Nuotraukos – D. Matvejevo ©
Šiemet Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristato jau antrąjį dokumentinio pobūdžio spektaklį. Režisierius Mantas Jančiauskas ėmėsi nelengvos užduoties – statydamas „Dreamland“, jis ne tik žengė į Lietuvoje dar naują, dokumentinio teatro lauką, bet ir pasiryžo kalbėti apie stereotipais apipintą imigrantų temą. Atėję pasižiūrėti naujausio jo darbo, scenoje vietoje žinomų aktorių išvysite paprastus žmones ir jų nepaprastas istorijas. Tai – akistata ne vien tik su realiais asmenimis, patyrusiais pabėgėlio dalią, bet ir su pačiais savimi. Kaip teigia režisierius, svajonių šalies arba „dreamland“ sąvoka yra vidinė būsena. Vienam tai gali būti jo gimtoji šalis, kitam – šeima.
„Dreamland“ – tavo pirmasis, nestudijinis spektaklis. Kodėl iš karto ėmeisi tokios „nepatogios“, bet kartu ir aktualios temos apie imigrantus?
Sunku paaiškinti, kaip viena ar kita tema ateina. Tai pirmas mano spektaklis Lietuvos nacionalinio dramos teatro ribose, tačiau mano diplominis darbas buvo „Lauke, už durų“, kurį dariau „Audėjo“ fabrike. Nuo to laiko mane pradėjo persekioti tokia tema, kaip karas. Statyti „Dreamland“ pasirinkau ir dėl praktiškesnių dalykų. Dramaturgė Kristina Savickienė pasiūlė dalyvauti menų agentūros „Artscape“ organizuotame projekte, kurio metu vyko kūrybinės dirbtuvės pabėgėliams. Galiausiai, Lietuvos nacionalinio dramos teatro studijoje pristatėme meninį tyrimą-eskizą „Arrivals-Departures“. Šį darbą pamatė teatro direktorius ir pasiūlė tęsti.
Visos temos yra sudėtingos, bet ši tema yra sudėtinga tuo, kad ji yra per daug analizuota ir gvildenta. Kaip padaryti, kad tai ne būtų pateikta banaliai, bet nuoširdžiai ir paprastai.
Ar pirminė spektaklio vizija skiriasi nuo to, ką dabar galime išvysti scenoje?
Pirminiame sumanyme norėjome daryti dviejų dalių spektaklį. Pirmoje dalyje pasirodytų aktoriai, o antroje – patys pabėgėliai. Galiausiai, taip išėjo, kad mes neradome būdo, kokiu būdu į spektaklį įtraukti aktorius.
Kas pastūmėjo rinktis dokumentinio teatro formatą?
Būta visokių ėjimų. Kadangi dramaturgai – Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė jau yra sukūrę dokumentinį spektaklį „Žalia pievelė“, nuo pat pradžios galvojome, kad tikri žmonės būtų kaip dehumanizacinis elementas. Juk žiniasklaida mirga nuo negatyvių antraščių apie imigrantus ir formuoja nepalankią nuomonę jų atžvilgiu. O kokie jie iš tiesų yra, mes nežinome. Tu nesutinki šių žmonių gyvai. Ta akimirka, kai tu leidi žmogui susitikti su asmeniu, kuris laikomas pabėgėliu – geriausias būdas kalbėti šia tema. Kas yra pabėgėlis irgi yra didelis klausimas – tai visiškai abstrakti sąvoka.
Dokumentinis teatras Lietuvoje dar labai jaunas. Ar bandėte remtis „Žalios pievelės“ pavyzdžiu?
