Nuotraukos – Christoph Schumacher
Prieš prasidedant spektakliui, užgesus šviesoms, tamsoje sušvinta telefonų ekranėliai – „reikia išjungti“ – prisimename. Iš Šiaurės Suomijos atvykstanti šiuolaikinio šokio trupė „TaikaBox“ siūlo šią taisyklę keisti ir mobiliuosius įrenginius panaudoti ryšio tarp atlikėjų ir žiūrovų kūrimui. „Menų spaustuvės“ tarptautinių rezidencijų programos dalyviai Vilniuje rodys interaktyvų gyvų technologijų spektaklį „Prašome įjungti mobiliuosius telefonus“, kurio metu žiūrovai savo telefonų pagalba galės nesunkiai dalyvauti spektaklio kūrybiniame procese. Gegužės 26 ir 27 d. specialios technologinės sistemos pagalba visi atėję galės savo asmenines istorijas paversti šokio scenarijumi, balsuoti, kokios muzikos ir apšvietimo norėtų. Suomiai pasirodys kartu su atrinktais lietuvių šokėjais, o dalį savo rezidencijos skirs dirbtuvėms su moksleiviais, kurių metu supažindins juos su šokio ir technologijų sistema bei kartu sukurs trumpus spektaklius. Apie tai, kaip technologijos įsilieja į teatrą kalbamės su choreografe, šokėja ir viena iš „TaikaBox“ įkūrėjų Tanja Råman.
Kaip kilo idėja auditoriją į pasirodymą įtraukti mobiliųjų pagalba?
Prieš keletą metų dirbdami ir keliaudami turuose Velse, pastebėjome, kad kūrėjams ir kultūros vadybininkams sunku pasiekti naujas auditorijas, o šiuolaikinio šokio pasirodymai surenka labai nedaug žiūrovų. Žmonėms šiuolaikinis šokis atrodė sunkiai suprantamas, painus ar net bereikšmis. Tada ir kilo noras visas taisykles apversti aukštyn kojom: dekonstruoti hierarchiją tarp kūrėjo ir žiūrovo bei įtraukti žiūrovus į kūrybinį procesą spektaklio, kuris iš esmės yra apie juos pačius. Mūsų pagrindinis tikslas – visus įtraukti į unikalią patirtį, demistifikuoti kūrybinį procesą ir tokiu būdu supažindinti žmones su šiuolaikiniu šokiu smagioje ir atpalaiduojančioje aplinkoje. Tuo pat metu, kai idėjos jau buvo mūsų galvose, Velse kaip tik buvo pristatoma nauja iniciatyva, kviečianti menininkus ir technologijų kūrėjus sujungti jėgas kuriant naujus įrankius, padėsiančius vystyti įvairių menų auditorijas. Aplikavome į šią programą ir buvome suporuoti su skaitmeninių technologijų agentūra „Moon“, kuriančia skaitmeninį turinį žiniasklaidos transliacijoms. Taip kartu sukūrėme spektaklyje „Prašome įjungti mobiliuosius telefonus“ naudojamą sistemą.
Kaip minėjote, šiuo projektu griaunate tradicinę pasirodymo „atlikėjas-žiūrovui“ struktūrą, paverčiate ją labiau abipuse. Kaip manote, ką iš to gauna žiūrovas?
Mūsų tikslas nėra tik puikūs pasirodymai: kiekvieno spektaklio metu taip pat siekiame, kad žiūrovas pasijustų svarbia komandos dalimi. Mums reikia vieniems kitų, kad spektaklis įvyktų, tad auditorija dalinasi atsakomybės, rezultato pasiekimo jausmu ir, žinoma, juoku. Siekiame, kad po spektaklio bent keletas žiūrovų pasijustų tikrai ypatingais – kad spektaklis buvo būtent apie juos, panaudojant jų istorijas. Juk nedaugelis iš mūsų gali pasakyti, kad jų istorija buvo paversta meno kūriniu!
