Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) pristato filmų programą, kurią sudaro trys Danielio Steegmanno Mangrané filmai. Ši programa atveria platesnę menininko kūrybos perspektyvą ir švenčia pirmosios šio ispanų kūrėjo solo parodos „Fantomas“ ŠMC uždarymo savaitgalį. Filmai bus rodomi kovo 28–31 d. 12–20 val. be pertraukų ŠMC kino salėje. Įėjimas su bilietu į parodas.
Nuotrauka iš Danielio Steegmanno Mangrané asmeninio archyvo ©
Pirmasis programoje pristatomas filmas „16 mm“ (2008–2011) savo temomis yra artimiausias pietinėje ŠMC salėje eksponuojamai parodai ir vienintelis filmas su garsu šioje programoje. Jame toliau atskleidžiamas menininko susidomėjimas Brazilijos Atlanto tropiniais miškais, kurie čia yra įamžinti savo tikromis spalvomis. Sekant struktūralistinio kino kūrimo tradicijomis filme „16 mm“ žaidžiama pačia kino juosta. Šis darbas nufilmuotas su specialiai jam pagaminta kamera. Lėtai judanti tankiu tropiniu mišku ji atskleidžia pastarojo grožį sunaudodama kino juostos ilgį, kuris tiesiogiai atitinka jos judėjimo atstumą.
2013–2015 metais sukurtas filmas „Spiralinis miškas (visų gyvūnų ir žvėrių karalystė yra mano vardas)“ (angl. „Spiral Forest (Kingdom of all the animals and all the beasts is my name)”) taip pat pasitelkia gamtą kaip kūrybinę medžiagą. Šis darbas buvo nufilmuotas specialiai tam sukurtu senovišku instrumentu – iš trijų vyrių sudarytu gimbalu, leidžiančiu prie jo pritvirtintai kamerai nevaržomai suktis aplink tris ašis. Gimbalo principas nuo antikos laikų buvo naudojamas giroskopuose bei dangaus kūnų judėjimui atvaizduoti skirtuose įrenginiuose ir pats savaime yra tapęs tiek visatos, tiek ir atominės struktūros modeliu.
Paskutinis programoje pristatomas filmas taip pat susijęs su gamta, tačiau čia natūrali terpė maišoma su paties menininko sukonstruota studija. Filmas „Gyvalazdės“ (2012, angl. „Phasmides”) seka vabzdžių šeimą, užsimaskavusią skirtingose aplinkose. Filmo eigoje geometrinės formos virsta organiškomis, o organiškos atskleidžia savo geometriją, gyvi organizmai atrodo lyg negyvos gamtos objektai ir negyva susisieja su gyvybe. Kaip ir Rogerio Caillois’o esė „Pamėgdžiojimas ir legendinė psichastenija“ (pranc. „Mimétisme et la psychasthénie légendaire“), šiame filme taip pat svarstoma galimybė, priešinga įsigalėjusiam įsitikinimui, jog gyvūnai susilieja su aplinka, kad save apsaugotų – galbūt jie tai daro greičiau iš mitologinio troškimo susilieti su pasauliu.
Daniel Steegmann Mangrané (1977 m.) gimė Barselonoje, gyvena ir dirba Rio de Žaneire, Brazilijoje. Jo personalinės parodos pristatytos Serralves fonde Porte, Portugalijoje (2017), Modernaus meno muziejuje Medellín Antiokijoje, Kolumbijoje (2016), projektų erdvėje „The Green Parrot“ Barselonoje (2016), Rio de Žaneiro modernaus meno muziejuje (2015), „Casa Modernista“ San Paule (2015), CRAC šiuolaikinio meno centre Alzase, Prancūzijoje (2014), „Casa França-Brasil“ Rio de Žaneire (2013). Jo kūriniai rodyti svarbiose grupinėse parodose „Centre Pompidou-Metz“ šiuolaikinio meno centre Prancūzijoje (2017), Liono bienalėje Prancūzijoje (2017), Naujajame nacionaliniame Monako muziejuje NMNM (2017), ŠMC Vilniuje (2017), Arario muziejuje Seule (2016), 9-oje Berlyno bienalėje (2016), Naujojo muziejaus trienalėje Niujorke (2015), Kadist meno fonde Paryžiuje (2015), 9-oje Mercosul bienalėje Porto Alegre, Brazilijoje (2013), 30-oje San Paulo bienalėje (2012) ir kitur.