Turbūt neatsiejamai tam tikrą įtaką padarė ir „Žalia pievelė“. Vis dėlto „Dreamland“ kūrėjai yra tie patys, kurie statė ir pastarąjį spektaklį. Tačiau kiekvieną kartą viskas yra skirtinga. Anuo atveju, buvo susiformavusi kažkokia komanda, juos apjungė bendra idėja dėl visaginiečių didžiausio rūpesčio – atominės elektrinės uždarymo ir darbo netekimo. Šiuo atveju, atsiranda kitokia problema, kad tie žmonės tam tikra prasme yra ribiniai: vienas asmuo laukia teismo sprendimo, kuris jei nebus palankus, tas žmogus bus išsiųstas atgal į Afganistaną ir užmuštas talibų, kitas spektaklio veikėjas išgyvena didesnę baimę ir įtampą būdamas laisvėje nei kalėjime… Tai nėra komanda, jie – individai. Kiekvienas jų savaime yra įdomus. Sunkiausia buvo juos suburti į vieną visumą, o tam įtakos turėjo ir dideli kultūriniai skirtumai. Tai ypač jautėsi darbo procese. Teko dirbti bendraujant trimis kalbomis.
Ar pagalvoji apie spektaklio ilgalaikiškumą? Ar jis įmanomas, kalbant apie Zabi Ahmadi atvejį, kuomet jis gali būti grąžintas atgal į Afganistaną?
Šis spektaklis būtų kintantis dėmuo, kuris, gali būti, kad keisis. Jeigu taip nutiks, kad Z. Ahmadi bus išsiųstas atgal į Afganistaną ar išvyks į kitą šalį, mes galbūt įvesime aktorių ir per jį žiūrovui parodysime, kad čia turėtų būti žmogus, kurio dėl vienų ar kitų priežasčių nebėra, arba rasime kitą žmogų. Tai ir yra įdomu, kad spektaklis ne bus toks pats, jis nuolatos kis.
Kaip sekėsi rasti žmones, kurie sutiktų atvirai pasakoti savo istorijas?
Sunkiai. Pats ieškojimo procesas užtruko pakankamai ilgai: dienom, mėnesiais – sunku pasakyti, tačiau tai buvo nuolatinės paieškos, bendradarbiavimas su „Caritu“, žmonių ieškojimas pasitelkiant socialinį tinklą Facebook, artimų žmonių turimas pažintis. Kai kurie surasti asmenys turėjo tikrai įdomias istorijas, tačiau nenorėjo būti įstatomi į „pabėgėlio“ rėmus ir tokiu būdu klasifikuojami. Tik pavieniai žmonės sutiko dalintis savo istorijomis. Visgi kultūrų skirtumas yra toks ryškus, kad nevisi suprato, kas yra teatras ar, kad prieš premjerą reikia kasdien po penkias valandas repetuoti. Tai buvo labai didelis išbandymas. Tačiau kai mes padarėme darbą, jie pajuto grįžtamąjį ryšį iš žmonių, džiugesį, kad savo istorijomis gali dalintis su kitais.
Kodėl jų neieškojote Pabradės pabėgėlių centre?
Afganistanietį Z. Ahmadi dar pažinojome iš to laiko, kai dalyvavome projekte Pabradės pabėgėlių priėmimo centre. Tačiau mėnuo iki spektaklio buvo sunkus. Dalyvauti spektaklyje buvo sutikęs irakiečių kilmės asmuo, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių atsisakė. Tuo metu netikėtai sutikau Z. Ahmadi, kuris išgyveno sudėtingą laiką savo gyvenime. Pasiūliau prisijungti prie spektaklio komandos ir jis sutiko. Maniau, kad spektaklis nebeįvyks, kadangi irakiečio pasakojimas, kaip stereotipinio pabėgėlio istorija, buvo viena pagrindinių siužeto linijų.
Ar pats turėjai išankstinių stereotipų imigrantų atžvilgiu?
Kai dramaturgė K. Savickienė man pasiūlė imtis šios temos, aš svarsčiau, ar Lietuvoje išvis egzistuoja pabėgėlių problema. Rasistinių nuotaikų savo gyvenime nesu turėjęs. Jeigu tik daugiau keliauji, supranti, kad homogeniškumas Lietuvoje egzistuoja, tačiau kitur jis yra tapęs praeitimi.
