Nuotraukos – D. Matvejev ©
Lapkričio 3 ir 4 dienomis Vilniaus „Menų spaustuvė“ pristatys naujausią jaunųjų menininkų premjerą – šokio, sensorinių projekcijų ir muzikos spektaklį „Rozetos akmuo“. Nors choreografijos autorė ir atlikėja Živilė Virkutytė scenoje pasirodys viena, video projekcijų menininkas Ed Grimoldby spektaklyje dalyvaus su vietoje kompiuteriu gyvai projektuojamais sensoriniais vaizdais, o muziką kūrę Anrius Šiurys ir Jūra Elena Šedytė dalį jos atliks gyvai. Kūrėjai performansą lygina su čia pat kintančiu, gyvu organizmu kuriam visos jo dalys yra lygiavertiškai reikalingos, o premjeroje sakosi laukiantys atvirai spektaklio potyriams atsiduosiančių žiūrovų. Apie tai, kuo ypatingos gyvos projekcijos ir kaip idėjiniu spektaklio tašku tapo kalbos raida, kalbamės su „Rozetos akmens“ kūrybine komanda.
Živile, visų pirma savo gyvenimą siejai su kalba – studijavai anglų filologiją. Kaip nutiko, kad vis dėl to pasukai į scenos menus?
Živilė Virkutytė: Taip, studijavau filologiją Vytauto Didžiojo universitete, bei labai stipriai abejojau savo pasirinkimu. 2012 metais įstojau į teatro praktikos bakalaurą Didžiojoje Britanijoje, kurioje ir prasidėjo mano praktinė kelionė scenos menų lauke. Iš pradžių daugiau dirbome su tradiciniu teatru, bet labai greitai pasukau į fizinį, judesio teatrą – ten žanrų ir pasirinkimų yra daugiau ir daug platesnių. Tiesą sakant, šokau įvairių tipų šokius jau nuo trejų metų, taip, kad judesys ir šokis pas mane neatsirado iš niekur. Tiesiog visada pritrūkdavo drąsos pasukti būtent šiuo keliu karjeros prasme.
Nuo antro kurso pabaigos pradėjome dirbti su Edu, pradėjome jungti šokį ir sensorines projekcijas. Tai buvo nuostabus atradimas ir procesas. Taip kartu sukūrėme baigiamąjį spektaklį. Šiuo metu puikiai jungiu savo abi profesijas.
Nors spektaklio choreografiją kuri ir scenoje pasirodai viena, kūrybiniame procese dalyvauja dar bent trys žmonės. Kaip susibūrėte šiam projektui?
Ž. V. : Labai paprastai. Su Edu kurti naują projektą planavome jau seniai, o idėja buvo gimusi bent pusmetį prieš teikiant paraiškas “Atvirai erdvei“, tik kurį laiką neradome platformos kur visa tai pradėti.
Su Jūra aš susipažinau gal šiek neįprasčiau. Man rekomendavo apsilankyti “Medijų Meno Savaitėje“ LMTA, ten man labai patiko jos gana neįprasti muzikiniai sprendimai, kompozicijos, tad su ja ir susisiekiau. Buvo smagu, kad projektas ją labai sudomino. Ji pasiūlė kuri kartu su Andriumi, tad susipažinusi su jais abiem supratau, kad tai – labai daug potencialo turintis duetas, kuris gali sukurti tokią muziką, kokią aš įsivaizduoju. Jiedu visiškai pateisino mano lūkesčius.
Kas liečia choreografiją, iš pradžių norėjau, kad pagrindinė choreografijos kūrėja būtų mano draugė italė, buvusi profesionali šokėja. Tačiau, ir dėl atstumo ir dėl jos tikinimų, kad aš pati puikiai galiu tiek atlikti, tiek režisuoti, taip ir nusprendėme. Tai man – didelis iššūkis, bet palaikymą iš šalies turiu stiprų.
Andrius Šiurys: Mes su Jūra muziką kartu kuriam ne pirmą kartą ir jau turim planų bendriems projektams ateityje. Nors abu kuriam įvairią muziką, Jūra turi daugiau patirties instrumentinėje, aš – elektroninėje muzikoje, tad turime progą vienas kitam padėti ir tuo pačiu vienas iš kito mokytis.
