Nuotraukos – K. Milasevičiaus
Kiekvieną dieną mūsų vis neaplenkia žinia, jog dizaino pasaulyje pasirodė kažkas naujo, mums dar nematyto ir to, kas pakeičia mūsų gyvenimo ritmą kardinaliai. Tai taip pat neaplenkia ir vienos, tikriausiai visiems mums gerai žinomos, srities – vaikiškų žaislų, kurie lydi mūsų vaikystę ir priverčia pažinti pasaulį ir kurti jį patiems. Produkto dizainerės Neringos Orlenok kasdienybė ir veikla siejasi su žaislais bei jų inovatyviais sprendimais. Jos darbai buvo publikuoti tokiuose tinklalapiuose kaip „Design Milk“ ir „Yanko Design“ ir sulaukė nemažai teigiamų įvertinimų. Jos kuriami objektai pasižymi estetika ir originalia kūryba, kurioje funkcionalumas yra pirmenybė. Taigi, kaip viskas prasidėjo, kokiais planais gyvena jaunoji kūrėja?
Neringa, šiandien dirbi kompanijoje „Edu2“, taip pat esi viena iš „Orlenok“ įkūrėjų. Nuo ko viskas prasidėjo, kaip nusprendei, kad savo ateitį nori sieti su produktų dizainu?
Viskas, manau, prasidėjo dar vaikystėje (šypsosi). Mano tėtis dirbo statybų sektoriuje, tad savaitgaliais kartais pasiimdavo ir mane apžiūrėti objektų. Man tai būdavo labai smagi pramoga. Taip pat namuose turėjome daug statybų ir namų interjero žurnalų, kuriuos vartydavau, fantazuodavau, svajodavau ir perpaišinėdavau man patikusius objektus. Mamos darbas buvo ne ką mažiau įdomus ir inspiruojantis. Mano mama dirba rentgeno skyriuje ir tais laikais, kai aš dar buvau maža, jos skyriuje, kur buvo šviečiami žmonių kaulai, buvo įvairiausios įdomios technikos, kuri ir baugino ir kėlė smalsumą. Labiausiai patikdavo tamsiame kambarėlyje iš metalinių kasečių išimti padarytas nuotraukas ir papildyti nauja, dar neapšviesta. Kažkaip tas atidarymo procesas mane labai žavėdavo. Taip pat vienas mėgstamiausių žaidimų buvo „Lego“ ir nuo pat mažumės mėgau piešti, lankstyti iš popieriaus ir užsiimti visokia kitokia menine veikla. Sprendimas sieti savo gyvenimą su dizainu pradėjo ryškėti, kai pradėjau lankyti dailės mokyklą. Tada supratau, jog noriu kurti, jog ši veikla manęs nevargina: galėdavau sėdėti iki išnaktų darydama kūrybines užduotis, mama vos nuvarydavo miegoti, po to, žinoma, būdavo sunku keltis į mokyklą (juokiasi). Tai taip ir prasidėjo mano kelionė pramoninio dizaino link.
Šie metai tau, kaip dizainerei, tikrai buvo įsimintini, kadangi net keli projektai buvo įvertinti tokiuose tinklalapiuose kaip „Design Milk“, „Yanko Design“. Koks jausmas apima, kai tavo kurti darbai yra įvertinami tarptautiniu mastu?
Jausmas apima tikrai neapsakomas. Vienu metu apima ir džiaugsmas, ir jaudulys, ir laimė, ir pasididžiavimas, ir baimė, ir noras daryti dar daugiau. Tarptautinis įvertinimas labai geras rodiklis, jog vis tik esi teisingame kelyje, jog tavo pastangos nenueina veltui.
„Edu2“ specializuojasi unikalių žaidimo objektų kūrime. Kas yra įdomiausia kuriant objektus vaikams ir kas suteikia motyvacijos bei noro kurti žaislus ir ugdyti vaikų kūrybiškumą?
Kurti vaikiškus žaislus, o tuo labiau tokius, kurie ugdytų ir neužgožtų vaikiško kūrybiškumo, yra tikrai nelengva užduotis. Į šią sferą pakliuvau labai organiškai, kurdama objektą bakalauro darbui ir taip radau man patinkančią nišą. Motyvacijos randu kiekvieną dieną, kai einu gatve, lankausi prekybos centre, važiuoju troleibusu ir mažylių rankose matau rėkiančių spalvų, iš abejotinų medžiagų nekokybiškai pagamintus žaislus, monstriškas lėles bei dar nesuskaičiuojamą gausybę konkrečių vaiko neskatinančių mąstyti ir fantazuoti objektų, kurie tik burzgia, žybčioja įvairiausiomis spalvomis ir nieko daugiau gero nedaro. Tai labai gera motyvacija daryti kažką kitaip, keisti šią situaciją.
Kaip pakito „Edu2“ koncepcija nuo įkūrimo pradžios?