Kaip sekėsi skirtingų kultūrų žmones išlaikyti vienoje komandoje?
Tai buvo diplomatiškumo išbandymas. Spektaklyje dalyvauja labai skirtingi žmonės, pavyzdžiui, turkų kilmės mergina Feyzanur Önal, kuri mūsų šalyje jaučiasi marginale dėl to, kad ji dėvi hidžabą bei tokiu būdu reprezentuoja savo kultūrą. Galiausiai, afganistanietis Z. Ahmadi sunkiai kalba rusiškai, tačiau vis tiek kalba. Šie skirtingi žmonės atsiduria vienoje grupėje… Reikėjo žinoti, kaip kiekvienam individualiai išaiškinti jo užduotį spektaklyje. Dažniausiai viskas pavykdavo pasitelkiant žaidimo formą. Nedarydavome visko rimtai, tik tokiu būdu keitėsi ir jų požiūris į mus.
Kaip sekėsi tikrus autentiškus pasakojimus ir išgyvenimus įvilkti į meninę formą?
Tai, kokią meninę išraiškos formą pasirinksi priklauso nuo pačios temos. Mūsų tema nėra vien tik apie pabėgėlius. Aš jaučiu tai, ką jie jaučia. Mes visi jaučiame tą patį. Spektakliu užduodame klausimą, ką reiškia palikti savo šalį per prievartą, ką reiškia keliauti, kai tu nežinai nei kur vyksti, nei kas tavęs svetimame krašte, „dreamland‘e“ laukia. Kai kurios dalyvių istorijos turi aiškų kontekstą, kaip, pavyzdžiui, laisvės atėmimas už tai, ko nepadarei. Kitos – mažiau aiškios, kaip Z. Ahmadi kelionė. Iš šių istorijų palaipsniui ir eigoje išsivystė ir meniniai sprendimai.
Ar spektaklio dalyviai turi savąjį „dreamland‘ą“?
Jei kalbėsime apie „dreamland’ą” kaip geografinę sąvoką, vieni spektaklio dalyviai yra nusivylę savo šalimis, jų politine situacija, jie negali grįžti ten. Kiti nori grįžti ir matyti besikeičiančią situaciją. Jeigu kiekvieno šalyje būtų viskas gerai, turbūt grįžtų. Kelionė nevyksta šiaip, nieko nėra be priežasties. Visgi „dreamland“ yra ir vidinė būsena. Vienam tai yra jo šalis, o kitam – šeima, kaip, pavyzdžiui, libaniečiui Abdo Zein Alabedeen. Jo namai yra šeima. Tai nepriklauso nuo geografinės plotmės.
Jeigu šį spektaklį tektų statyti ne Lietuvoje, o šalyse, kaip Graikija ar Belgija, kur imigrantų klausimas yra kasdienis. Ar jis būtų kitoks?
Taip, manau, kad jis būtų statomas visiškai kitaip. Gali būti, kad pastarasis spektaklio sumanymas nepasiteisintų. Tai veikia tik Lietuvoje, kur nėra tiek daug pabėgėlių, bet vyrauja negatyvi medijų ir žiniasklaidos suformuota nuomonė jų atžvilgiu. Geriausias sprendimas, koks galėjo būti priimtas, tai leisti jiems patiems kalbėti ir pasakoti savo išgyvenimus.
Kaip vertini dokumentinį teatrą? Ar ateityje dar kartą imtumeisi šio žanro?
Viskas priklausytų nuo spektaklio konteksto ir temos. „Dreamland“ atžvilgiu, nesirinkau šio žanro vien dėl to, kad tai būtų tik dokumentinis spektaklis. Tiesiog nemačiau kitos išeities. Norėjau kad tai būtų įtikinama. Turėjau visokių minčių, kaip statyti spektaklį, o galiausiai kūrybinio proceso metu tai išsikristalizavo į dokumentiką. Kiekviena tema turi savo priėjimą. Man įdomu kas kartą kurti kitaip, eiti į nežinomybę, nors tai yra ir sunkiausia.