Minėjot, kad „Rozetos Akmuo“ yra lygiavertiškai ir judesio ir video projekcijų ir muzikos kūrinys. Kaip kilo idėja įgyvendinti būtent tokią skirtingų menų sintezę?
Š. : Nepavadinčiau to skirtingais menais, ypač judesio ir muzikos, nes tai – daugeliu atvejų tiesiog neatsiejama. O menų sintezė juk įprasta nūdienoj. Tad šios trys meno sritys kartu ir lygiavertiškai – jokia naujiena. Bet čia – tik įrankiai, tik techninės priemonės, tad pats asmeniškai to nesureikšminu – gali būti ir dvi, ir septynios meno sritys kartu. O kodėl kilo idėja būtent tokiai sintezei – atsakys Živilė. Pats manau, kad šokiui tai artimiausia, nes, pavyzdžiui, šiame kūrinyje egzistuoja ir literatūrinis braižas, bet jis juk vis tiek pateikiamas labai abstrakčiai. O matom ir girdim „tiesiogiai“.
Ž.V.: Mes su Edu kartu dirbame jau nuo 2014- ųjų, tokio žanro spektaklį jau kūrėme ir tas sprendimas gan puikiai pavyko. Norėjosi tęsti ir toliau. Šis žanras nėra visiškai naujas pasaulyje, bet iš kitos pusės gan keista, kad dar mažai šokėjų naudoja išmaniąsias technologijas spektakliuose. Norėtųsi, kad to būtų daugiau. Juk turime tiek priemonių, kurios gali tik praplėsti ir praturtinti spektaklį, daug stipriau išreikšti jo “emociją” bei tematiką, žiūrovui suteikti daug daugiau gilesnių pojūčių, įtraukti jį kaip dalyvį, ne tik kaip stebėtoją iš šalies. Muzika natūraliai yra lygiavertė. Be jos nebūtų sukurtas spektaklio pasaulis bei jausmai, o be judesio ir projekcijų nebūtų muzikos. Taip pat norėjosi spektaklio metu panaudoti ir gyvą muziką, kad performanso istorija plėtotųsi dar organiškiau, ir pojūčių prasme būtų stipresnė. Norėjosi tam tikros apgalvotos rizikos, tam tikro “netobulumo”.
Ed Grimoldby: Scenos elementų visumos sąvoka nagrinėjama jau nuo seno. Kompozitorius Richard Wagner sceninei visumai apibūdinti naudojo atskirą terminą – „gesamtkunstwerk”. Robert Edmond Jones tikėjo organinėmis scenos dalimis, formuojančiomis simbolinę visumą, Antonin Artaud tikėjo teatro kūrėju, kaip jutiminio bombardavimo koordinatoriumi. Elementų sąryšis ir bendra visuma sudaro efektyvaus teatro esmę. Man, kaip scenografijos ir projekcijų dizaino studentui, labai svarbu remtis tokių didžių menininkų darbais. Scenos kūrinio elementai nėra atskiri objektai, sudėti vietoje vietoje. Tai – vientisas sutvėrimas. Visos jo dalys privalo vystytis kartu, kad būtų efektyvios.
Scenos menų pasirodymuose vis dažniau įvairiomis formomis naudojamos video projekcijos. Kuo jos ypatingos čia? Kaip jos jūsų spektaklyje papildo šokį?
Š.: Čia naudojamos „gyvosios“ projekcijos – jos realiu laiku reaguoja į šokėjos judesius, sukuria jos atspindį, šešėlį, yra ne tik fonas, bet ir papildoma veiksmo scenoje dimensija.
Ž. V.: Tiesa, projekcijos tikrai naudojamos daug dažniau. Tačiau būtent sensorines projekcijas, kai naudojama itin specifinė “Izadora” programa, sukurta būtent darbui su šokėjais, kol kas naudojamos dar tik pavienių kūrėjų. Taip, visų pirma įvyksta programavimas, tačiau projekcijos dažniausiai atliekamos ir spektaklyje dalyvauja gyvai. Tai sukuria ir tam tikrą riziką. Projekcijos šiame kontekste turi būti kuriamos labai tolygiai su choreografija, ir atvirkščiai, nes tai nėra tik įrašyti ir ant sienos projektuojami vaizdai – jie reaguoja į kūną, jo šilumą, juda kartu, keičia formas, kuria pasaulį kartu su atlikėju.
