Nuotraukos: © SwO magazine
Eddie The Eagle, arba „Erelis Edis“ – įkvepiantis filmas, kurio metu spėsite ir pakrizenti, ir gal netgi akyse pajusti besikaupiant ašaras. Didžiosios Britanijos premjera dar tik laukia kitą savaitę, tuo tarpu vakar išankstinėje premjeroje Lietuvoje SwO jau apsilankė ir pakalbino filmo režisierių Dexterį Fletcherį.
Akvilė: Eddie The Eagle – itin britiška istorija apie plonytę liniją siekiant savo tikslo ir susiduriant su palaikymu bei priešiškumu iš aplinkos. Tai – globali ir universali tema. Kas būtent šioje istorijoje pritraukė Jūsų dėmesį?
Dexter Fletcher: Manau, kad pats vyras – Edis. Prieš gerus trisdešimt metų stebėjau jį per televiziją, kai šoko su slidėmis Olimpinėse žaidynėse, ir prisiminiau jį šiokioje tokioje klouno rolėje – kiek juokingoje ir netgi gėdingoje. Tačiau nuo to praėjus dvidešimt penkiems metams, dar kartą pamačiau jį per televiziją, dalyvaujantį realybės šou, kurioje jis stengėsi išmokti ir tapti šuolininku į vandenį. Staiga suvokiau, kad tai – vyras, kuris yra be galo pasišventęs ir mylintis sportą bei labai rimtai į tai žiūrintis. Tiesą sakant, jis – olimpietis. Kad būtum olimpiečiu, nesvarbu, pralaimi ar praloši, reikia įdėti ypač daug atsidavimo, dvasios ir širdies. Supratau, kad klydau, o vėliau ant mano stalo pasirodė scenarijus. Kuo daugiau žinojau apie šį vyrą, tuo įdomesnis jis atrodė. Tad norėjau pasinaudoti proga ir sukurti filmą, kurio herojus – įkvepiantis, pozityvus ir šmaikštus. Tai nebuvo filmas apie smurtą ar seksą – žinai, apie tai jau yra daugybė kino juostų ir jos puikios, aš pats vieną dieną norėčiau tokią sukurti – tiesiog norėjau pastatyti filmą, kurį galėtų žiūrėti visa šeima. Tai buvo pamatas, nuo kurio pradėjau vystyti filmo idėją.
Akvilė: Su kokiu didžiausiu iššūkiu teko susidurti, kuriant šį filmą?
Dexter Fletcher: Vyras, apie kurį yra šis filmas, vis dar gyvas. Jis turi šeimą – žmones, kurie jį myli ir kuriems jis rūpi. Tad, žinoma, iššūkis buvo nesukurti filmo, kuris priverstų jį pasijusti blogai ar susigėsti. Atvirkščiai – norėjau pastatyti filmą, kuris atiduotų jam pagarbą ir kurį pažiūrėjęs jis didžiuotųsi.
Akvilė: Ar pats herojus jau matė kino juostą?
Dexter Fletcher: Taip, tris kartus. Ir kaskart, žiūrėdamas „Erelį Edį“, Edis verkia. Jis ypač didžiuojasi šiuo filmu, o tai – nuostabus jausmas ir kartu pasididžiavimas man pačiam.
Akvilė: Filmą jau rodėte JAV, netrukus – premjera Lietuvoje, kitą savaitę laukia Londonas. Kokie tolimesni planai?
Dexter Fletcher: Manau, keliauti aplink pasaulį! Ir, žinoma, parodyti jį kiek įmanoma daugiau žiūrovų. Jau gana nemažai keliavau ir nesu tikras, ar dar daug keliausiu pats, rodydamas filmą – na, gal dar į Rusiją, Kiniją ir Korėją… tiesą sakant, keliausiu, kur tik reikės (šypsosi). Keliauti aplink pasaulį ir rodyti savo filmą žmonėms visad smagu.
Akvilė: Esate vaidinęs kine, televizijoje ir teatre. Kokią vertingą patirtį su metais Jums atnešė kiekviena šių sričių?
Dexter Fletcher: Vaidinu visose srityse, tačiau režisuoti teko tik filmus – tuo neužsiėmiau teatre ar televizijoje. Manau, kad aktorystė – gana platus skėtis, po kuriuo gali tilpti daugybė veiklos formų. Man teko būti net operoje. Svarbiausia – išmokti būti grupės, ansamblio dalimi. Kino industrijoje būtina suprasti ir išmanyti darbo su kitais žmonėmis niuansus: kaip kiti žmonės dirba, kuo prisideda, ką nuveiki tu, kokia rolė jiems tenka ir kaip visa tai gražiai susilipdo į bendrą visumą. Aktorystės esmė – kiekvienas, kiekvienas projektas ar kūrybinis iššūkis, į kurį įsitrauki, reikalauja, kad prisitaikytum prie jo specifikos kaip aktorius (ar režisierius). Tad šio amato pagrindas – buvimas, įsiklausymas, supratimas, stebėjimas ir mokymasis iš žmonių, o ne užsidarymas ir atsiskyrimas nuo pasaulio.
