kaune, kitą – jau Vilniuje. Kuo, viešėdamas čia, labiausiai mėgaujatės?
Eric Bibb: Vakar susirinko nepakartojama publika – gal keturi ar penki šimtai žmonių, priėmę mus (su gitaristu, red. past.) labai labai šiltai pasitikę su pakilia, šilta energija. Nustebau, kad atėjo tiek žmonių – atrodo, turiu čia gerbėjų ratą, su kuriuo reikės palaikyti ryšius, – nusišypso atlikėjas. – Tikrai mielai čia sugrįžčiau ir vėl. Būdamas čia, paragavau tikrai nuostabaus maisto, ypač patiko vieta, kuri vadinasi „Kitchen“. Žmonės čia draugiški, oras puikus – mums pasisekė, kad taip saulėta!
Monika: Nes šiuo metu jau turėtų prasidėti rudens liūtys…
Eric Bibb: Būtent!
Monika: Kokios emocijos aplanko, kai esate scenoje?
Eric Bibb: Kai būna gerai, visiškai pasineriu į akimirką. Mėgaujuosi gera garso kokybe – muzikantui tai labai svarbu – jei garsas prastas, atlikėjui sunkiau susikaupti, „pasimesti“ muzikos garsuose. Koncertuodamas mėgstu ne per daug galvoti, o tiesiog pasiduoti muzikai – juk nestoviu atskirai ir nesiklausau, o tiesiog susilieju su ja.
Nuotrauka: facebook.com/EricBibbMusic
Akvilė: Kokiu žingsniu ar sprendimu kaip muzikantas labiausiai didžiuojatės?
Eric Bibb: Džiaugiuosi, kad vis tik nusprendžiau išlaikyti savo tradicinės muzikos šaknis. Prieš daug metų mėginau groti populiariąją muziką – būti tarsi koks Lionelis Ričis – bet mano kultūros ištakos glūdi afroamerikiečių muzikoje. Tai bliuzas, spiritual žanras, darbo dainos. Ir nors pats rašau dainas, vis dar išlaikau šiuos elementus savo kūryboje. Ir labai dėl to didžiuojuosi – kad esu tradicijos dalis ir padedu ją perduoti ateities kartoms – galiausiai tai turi didesnę reikšmę man asmeniškai, nei muzikinis hitas.
Monika: O kas jus labiausiai žavi muzikanto gyvenimo rutinoje – kelionės, gerbėjai?..
Eric Bibb: Man patinka galimybė sutikti ir susipažinti su kitais atlikėjais bei kurti bendrus projektus. Naujas mano įrašas, pasirodysiantis lapkritį, sukurtas bendradarbiaujant su gana žinomais muzikantais („Taj Mahal“, „The Blind Boys of Alabama“).
Akvilė: Pakalbėkime apie stilių: kokia jūsų mėgstamiausia spalva?
Eric Bibb: Oho, labai geras klausimas. Kai kalba pasisuka apie drabužius, manau, kad renkuosi raudonus atspalvius. Ne ryškius ir grynus, bet tamsaus vyno, burgundišką – tai man vienas gražiausių atspalvių. Man patinka ryškūs batai (parodo žvilgsniu į savo plytų raudonumo batus, red. past.). Rudus tonus ir švelnesnes spalvas mėgstu labiau, nei juodą spalvą. Taip pat patinka žalia.
Monika: O kaip su aksesuarais? Ar visada nešiojate skrybėlę?
Eric Bibb: Taip. Dievinu skrybėles! Mano favoritė pagaminta Australijoje ir vadinasi „akubra“, tai specialus modelis. Su skrybėlėmis reikia praleisti nemažai laiko – negali tiesiog nusiimti jos nuo lentynos ir užsimaukšlinti ant galvos. Reikia įprasti, atrasti sau tinkamą formą ir modelį.
Akvilė: Tikrai taip, aš savo skrybėlę nusipirkau po dviejų metų paieškų…
Eric Bibb. Taip, skrybėlė – ypatingas dalykas. Negali išsirinkti bet kokios, pirmos pasitaikiusios – reikia atrasti savąją.
Akvilė: Ką mėgstate veikti, kai nekuriate muzikos ir negrojate?
Eric Bibb: Mėgstu gaminti maistą, gaminti baldus iš medžio ir tapyti.
Monika: Ar esate surengęs parodų?
Eric Bibb: Ne, ligi šiol dar neturėjau tam laiko, bet gal vieną dieną…
Akvilė: Galėtumėte sukurti viršelį savo kitam albumui.
Eric Bibb: Visai nebloga idėja.
Monika: Paskutinis klausimas. Kokia daina iš jūsų repertuaro jums pačiam yra artimiausia?
Eric Bibb: O dievulėliau, reikia pagalvoti. Iš visų dainų? Tikriausiai, kad daina, kuri vadinasi „For You“ (vert. „Tau“). Kurdamas ją jaučiausi taip, tarsi turėjau slaptą pagalbininką, padedantį man užrašyti natas – tai kaip dovana, didžiulis įkvėpimas, leidęs dainai gimti ypač greitai. Galbūt ją Vilniuje padainuosiu.