Šokėjui sensorinės projekcijos padeda pratęsti jo emocijas, mintis, vizualiai “transliuoti” jo pasaulį, kurti spektaklio erdvę ir laiką ne tik vaizduotėje, bet ir čia, tikrame laike ir ant scenos. Tai – labai įdomūs susijungimai. Man atrodo, kad šiandien, kai vis daugiau žmonių bijo eiti į šokio spektaklius, nes jo paprasčiausiai nesupranta, šis žanras gali pasiūlyti žiūrovui pabūti aktyviu dalyviu, tarsi kokiame kompiuteriniame žaidime, įtraukti, leisti jam sudalyvauti, o ne likti pasyviu stebėtoju, kas jau tapę nuobodu tiek pačiam žiūrovui, tiek turėtų būti nuobodu ir kūrėjui.
G.: Sutinku, video projekcijos tikrai dažnai naudojamos teatre. Šokio srityje taip pat matome įspūdingą choreografiją su video projekcijomis, tačiau dažniausiai tai būna iš anksto sukurti video efektai, kurie kūrybiniame procese buvo daug koreguojami, su jais buvo daug repetuojama. Ten nėra nieko, atliekamo gyvai. Mano sukurtos projekcijos yra gyvos, keičiamos realiu laiku. Tai techniko rolę pakeičia į operatoriaus, tarpininko tarp technikos ir to, ką matome scenoje. Tai taip pat įgalina tam tikrą dialogą tarp Živilės ir manęs. Atlikdamas savo dalį, spektaklio metu gaudau Živilės judesio išraiškas ir pagal tai valdau ir projektuoju vaizdus. Viskas daroma labai subtiliai. Daugeliu atveju, aš esu toks pat spektaklio atlikėjas, kaip ir Živilė. Nors ją ir mano kompiuterio vietą skiria atstumas, mano koncentracija sutelkta tik į sceną ir vaizdus, kuriuos sukuriame kartu.
Ar galėtumėt plačiau papasakoti, kaip spektaklio koncepte atsirado būtent kalbos vystymosi idėjos? Ar pastebite, kad tai aktuali šiandienos tema?
Ž. V. Ko gero, viskas prasidėjo nuo susidomėjimo komunikacija tiek su pačiu savimi, tiek su aplinka, žmonėmis ar kitomis kultūromis, ir kaip stipriai keitėsi komunikacijos struktūra, jeigu atspirties tašku paimtume sausumoje atsiradusią gyvybę. Man asmeniškai labai įdomu tyrinėti gyvio, individo komunikaciją, kuri prasidėjo nuo bandymo susikalbėti su savo kūnu, kas keitėsi vidinėje komunikacijoje su savimi, kai organizmas išlipo iš vandens į sausumą, kas jam nutiko, kai jis bandė atsistoti, susikalbėti su nauja aplinka, dar ne visai supratęs kaip kalbėti su savimi bei savo kūnu. Ta užgriuvusi informacija turėjo sukelti daug emocijų, baimių bei nesusipratimo su kitais gyvais organizmais bei turėjo turėti įtakos tolimesnei evoliucijai, kuria mes galbūt gyvename ir šiandien.
Kitas dalykas – skirtingos kultūros, skirtingos kalbos bei dažnai skirtingos pasaulio interpretacijos kiekvienoje kultūroje. Labai įdomu, kai pagalvoji, jog kaip struktūriškai yra sudėliota kiekviena kalba, tokia yra ir mąstymo struktūra. Todėl, kai tam tikri išsireiškimai būna neišverčiami ir suprantami tik tos kalbos atstovams, kyla mintys apie tai, kokios nežinomos mintys, sprendimai, idėjos kirba kitų kultūrų viduje, ko mes visiškai nežinome.
