Nuotrukos: organizatorių (GM Gyvai) archyvas.
Eivør Pálsdóttir, muzikos pasaulyje geriausiai žinoma savo vardu Eivør, yra vokalistė, dainų autorė, instrumentalistė, pasižyminti reto grožio ir galingumo balsu. Jos kūrybos paletė varijuoja nuo farerų muzikos ištakų, tradicinių baladžių iki džiazo, country, folk, europietiškos klasikinės muzikos, bigbendams būdingo stiliaus, trip hop atspalvį turinčio roko ir elektroninės muzikos. Visus šiuos eksperimentinius motyvus apjungiantį unikalų stilių atlikėja įvardina folktronica pavadinimu, kuriam pilnai išsiskleisti padeda nuoširdūs ir lyriški dainų tekstai, atliekami farefų, anglų bei islandų kalbomis. Atlikėja davė išskirtinį interviu prieš savo ir grupės pasirodymą mūsų šalyje.
Kai ši Farerų muzikos deivė ruošiasi lipti ant scenos, ji, sako, – lyg ant pirštų galiukų. Muzika atlikėjai Eivør šį tą magiško reiškia nuo pat vaikystės. Gal todėl ji tarytum kolekcionuoja muzikos žanrus, o tada sudeda juos į savo šiaurietišką skambesį. Kontrastingoje vietovėje užaugusi atlikėja kontrastų įžvelgia ir savo kūrybiniame procese, tačiau į savo dainas paprastai įsileidžia tik šviesą.
– 2004 metais buvai tituluota Farerų metų žmogumi “už pozityvų Farerų salų populiarinimą savo dainomis”. Kaip tau atrodo, lengviau ar sunkiau patraukti muzikos industrijos dėmesį atlikėjui, kilusiam iš mažiau žinomos, kai kuriems – egzotiškos, kultūros?
– Nesu visiškai tikra, lengviau ar sunkiau, tačiau apskritai manau, kad galiausiai – nesvarbu, iš kur esi kilęs ar kuo užsiimi, – sėkmė pasiekiama sunkiu darbu ir neblėstančiu tikėjimu tuo, ką darai.
Turbūt kilęs iš nedidelės vietovės susiduri tiek su gerais, tiek blogais dalykais. Tai paprastai kelia žmonių smalsumą, kita vertus, duodant interviu tenka daug pasakoti apie savo šalį ir jos kultūrą ir kartais atrodo, kad tavo kuriama muzika sulaukia mažiau dėmesio (juokiasi).
– Sakoma, kad dangus Farerų salose yra nuolat apsiniaukęs; tai labiausiai vėjuota ir rūke paskendusi vieta Europoje. Ar esi susitaikiusi su niūriais orais, ar gamta turi savo vaidmenį tavo kūrybiniame procese?
– Tiesa, kad Farerų salos gali būti gana niūrios ir audringos, ypač žiemą. Kita vertus, orai kiekvieną dieną pripildyti kontrastų. Būna gražių tykių žiemos dienų, kai kalnai pasidengę sniegu ir žalios šiaurinės šviesos žėri danguje.
Vasaros metu dangus čia labiausiai saulėtas ir žydriausias, o žolė – šviesiausios žalios spalvos. Tada atsėlina rūkas ir viską valandėlei uždengia, tada lyja ir vėl pasirodo mėlynas dangus.
Žmonės Farerų salose išmoko prisitaikyti prie oro – kasdien vis iš naujo. Manau, kad jie išties vertina saulėtas akimirkas ir nutveria kiekvieną saulės spindulį, o kai oras yra šiurkštus, žmonės paprastai tampa kūrybingi.
Tikiu, kad visi šie kontrastai atsispindi mano muzikoje.
– Kas turėjo įtakos pirmiesiems tavo žingsniams muzikos pasaulyje?
– Didelės įtakos, kai buvau vaikas, turėjo mano tėvai. Atsimenu dainuojant savo mamą, besisukiojančią po namus, – aš visuomet dievindavau jos klausytis. Esu įsitikinusi, kad didelė dalis džiaugsmo, kurį patiriu dainuodama, atėjo iš jos. Tėtis rašydavo man nedidelius eilėraščius ir istorijas ir įkvėpė mane kurti savo pačios eilėraščius.
– Savo pirmą pasirodymą atlikai būdama 13 metų ir nuo tada esi ant scenos. Ar tau teko išgyventi “savęs ieškojimo” periodą? Ar kada nors įsivaizdavai save kitokiu žmogumi, nei esi dabar, darančią ką nors kita?
– Aš niekada negalėjau įsivaizduoti savęs darančios ką nors kita. Muzika yra kažkas, ką aš visuomet jaučiau viduje, ir man reikia turėti galimybę išreikšti save.
Tiesa, esu išgyvenusi keletą „savęs ieškojimo“ momentų ir pradėjau tikėti, kad visa tai nėra kažkas nuolatinio – lygiai kaip ir niekas kitas aplink mus. Gyvenimas mus nuolat kažko išmoko ir mes, laikui bėgant, keičiamės. Man tai reiškia būti pasiruošusiai pokyčiams ir leisti sau augti. Tai vaidina labai svarbų vaidmenį rašant dainas ir neabejotinai atliekant gyvus pasirodymus.
– Ar galėtum apibūdinti tobulą metą rašyti dainas? Ar tau reikia laukti, ieškoti įkvėpimo?