Šiandien išmanieji telefonai beveik nuolat mūsų rankose, o teatras visada buvo vieta, kur jie bent trumpam padedami į šalį. Kodėl manote, kad jų visgi reikia ir teatre?
Nesakome, kad telefonus reikėtų įtraukti į absoliučiai kiekvieną teatro spektaklį. Šis mūsų pasirodymas tiesiog keičia įprastą požiūrį, kad žiūrovai turi tyliai sėdėti tamsoje, išgirsti frazę „prašome išjungti mobiliuosius telefonus“ ir pasyviai stebėti meną scenoje. Televizija ir radijas puikai išnaudoja šį nuolatinio mobiliųjų įrenginių naudojimo fenomeną, jo pagalba pasiekdami didesnį žiūrovo/klausytojo įsitraukimą į transliuojamą turinį, o mes norėjome paeksperimentuoti ir į skaitmeninį amžių, šalia televizijos ir radijo, įtraukti teatrą.
Teatre egzistuoja ir kitokie interaktyvūs spektakliai, tačiau dažnas žiūrovas jų nemėgsta, nes dalyvaujant tenka palikti savo komforto zoną. Ar telefonai yra tas mediumas tarp interaktyvumo ir komforto zonos?
Visiškai taip. Mes abu labai tuo tikime, tačiau tam, kad interakcija su auditorija pavyktų, reikia tinkamo balanso. Žiūrovui, kuris nori tiesiog stebėti spektaklį, nieko nėra baisiau už atlikėją verčiantį jį prisijungti ir dalyvauti. Mes stengiamės kurti tokią aplinką, kuri leidžia auditorijai dalyvauti ir išreikšti save neatsiduriant dėmesio centre. Kai kurie mūsų spektakliai lengvai padrąsina žiūrovus bendrauti vienus su kitais, judėti, šokti arba – spektaklio „Prašome įjungti mobiliuosius telefonus“ atveju – dalyvauti jo kūrime, bet tai niekada nėra privaloma. Minėto spektaklio metu žiūrovai visada turi pasirinkimą, kaip stipriai jie nori įsitraukti ir dalyvauti. Technologija, kurią mes sukūrėme šiam spektakliui, veikia labai panašiai, kaip socialinis tinklas „Twitter“. Mes gerai žinome, kad bandydami griauti sieną tarp atlikėjų ir žiūrovų, tuo pat metu rizikuojame pastatyti daugybę mažų stiklinių sienelių telefonų ekranų formoje, tačiau šiame spektaklyje mes nuolat kalbamės su auditorija ir pasakojame jiems apie procesą, tad laikas praleistas žiūrint į ekranus – minimalus. Manau, kad radome puikų balansą tarp skaitmeninio ir žmogiško bendravimo.
Spektaklį „Prašome įjungti mobiliuosius telefonus“ rodėte keliose kitose valstybėse. Kokiais įspūdžiais galite pasidalinti? Kokiomis istorijomis spektaklyje paprastai pasidalina žiūrovai?
Taip, su šiuo projektu pasirodėme Velse, Suomijoje ir Šveicarijoje, įvairaus amžiaus žmonėms ir kiekvienas pasirodymas buvo unikalus. Ruošdamiesi spektakliui mes mėgstame integruoti įvairias kalbas ir visada suburiame komandą, kuri susideda iš „TaikaBox“ ir vietinių kūrėjų. Taip galime lengviau išlaikyti auditoriją aktyvią, o žiūrovai gali lengvai išreikšti save savo kalba. Dažniausiai pasirodymą pradedame pasiūlymu pasidalinti kokiu nors pasakojimu – pavyzdžiui prisiminimu ar vaizdu iš šeimos istorijos. Kartais mūsų pasiūlyta tema virsta kuo nors kitu, nes taip nusprendžia auditorija, o pati sistema yra pakankamai lanksti, kad leistų veiksmui pasisukti visai netikėta linkme.
Ar vyresnio amžiaus žmonės, neturintys tiek daug mobiliųjų technologijų naudojimo patirties, gali sėkmingai dalyvauti spektaklyje?