Norėjosi pažiūrėti į kalbos ir komunikacijos temą iš labai įvairių kampų. Ieškojau informacijos ir iš istorinės, antropologinės, kognityvinės psichologijos pusės, stebėjau skirtingų ar tų pačių kultūrų susikalbėjimus ar nesusikalbėjimus, bei žmonių komunikaciją su savimi, bei aplinka. Kiek įtakos žmogui turi aplinka ir atvirkščiai, bei kaip svarbu tai pastebėti. Žinoma, neaplenkiau ir savo asmeninių patirčių, tačiau labiausiai man buvo smagu stebėti aplinką ir ieškoti kalbos šaknų bei kaip viskas prasidėjo. Todėl norisi paminėti vieną problemą, kuri mane ypač sudomino ir kurios klausimą aš sau išsikėliau pačiame kūrybos centre: kodėl kažkada, prieš kalbos atsiradimą, žmonės susišnekėjo tarpusavyje kūno kalba, o paskui simboliais. Ir kaip įdomu kai visa tai evoliucionavo į daugybę skirtingų kalbų, kultūrų ir mąstymo struktūrų. Kas buvo tas lūžio taškas, nuo kurio mes pradėjome vieni kitų nesuprasti, tiek kalbos, tiek kasdieninės komunikacijos prasme. Ši tema yra tikrai neišsemiama ir, manau, labai aktuali. Šiuolaikinėje kultūrų, žmonių, bei informacijos maišalynėje, dažnai būna sunku susišnekėti ne tik kita kalba, ar su kitais žmonėmis, bet ir su pačiu savimi.
Š.: Manau, kad tai labai aktualu, nes visi gerai žinome, kad tiesioginio, natūralaus bendravimo šiandien vis mažiau. Virtualūs bendravimo būdai ištobulėjo ir susikūrė iliuzija, kad tai taip patogu ir greita, jog geriau už natūrą. Tai yra mūsų laikų tragedija.
G.: Mane visada žavėjo kalbinės išraiškos reliatyvumas ir tai, kad kiekvieną kalbą sudaro ne tik išsireiškimų sistema, bet ir ja kalbančios kultūros socialinės normos. Tačiau kalba yra ir apribojimas – kaip išreikšti tai, kas netelpa į jokius ženklų sistemos rėmus? Projekcijų technologija kartu su šokiu naikina šiuos apribojimus. Mes galime išreikšti idėjas grynai abstrakčiame lygmenyje, kas būtų labai sudėtinga ar net neįmanoma, naudojant žodines, rašytines reikšmes. Mes koncentruojamės ties dialogu tarp žmogaus proto ir kūno, o tai, manau, ypač aktualu šiuolaikinėje visuomenėje. Mes apsėsti savo kasdienio gyvenimo ritualų, bet kaip dažnai iš tiesų į save įsiklausome? Ar mes gyvename harmonijoje su savo mintimis ir kūnais, ar tiesiog automatizuotai vykdome sąrašą instrukcijų?
Kokių potyrių gali tikėtis spektaklyje apsilankęs žiūrovas? O gal ko nors iš žiūrovo tikitės jūs?
Š. : Sunku pasakyti. Aš iš žiūrovo tikiuosi įsiklausymo, įsižiūrėjimo, „įsimąstymo“, ir jei jis ant scenos pamatytų, pažintų save – būtų nuostabu.
Ž. V.: Labai norėtųsi, kad žiūrovas tiesiog atsiduotų patirčiai, nesistengtų pernelyg intelektualiai suvokti istorijos, ar galų gale visai jos nesektų. Norėtųsi žmoguje pažadinti jo visus pojūčius, kad žiūrovasinesibaidytų emocijų, prisileistų kūrinį šiek tiek arčiau.
E. G.: Aš norėčiau paskatinti žiūrovus į spektaklį ateiti atviriems. Stebėdami pasirodymą, prasmę jie ras savyje. Mūsų performansas yra apie kalbą ir komunikaciją tarp individo kūno ir jo asmenybės. Tikiuosi, auditorija visą tai nukreips į save ir tyrinės savo pačių interpretacijas.
