Nuotraukos iš asmeninio Agnės Stanikūnaitės archyvo ©
Griežta juoda skrybėlė, sportiniai bateliai ir nuolat veidą puošianti plati šypsena. Interjero dizainerė, „Factory“ studijos įkūrėja Agnė Stanikūnaitė teigia nesuprantanti, kaip galima dirbti nemėgstamą darbą ir tik grįžus namo veikti tai, kas patinka: „Interjero dizainas yra mano gyvenimas: nuo ryto iki vakaro. Man tai yra taip natūralu, kad net neįsivaizduoju kitaip“.
Kodėl pasirinkai būtent interjero dizaino kryptį?
Mokykloje nebuvau nei labai humanitarė, nei tiksliųjų mokslų mėgėja. Buvau linkusi prie meno, tačiau niekad nebuvau itin bohemiška, visą laiką racionalaus mąstymo. Visuomet norėjau sukurti kažką iš nieko. Tėvai tai pastebėjo ir pradėjo mane kreipti ta kryptimi: „Agnyte, tu žiūrėk kas su menu“. Tai buvo labai gražus postūmis ir aš pradėjau domėtis meno sritimi iš karto atmesdama kraftinius reikalus, žinojau, kad aš niekada nepardavinėsiu savo kūrybos gatvėse. Vienuoliktoje klasėje pradėjau domėtis architektūra ir tuo metu dar visiškai nauja interjero dizaino kryptimi. Tuomet supratau, kad architektūra reikalauja labai daug tiksliųjų mokslų žinių, to išsigandau, nors dabar galvoju, kad būčiau galėjusi ir ten save atskleisti. Interjero dizainas buvo labai racionalus sprendimas, kuriam reikalingas kūrybiškumas ir funkcionalus mąstymas. Pabaigus mokyklą buvo vienintelis įrašas – interjero dizainas, žinojau, kad mano kelias yra būtent šis. Neklydau.
Ar pabaigusi universitetą, atlikai praktiką, ar tiesiog pradėjai dirbti pati?
Mano charakteris toks, kad niekada neįsivaizdavau savęs dirbančios kažkam. Iškart sakiau, kad būsiu interjero dizainere, nors daugumai tai kėlė juoką, kadangi tai labai ilgas kelias, jam reikia praktikos, įdirbio didelėje įmonėje. Tačiau tik gavusi diplomą patalpinau savo portfolio į tuo metu didžiausią interjero dizainerių platformą internete, nurodžiau, kad esu patyrusi interjero dizainerė. Ir gavau savo pirmąjį projektą – mažą butuką Žemuosiuose Šančiuose, Kaune. Paprašiau, kad į susitikimą atvežtų tėtis ir palauktų už kampo, buvo labai gėda, kadangi ėjau kaip specialistė. Be jokios baimės pasakau, kaip kas turi būti. Pirmas mano gyvenime objektas, neturiu jokio žalio supratimo, kaip viskas vyksta, tik nuojautą. Supaišiau tą butuką, liko labai patenkinti. Pro šalį ėjęs kaimynas susižavėjo mano darbu, tą pačią vasarą sukūriau kotedžo interjerą. Tuomet jau turėjau du projektus savo kišenėje ir mane pakvietė prisidėti prie „Take Away“ restoranų tinklo plėtros. Tada gimė „Piano Piano“, „GLofts“. Dėl šių visuomeninių interjerų tapau plačiai žinoma: žmonės pamilo mano sprendimus, netradicinį skonį. Visi kūrė pastelinius interjerus, o aš atėjau su tamsiais atspalviais. Tuomet atsirado pirmieji klientai ir nenutrūkstama gija.
Kiek laiko jau dirbi interjero dizaino srityje?
Virš dešimt metų. Vasarą galvoju suorganizuoti šventę ta proga, nes kai pagalvoji, patirties daug – yra ką švęsti.
Kokie bruožai yra tavo kūrybos identitetas?