Akvilė: Tapote aktoriumi ankstyvoje vaikystėje. Kokie pirmieji, ryškiausi šios industrijos prisimimai?
Dexter Fletcher: Kai esi vaikas, visada smagu, kadangi tavęs prašo žaisti ir vaidinti. O tai – nuostabus dalykas, juk žaidimus vaikai myli labiau už viską. Tad vaidyba vaikystėje yra tarsi žaidimas. Žaidimas įsijaučiant ir būnant kažkuo kitu. Tai ateina gana natūraliai, ypač jei turi lakią vaizduotę ir mėgsti žaisti, – todėl įsitraukti į vaidybą ir tiesiog mėgautis vaikui yra kažkas magiško. Kai buvau devynerių, nusifilmavau šešiuose filmuose (serijose) su beždžionėle. Devynmečiui berniukui tai kažkas nepakartojamo – eini dirbti kasdien, vasaros atostogų metu, ir žaidi su beždžione. Filme! Kas yra dar smagiau. Devynerių metų taip pat filmavausi miuzikle „Bugsy Malone“ – visiems teko persirengti ir vaidinti gangsterius ketvirto dešimtmečio Čikagoje.
Akvilė: O kaip gi „The Elephant Man“?
Dexter Fletcher: Tuomet buvau jau keturiolikos. Tai – visai kitoks filmas, gana tamsus ir liūdnas, istorija apie žmogų, išgyvenantį kai ką sunkaus ir rimto. Tačiau kažkodėl šis filmas turi ir pakilią, pozityvią pusę, nors ir yra niūrus. Manau, kad šis filmas buvo nuostabi patirtis, kadangi teko dirbti su puikiu režisieriumi David Lynch, kuris tiesiog neįtikėtinas. Teko regėti jį daugybėje filmų aikštelių ir jaučiuosi laimingas galėjęs ten atsidurti. Daugybę dalykų, būdamas vaikas, tiesiog „sugeri“ – pernelyg apie viską, kas supa, negalvoji, tačiau kaupi įspūdžius bei akimirkas.
Akvilė: Su Lietuva jus sieja artimas ryšys. Kas labiausiai šioje šalyje žavi?
Dexter Fletcher: Man labai patinka kūrybiškumas, kultūra ir tai, kad žmonės yra be galo užsispyrę ir žinantys, ko siekia bei nori, – jie visad žinos, ką pasakyti ar ką nori daryti. Čia – stiprus kultūros ir kūrybingumo laukas. Kartais vien dėl to, kad lietuviai čia ir gyvena, jie linkę nuvertinti save – bet ištraukite juos iš šios aplinkos bet kur į Vakarus ir pamatysite, kad tie žmonės labai produktyvūs, kūrybingi ir sėkmingi, kadangi nesibaido sunkaus darbo ir moka vertinti tai, ką turi. Be to, jie gerbia kūrybiškus žmones, menus bei meną kuriančias asmenybes. Šiuos dalykus jie brangina, kaip ir bet ką kita.
Akvilė: Kiek truko, kol pastatėte šį filmą?
Dexter Fletcher: Pirmasis scenarijus buvo parašytas pieš 17 metų, bet, žinoma, aš nebuvau prie to prisidėjęs. Kai scenarijus mane pasiekė – maždaug prieš dvidešimt mėnesių, tai tebuvo idėja mano mintyse. Ir štai, šiandien mes kalbamės Lietuvos premjeroje. 20 mėnesių ne taip ir ilgai – dirbome sunkiai ir sparčiai.
Akvilė: Ar galėtumėte skaitytojams rekomenduoti savo šių metų atradimus – vietą, knygą, filmą?
Coen brolių filmas„Hail, Caesar!“– nuostabi juosta, kuria tikrai mėgavausi. Tai – mano kino atradimas. Bet kas, ką šiuo metu rodo Nacionalinis Londono teatras, nuostabu. Pamatysite – praleisite ten puikų laiką. Dar yra knyga „I Am Pilgrim“ (Aš – piligrimas, liet.), fantastiškas nuotykis ir labai geras skaitinys. Ji netrumpa, daugiau nei 700 puslapių, tačiau skaitydamas negali sustoti. Tai – mano pastarieji atradimai, kuriuos rekomenduoju ir jums. Arba aplankykite London Eye (apžvalgos aikštelę, aut. past.) pasižvalgyti!