Sistemos naudojimo principas labai paprastas ir prie jo greitai priprantama. Taip pat noriu pridurti, kad jis nepakeičia realaus žmonių bendravimo – pasirodymo metu aš nuolat aiškinu auditorijai kūrybos procesą ir pasakoju, kaip galima dalyvauti. „Prašome įjungti mobiliuosius telefonus“ taip pat skatina žiūrovus bendrauti vienus su kitais: padėti naudotis telefonais arba net susiburti į komandas ir sukurti bendras istorijas. Tai – vienas socialinis potyris skirtas sujungti žmones pasitelkiant meną ir technologijas. Mėgautis spektakliu taip pat galima ir tradiciniu būdu – tiesiog žiūrint ir nenaudojant telefono.
Spektaklį apibūdinate kaip demokratišką. Kaip čia veikia ta demokratija?
„Prašome įjungti mobiliuosius telefonu“ turi panašumų su improvizuotu „stand-up comedy“ žanru, kur sufleriu tampa pati auditorija. Vienas iš mobiliųjų technologijų naudojimo pranašumų yra tas, lygiavertį balsą čia turi visi, ne tik tie, kurie pakankamai drąsūs savo nuomonę pirmi šūktelti garsiai – būtent tai sistemai duoda demokratijos jausmą. Aišku, pasirodymas turi savo struktūrą, o mes siūlome pasirinkimus auditorijai, kad procesas netaptų visiškai nekontroliuojamas, tačiau tiesa lieka tas faktas, kad jei žiūrovai nedalyvauja, pasirodymas nevyksta. Iš esmės, produktas čia nėra pats rezultatas – labiau pats kūrybinis procesas. Bendraautorystės ir bendros patirties jausmas – tai, kas žiūrovą priverčia jaustis geriausiai.
Teigiate, kad „TaikaBox“ nuolat ieško naujų būdų, kaip komunikuoti su auditorija. Kokių dar radote galimybių?
Neseniai sukūrėme projektą skirtą dvidešimties žmonių auditorijai, kurio metu šokėjai ir žiūrovai yra toje pačioje erdvėje ir dėvi ausines. Dirbdami su garso įrašymo profesionalais ir keletu aukštos kokybės mikrofonų, sistemą pritaikėme taip, kad šokėjai ir patys žiūrovai kartu sukurtų unikalią garsinę aplinką. Taip pat domimės tiesiogine savo darbų transliacija. Gyvenant Šiaurės Suomijoje važiavimas į gastroles užsienyje gali tapti gana brangus, tad mes aktyviai naudojamės tiesioginės transliacijos technologijomis ir kai kuriuos projektus kuriame specialiai tam.
Savo darbuose daug kalbate apie ryšio su žiūrovu ieškojimą. Kaip manote, koks tas ryšys turėtų būti?
Kai kuriame šokio meną, dažniausiai turime tikslą, kad žiūrovas ne tik kažką pamatytų, bet ir pajaustų. Savo darbe naudojame daug technologijų, tad jis lengvai gali tapti šaltas ar bejausmis. Būtent todėl ieškome būdų sustiprint emocinę judesio išraišką, pajusti gilesnį ryšį su žiūrovu. Kurdami taip pat kalbamės apie tam tikrų ekosistemų, kuriose auditorija, atlikėjai, technologijos ir spektaklio aplinka vieni su kitais sąveikauja labai dinamiškai, sukūrimą.
Kaip apibūdintumėte savo žiūrovą? Kas jūsų nuomone turėtų pamatyti šį spektaklį?
Nuskambės kaip klišė, tačiau tikrai manau, kad jis skirtas visiems. Trumpai tariant, šis spektaklis suteikia paprastą ir žiūrovams suprantamą įvadą į šiuolaikinį šokį. Todėl visiems mylintiems šokį rekomenduočiau drauge pasiimti žmogų, kuris šokio nemėgsta, į jį žiūri skeptiškai ir ateiti pažiūrėti „Prašome įjungti mobiliuosius telefonus“.