Medžiagiškumas, tamsios, sodrios spalvos su įvairiais akcentais. Tamsios spalvos interjere man yra jaukiausios, jos yra su stipriu charakteriu. Jokiu būdu ne niūrios, tai vadinu charakteriu. Man labai neskanūs vien tik pasteliniai, šviesūs interjerai be jokio akcento, man jie neskamba. Mėgstu, kai interjere pasireiškia aštrumas, kai matomas aiškus charakteris, kai neatlikta taip, kaip kiekvienas gali padaryti, kai matosi, jog yra prisiliesta interjero dizainerio.
Kaip atrodo interjero dizainerės diena?
Dizainerio diena yra labai įtempta, nes nuo tavo darbo, tavo žinių, tavo kompetencijos ir noro priklauso, ar įgyvendinti dalykai atrodys taip, kaip nupiešei. Iš tikrųjų, diena yra sudėtinga, todėl reikia labai mokėti atkreipti dėmesį į jaukias smulkmenas, nes kitaip gali likti tik žmogus, kuris atsikelia, atidirba ir eina miegoti. Visuomet labai džiaugiuosi, kai einu į ofisą, tai būna mano pati mėgstamiausia dienos dalis, pasiimu kavos, kaip visuomet svajojau, ir einu senamiesčiu į savo studiją. Tai yra dienos dalis, kuomet aš daugiausiai šypsausi ir kas beskambintų tikrai neatsiliepiu, nes tai yra džiaugsmo akimirka. O paskui prasideda maždaug prieš porą savaičių suplanuota diena, kitaip – problemų sprendimas, kadangi susiduriame su daug neatitikimų, gedimų, atvejais, kai neįmanoma įgyvendinti sprendimų, todėl reikia labai greitai reaguoti. Esu skaičiavusi, kad dizainerio dienos metu mes padarome vidutiniškai apie penkiasdešimt skambučių. Kita dienos dalis – važinėjimas į salonus, kartais net per kelis miestus, detalių derinimas, pokalbiai su baldininkais. Vakarinė dienos dalis, kuomet išspręstos visos problemos, yra skirta susitikimams su klientais. Atrodo, kad padarai milijoną darbų, todėl tikrai labai svarbu mokėti pasidžiaugti momentais, dalykais kuriais žaviesi. Dienos sunkumus atperka baigtų projektų fotografavimas, žmonių šypsenos.
Iš kur semiesi taip iš tavęs sklindančio pozityvumo?
Pozityvumas ateina iš mylimos veiklos, iš požiūrio į kasdienybę. Galvoju, kad tai yra dovana, kadangi visose situacijose reaguoju pozityviai. Grožio, estetikos ieškojimas man yra kaip kvėpavimas, man nėra dienų, kai nenoriu pasitempti, kai noriu atlikti darbus tik tam, kad atlikti. Man kaip oro visuomet reikia grožio, estetikos, motyvacijos ir aš ją randu menkiausiuose dalykuose, kituose žmonėse, praeivyje. Moku pasiimti po krislelį iš visur.
Iš kur semiesi įkvėpimo kūrybai?
Įkvėpimo kūrybai semiuosi iš klientų, jų norų, įdedu savo kompetenciją ir gauname bendrą produktą, galutinį rezultatą. Tad labiausiai inspiruoja jų pasitikėjimas.
Koks tavo didžiausias pasiekimas šiuo metu, kuriuo norisi drąsiai pasidžiaugti?
Niekuo, nes kelias, kurį pasirinkau, po dešimties metų dar tik pradeda teikti žmonių pasitikėjimą manimi, aš galvoju, kad tai pradžių pradžia. Įvaldyti šią profesiją yra ilgas, sunkus ir klaidų pripažinimo reikalaujantis darbas. Dar tik dabar esu toje vietoje, kur džiaugiuosi, kad po visų nesėkmių, nemečiau šio kelio, kovojau. Šis darbas sutvirtino mano charakterį.
Kokių naujovių šiemet pasiūlysi savo klientams?