Kaip ir minėjau, „Edu2“ yra ne mano kurtas prekės ženklas, čia aš dirbu nuo bakalauro baigimo. Tad koncepcijos p negaliu nupasakoti, bet galiu lengvai apibrėžti, kokiomis vertybėmis dabar gyvename. „Edu2“ prekės ženklui labai svarbu, jog kuriami produktai neužgoštų vaiko, paliktų jam erdvės kūrybai, fantazijoms. Daugelis produktų yra kaip atviros platformos, prisitaikančios prie vaiko poreikių. Taip pat labai svarbus yra ilgaamžiškumas, jog tai nebūtų greito vartojimo produktas. Turime viziją, ties kuria ir dirbame, jog mūsų produktai būtų perduodami iš kartos į kartą, turėtų istoriją ir būtų branginami, o ne po poros mėnesių atsidurtų šiukšlyne. Stengiamės vartotojui pateikti kokybišką, gerai išnešiotą produktą, kuris tarnautų ilgai ir be priekaištų.
Ne paslaptis, kad kelionės, muziejai ir savarankiškas domėjimasis dizaino tendencijomis yra neatsiejama gyvenimo dalis. Kas tau suteikia įkvėpimo, kas, tavo manymu, yra svarbu tokios specialybės atstovui?
Taip, viską labai teisingai paminėjai, su vyru stengiamės, kad per metus pavyktų apsilankyti bent keliose šalyse, bent po porą dienų, kad galėtume atsikvėpti nuo darbų ir skirti kokybiško laiko sau ir savo tobulėjimui. Visada, kur bebūtume, aplankome tos šalies muziejus (meno, dizaino, istorinius). Visada sveika pamatyti kažką įdomaus, netikėto. Be galo smagu aptikti kūrinius, kuriuos matei meno istorijos vadovėliuose, ar interneto platybėse. O įkvėpimas labai subtilus dalykas, man jis pasireiškia įvairiomis formomis (juokiasi). Kartais tam tikra daina tam tikru momentu ar pamatyta paroda gali sukelti minčių pliūpsnį, kurį norisi įgyvendinti. O kartais tiesiog bedirbant ateina vidinis užsidegimas ir įkvėpimas naujiems darbams.
Vienas iš projektų, kuris neabejotinai patraukia savo konceptu ir idėja – lavinamasis šviesos žaidimų staliukas. Kaip kilo idėja sukurti šį objektą, kokia yra pagrindinė jo funkcija?
„Monai“ – šviesos žaidimų platforma, bendras projektas, vystytas su Vilniaus universiteto mokslininkais. Jie buvo atsakingi už technologinę dalį, o aš už dizainą. Pagrindinė jo funkcija yra kūrybinių žaidimų platforma, su cirkadiniu apšvietimu. Tai toks apšvietimas, kuris kinta paros metu: ryte skleidžia mėlynų bangų šviesą, kuri budina ir aktyvina, o vakare – raudonų bangų šviesą, kuri paruošia organizmą miegui. Kad nesusiklaidintumėte, šviesa visada išlieka balta, tik kinta jos atspalvis nuo šaltesnės baltos iki žvakės šiltos šviesos. Kalbant apie pačią idėją, tai norėjosi sukurti objektą namams, kuris būtų jaukus, lengvas, taip pat turėtų daugiau nei vieną funkciją.
Kūrybiniai rinkinukai „Gamtos stebuklai“, „Jūros pasaka“ – atrodo, kad visi objektai yra įkvėpti gamtos ir joje esančių momentų. Kaip gimsta šios idėjos?
Kaip ir prieš tai minėjau, aplink mus begalė mirgančių, birzgiančių, sintetinių, nenatūralių objektų ir medžiagų, tad noras pakeisti šią situaciją ir įkvepia kurti bei rinktis tokias medžiagas ir motyvus, kurie priartintų prie gamtos, prie natūralumo. Gamta – neišsenkantis įkvėpimo šaltinis. Vienas paskutiniųjų kūrybinių rinkinukų yra „Smėlio sodai“, juos sukurti inspiravo japoniški sodai ir jų menas grėbliais išpaišyti pasakiškus raštus. Žaidimas su smėliu apskritai yra meditacinis užsiėmimas, o kai iš apačios šviečia šviesa, procesas tampa dar malonesnis ir tarsi magiškas. Kalbant apie miško ir jūros pasakas, tai pagrindinė mintis yra pasakos, susijusios su gamta kaip „Raudonkepuraitė“ ir „Undinėlė“. Jungiant atskiras detalės vaikas mokosi jungti žodžius į frazes, o frazes į sakinius ir taip mokomasi rišlaus teksto pasakojimo, pasitelkiant žinomas pasakas.
Nuotrauka – N. Orlenok
Sensorinė žaidimų širmelė pasižymi savo unikalumu ir funkcionalumu, kadangi ji skirta erdvės atskyrimui, vaidmenų žaidimams ir sensoriniam lavinimui. Daugiafunkcinis panaudojimas yra svarbus aspektas dizainerio kūryboje. Kuo šis projektas skiriasi nuo tavo prieš tai kurtų objektų?