– Jaučiuosi taip, lyg dainas savo galvoje rašyčiau nuolat. Dažnai, dienai bėgant, randu mažų akimirkų trumpiems sakiniams užsirašyti. Dainų rašymas man yra ilgas procesas, aš skiriu tam daug laiko, kad dainos būtų būtent tokios, kokios turi būti.
Naktys ir ankstyvi rytai kupini ramybės, kuri palieka man erdvės dirbti su savo idėjomis. Mėgstu rašyti naktimis ir sugrįžti prie to, ką sukūriau, rytais, kai galva šviežia (šypsosi). Šiais momentais aš dažnai suprantu, ar prie to verta padirbėti, ar ne.
Nelabai tikiu, kad įkvėpimo reikia laukti, nes jis, tikiu, yra kažkas, ką turi atpažinti ir pagriebti, kada šis beapsireikštų. Kartais įkvėpimo turi ieškoti geroje knygoje ar kur nors kitur. Tačiau tiesiog laukti, kol jis pats ateis, mano nuomone, truputį tingu.
– Tavo muzika, atrodo, pripildyta trapumo, jautrumo, melancholijos – joje nėra vietos pykčiui, įtampai ar kitoms neigiamoms emocijoms. Kaip tau pavyksta palikti jas už savo muzikos ribų? Galbūt šių emocijų paprasčiausiai neįsileidi į savo gyvenimą?
– Žinoma, aš susiduriu su šiais jausmais kaip ir kiekvienas kitas žmogus. Dažniausiai tiesiog nerašau apie konkrečias pykčio, netekties ar nusivylimo situacijas – verčiau rašau apie tai, kas galiausiai iš to kyla.
Ko gero, kai kuriu dainas, stengiuosi rasti šviesą kiekviename tamsiame jausme. Tai vėlgi kontrastai. Nėra šešėlių be šviesos.
– Vienatvė: draugas ar priešas?
– Manau, kiekvienam menininkui vienatvė yra draugas kartkartėmis. Gali būti vieniša, kai esi taip pasišventęs muzikai, – turi kažką sukurti iš nieko ir tai kartais priverčia pasijusti izoliuotu. Tačiau niekada nežinai, kur tai tave nuves.
– Išbandei save daugelyje skirtingų muzikos žanrų: buvai roko grupės “Clickhaze” narė, džiazo grupės “Yggdrasil” narė, esi baigusi klasikinio vokalo mokslus ir turi operinio dainavimo patirties, o tavo solo albumai apima Farerų balades, folk ir džiazo elementus, eksperimentinę muziką ir t.t. Ar turi minčių nublokšti save į visiškai naują muzikos žanrą?
– Aš niekada negalvoju apie žanrus kaip apie juoda ir balta. Visuomet buvau smalsi muzikai ir sėmiausi įkvėpimo iš visko, ką ištyrinėjau savo kelyje. Muzika, kurią kuriu šiandien, yra to rezultatas. Joje yra daug įvairių žanrų elementų ir man tai yra tiesiog muzika. Jokių etikečių (šypsosi).
– Ar jautiesi tvirtai susieta su Farerų tradicijomis? Kas, tavo manymu, Farerų kultūroje ir žmonėse labiausiai nepaprasta?
– Man patinka Farerų tradicijos ir jos užima svarbią mano tapatybės dalį, bet nesu isteriška dėl jų.
Manau, vienas nepaprastas Farerų salų kultūros dalykas yra per šventinius susibūrimus atliekamas šokis, kai rankomis susikibę žmonės sudaro grandinę (angl. „chain dance“). Tai gana hipnotizuojanti patirtis. Žmonės dainuoja istorijas iš senovinių Šiaurės sagų. Kai kurios jų susideda iš daugiau kaip 400 eilučių ir aš tiesiog dievinu šių dainų garsą ir stiprų ritmą, dunksintį grindyse. Tai labai ypatinga. Kartais tai man labai primena elektro muziką.
Kitas man mielas dalykas yra žmonių ramybė. Jiems visuomet yra laiko pasišnekučiuoti ir išgerti puodelį kavos.
– Tavo dainose dažnai yra antras asmuo, kuriam šneki. Ar dedikuoji savo muziką konkretiems žmonėms? Koks tavo muzikoje balansas tarp autentiškumo ir fikcijos?
– Žmonės ir santykiai įkvepia mane. Aš esu parašiusi dainų apie savo seses, savo tėvus, draugus ir mylimuosius.
Net jei mano dainos yra įkvėptos kitų žmonių gyvenimų, aš juose matau save pačią – kitaip negalėčiau rašyti apie tai. Manau, tai yra geros dainos magija: kai vienokiu ar kitokiu būdu gali atpažinti save.
– Ar tau pažįstama scenos baimė?
– Aš visuomet mylėjau sceną – man tai vieta, kur nutinka visa įmanoma magija tarp atlikėjo ir auditorijos. Paprastai prieš koncertą aš truputį nervinuosi, tačiau tik tiek, kad išlikčiau ant kojų pirštų – susikaupusi. Jaudulys neužvaldo manęs – bent jau kol kas (šypsosi).
Atlikėjos turo „Slør 2016“ koncertai Lietuvoje:
Gegužės 14d. 19val. VDU Didžioji salė, Kaunas
Gegužės 15d. 19val. Šv.Kotrynos bažnyčia, Vilnius