Be interjero dizaino, užsiimsiu nauja veikla. Su kolege jau paruošėme prototipinį puslapį, darysime „Factory Shop“. Imsime interjero detales iš visų salonų, su kuriais norime dirbti, kuriuose dažniausiai perkame ir sudėsime viską į vieną bazę. Supaprastinsime grožio kūrimą paprastiems žmonėms, dizaineriams. Taip pat turiu mažą svajonę, nuo kurios ir prasidėjo „Factory“. Visuomet norėjau senus daiktus paversti įdomiomis interjero detalėmis. Su drauge susitarėme, kad kartą per savaitę važiuosime į senas laivų gamyklas ir ieškosime daiktų, kuriuos galėsime prikelti antram gyvenimui. Nedarysime savęs dizainerėmis su nerealiomis kainomis, o kaip tik sukursime kiekvienam prieinamą produktą su mintimi, kad gražūs, stilingi namai nėra premium klasės produktas.
Kaip įsivaizduoji savo sekantį karjeros žingsnį?
Mano profesinė svajonė yra projekto sukūrimas nuo A iki Z, kai gauni raktus, o klientas nori pamatyti tik galutinį rezultatą. Tai būtų didžiulis kliento įvertinimas. Bet po dešimties metų pamatysime.
Ar nebaugina interjero dizainerių gausa?
Užimtumas pusę metų į priekį, todėl nėra ko bijoti, tačiau manau, kad rinkai reikėtų prasivalyti nuo tų, kurie galvoja, kad yra dizaineriai. Jei kas ir atsitiktų, gyvenime profesionaliems, nuoširdiems žmonėms darbo niekada netruks. Aš dievinu tai, ką darau, einu ir skelbiu, tai darau natūraliai, o statybų kaip ir vestuvių – nemažės (juokiasi).
Pastebėtina, kad mėgsti aktyvias atostogas, kodėl?
Aš net nebemoku atsipalaiduoti, o gal turiu per daug energijos. Net ir po sunkios dienos randu jėgų vakarienei su draugais, randu laiko ir su draugu vakare paplepėti, pasidalinti ta energija. Kuomet vykstu atostogų galiu pagulėti daugiausia penkias minutes. Didžiausias mano gyvenimo pasiekimas – aš radau žmogų, kuris yra labai aktyvus, vandens sporto mėgėjas. Aš nemokėjau plaukti, jis mane išmokė ir su tuo vandeniu mes susidraugavome, tada atsirado ir vandenlentės, surfas. Ir ne tik tokiame lygyje, kad tik plauki. Mano atostogos dabar tapo tokios, kad aš išpildau absoliučiai visą savo energiją, viską atiduodu, nes aš neturiu, kur savęs dėti, jeigu nedirbu.
Be kokių daiktų neįsivaizduoji savo savaitės?
Be skrybėlės. Čia tikrai numeris vienas, nes net atostogoms turiu atskiras skrybėles (juokiasi). Stiliaus detale tapo dėl to, kad nesusitvarkau su dideliu plaukų kiekiu, kurie krenta į akis, o surištų plaukų nemėgstu.
Laikrodis. Be jo jaučiuosi labai keistai, nes tada iš įpročio žiūriu į nuogą ranką.
Sportiniai bateliai. Žiemą jaučiu skausmą širdyje, kad teks atokiau padėti sportinius batelius, tad nešioju juos kol nebūna šalta kojoms.
Telefonas. Šimtas procentų.
Rankinė. Nemėgstu vientiso tūrio rankinių, kadangi man dienai reikia labai daug skirtingų dalykų: nuo statybų iki asmeninių daiktų, todėl turi būti skyreliai. Žinoma rankinė turi būti per petį, kad rankos būtų laisvos.
Manau, tai paprasti, kiekvienai moteriai reikalingi daiktai. Per daug neskiriu tokiems dalykams dėmesio, nebent tai – skrybėlės fenomenas.
Instagram mėgstamiausi:
@TasyaVanRee. Fotografė, grafikos dizainerė, kuri piešia ir kuria. Savęs inspiracijai.
@Bertfrankltd. Produkto dizaino inspiracija: sprendimai, įvairios tekstūros.
Ko palinkėtum kiekvienam?
Grožio ieškojimo momentuose. Neatsiliepkite į skambučius, kai džiaugiatės akimirka, pasiimkite iš momento viską, ką galite. Tai labai svarbu kiekvienam. Tai priartins prie pozityvaus mąstymo, kuris veda link gerų sprendimų.