Sensorinė žaidimų širmelė iš tiesų yra daugiafunkcinis objektas. Bet gerai pagalvojus daugelis mano kurtų objektų yra daugiafunkciniai. Kuo šis projektas skiriasi nuo kitų? Net nežinau, labai sunkus klausimas. Galbūt minimaliu formų panaudojimu? Dominuoja apskritimas ir namo silueto forma. O galbūt savo, kaip objekto, atvirumu, nes gali būti ir namelis, ir kosminė stotis, ir miesto motyvas. Man šis produktas labai patinka, nes jis gali ir atskirti ir sukurti erdvę erdvėje. Taip pat yra dar dvi šios širmelės variacijos, „City Downtown“ ir „City Uptown“. Šios širmelės labiau skirtos ne sensorinei veiklai, o erdvės atskyrimui ir vaidmenų žaidimams. „City Downtown“ širmelė susideda iš senovinių Europos miestų namų siluetų, o „City Uptown“ – modernaus miesto interpretacija.
Nuotrauka – N. Orlenok
Kokie tavo tolimesni planai? Ar galėtum pasidalinti jais su mūsų skaitytojais?
Planų, iš tiesų, yra daug (juokiasi). Planuoju ir toliau gilintis vaikų kūrybiškumo ir produkto dizaino srityje ir tikiuosi po truputį formuoti požiūrį į kitokius žaislus, kurie lavina ir formuoja mažuosius piliečius. O galbūt šie objektai bus skirti ne tik mažiesiems. Viskas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio. Eilėje laukia keli nauji produktai, kurie greitu metu turėtų išvysti pasaulį. Galiu išduoti vieną elementą, jog tai bus susiję su Lietuvos pilimis.
Kur būtų galima atrasti tavo kurtų produktų?
Mano kurtus produktus galima ne tik atrasti, bet ir įsigyti elektroninėje parduotuvėje ČIA.
Ir, žinoma, galima užsukti iš anksto susitarus į studiją Užupyje, Paupio g. 28. Ten galima gyvai susipažinti su produktais. Taip pat galima aplankyti mano virtualų darbų portfolio ČIA.
Nuotraukos – K. Milasevičiaus
Kalbant apie dizainerio profesiją Lietuvoje, kokia tavo nuomonė apie esamą situaciją? Kaip žmonės reaguoja į produkto dizainerio darbą?
Kalbant apie dizainerio profesiją bendrine prasme, tai situacija nėra pati prasčiausia, bet kalbant apie produkto dizainą, kur kas liūdniau. Vis tik labai nedidelė dalis baigusių produkto dizainą lieką šioje srityje, nes rinka Lietuvoje nėra tam palanki. Tačiau po truputi saulė švinta, vis daugiau jaunų žmonių dirba tarptautiniu mastu, dalyvauja konkursuose ir taip skleidžia žinią apie produkto dizainą Lietuvoje bei apie Lietuvą pasauliui (šypsosi). Tiesą pasakius, neteko labai dažnai susidurti su žmonėmis, kurie nežinotų, kas yra produkto dizainas. O dažniausia reakcija būna tokia, jog tai labai sunkus darbas, nes reikia sugalvoti tiek naujų dalykų (juokiasi).
Produktų dizainas dažnai yra orientuojamas ir į baldų dizainą. Tai yra dvi skirtingos sritys, kokia tavo nuomonė šiuo klausimu?
Iš tiesų, produkto dizainas dažnai tapatinamas su baldų dizainu, galbūt todėl, kad didžiausia pramonė Lietuvoje susijusi su baldais. Susiformavusią nuomonę galima pakeisti tik skleidžiant žinią, jog produkto dizainas tai ne tik baldai. Po truputį Vilniaus dailės akademijos studentai pradeda dalyvauti net tik baldų parodose, bet ir medicinos, maisto bei technologijų ir inovacijų renginiuose, kuriuose, manau, ir paaiškėja, kad dizainas tai ne tik baldai, o kur kas platesnė ir rimtesnė sritis.
Nuotrauka – D. Orlenok
Pastaruoju metu vis dažniau girdime apie lyčių lygybę tiek darbe, tiek karjeros pasirinkimuose. Ar yra tekę susidurti su nuomone, jog produkto dizainas yra labiau vyriška specialybė?
Tiesą pasakius, tai labai džiaugiuosi, kad su tokia nuomone neteko susidurti ir labai tikiuosi, jog neteks (šypsosi). Galbūt aplinka, kurioje tenka būti ir dirbti, yra teisinga, be išankstinių nusistatymų ir stereotipų kas ką gali ir ko kas negali daryti. Be to, didžioji dauguma produkto dizaino studentų yra merginos (juokiasi).
