Nuotraukos – kūrėjų asmeninių archyvų ©
Mada, kurios viena iš gyvybinių funkcijų yra originalumas, turėtų priekaištingai numoti ranka į posakį, kad po Saule nėra nieko naujo. Tačiau panašu, kad tikrai nėra: bėgantys metai naujam gyvenimui prikelia vis daugiau praeities siluetų. Kažkada lindome į mamų ir senelių spintas ir jų turinį vadinome pasenusiu. Šiandien jose ieškome džinsų paaukštintu liemeniu, tvido paltų ar oversize tipo megztinių. Žavūs praeities vaiduokliai materializuojasi ir nugula parduotuvių lentynose ir tokią grįžtančią madą visi linkę vadinti įkvėpimu. Tačiau įkvėpimo vandens kupinas šulinys tuoj pat išdžiūsta, kai iš jo atsigerti nori ištroškusi greitoji mada.
Ji paprastam vartotojui nuo aukštosios mados pjedestalo nukelia itin daug panašumų turinčių drabužių, kuriuos akylesnė mados pasaulį stebinti akis apipila neigiamais epitetais. Ir tiesa ta, kad greitoji mada to verta: ji neturi laiko rūpintis unikaliu dizainu ir aukotis kūrybiniam procesui.
Anokia tai paslaptis. Tačiau amą bent trumpam atima šiurkšti realybė, kad tai, ką aukštoji mada lipdo mėnesių mėnesius, greitoji surezga per kelias savaites. Vos tik pasirodžius naujos aukštosios mados kolekcijos nuotraukoms, greitoji mada akimirksniu nubraižo minimalius skirtumus turinčius eskizus, kurių gamyba užtrunka neįtikėtinai trumpai ir drabužiai jau po kelių savaičių pasirodo parduotuvėse. Greitosios mados gretose net dirba žmonės, kurių darbas – gerti kavą įvairių mados sostinių gatvėse ir stebėti stilingo jaunimo skonio pojūtį, kuris keliais pieštuko štrichais tampa tuo, ką netrukus vilkėsime.
Tačiau ne visi tai regi kaip grėsmę. Teisininkas Christopheris Sprigmanas, analizuojantis intelektinės nuosavybės klodus, teigia, kad kopijavimas yra variklis, varantis mados industriją į priekį: plagijuojant kitus įtvirtinamas tam tikras trendas, o norėdama pasprukti nuo kopijuotojų masės, mada yra priversta kurti ir įnešti naujus vėjus. Vis dėlto kopijavimas yra didelė grėsmė savo kelią pradedantiems ir mažiau žinomiems mados kūrėjams, kuriems sunkiau apginti savo kūrinius ar net patiems tenka gintis nuo kaltinimų, jog tikrieji plagiatoriai – tai jie patys.
Tačiau kur yra toji riba tarp kopijavimo ir įkvėpimo? Kremer dizainerio Deivido Katkus manymu, dažnai sunku atskirti kopijavimą nuo įkvėpimo dėl vienu metu vyraujančių skirtingų tendencijų: „Būtent dėl pasirinktos tendencijos kūrėjų darbai gali supanašėti, tačiau tai yra geras būdas pritraukti tam tikrą auditoriją. Kopijuojama yra tuomet, kai pasisavinamas kitų vizualinis supratimas ir naudojami jau sukurti įvaizdžiai neatskleidžiant savojo autentiško mados požiūrio.“
Nuotrauka – Donatas Damarodas ©
Kopijavimo užuominų D. Katkus regi J. Statkevičiaus kūryboje: „Jei išvydę kolekciją matome daug skirtingų estetikų, kurios primena kitų menininkų darbus, galime neabejoti, kad kūrėjas tiesiog kopijuoja. Kopija yra tuomet, kai negalime atrasti pačio autoriaus, o matome tik kito kūrėjo braižą – priešingai nei darbai, kurie sukurti inspiruojantis: nors juose ir galime įžvelgti kitų įtaką, jie vis tiek išlieka autentiški.“
„Cock Heart“ kairėje ir Juozo Statkevičiaus marškinėliai dešinėje
Ryškią skirtį tarp kopijos ir įkvėpimo brėžia Pretty Ugly mados redaktorė Justina Semčenkaitė: „Įkvėpimas ir kopijavimas yra du visiškai skirtingi ir nelyginami dalykai. Šiandien kūrėjams sunku rasti tą ribą – daug laiko praleidžiama scrollinant Instagrame, Pintereste ir kitose „įkvėpimo“ platformose, vaizdiniai įstringa atmintyje ir dažnai kopijavimas vyksta nesąmoningai, to net nesuvokiant. Kūryboje svarbu atlikti gerą researchą ir būti teisingam sau – atsakyti į klausimus, ar kompozicija, piešiamas eskizas, kuriama muzika yra nematyta, nenukopijuota ir sukurta panaudojus turimas žinias ir tik labai mažą dalį įkvėpimo.“ Pasak J. Semčenkaitės, kūryboje įkvėpimas užima tik labai mažą dalį: „Visa kita – labai ilgas, sunkus ir nuoseklus darbas. O kopijavimas – atvirkščiai, įvyksta labai greitai, nes nukopijuoti darbą yra gana paprasta.“
Nuotrauka – PrettyUgly ©
Vis dėlto vargu, ar aukštajai madai liko jėgų pykti ar bijoti greitosios mados kėslų: ilgaamžes imperijas sukūrusi aukštoji mada užsitikrino patogią vietą po Saule. Tokią patogią, kad ir pati sau leidžia meistriškai nugvelbti svetimas idėjas. Sportinė avalynė – kasdien populiarėjanti niša, kuri iš sporto aikščių persikėlė į gatves ir yra neatsiejama skubančios visuomenės dalis. Tačiau ši niša nėra stiprioji aukštosios mados pusė. Nors esama neblogų pavyzdžių, suvienijusių aukštąją ir gatvės madas – pavyzdžiui, 2017 m. pasirodę Balenciaga Triple S kedai, – vis dar sunku suskaičiuoti, kiek žymių dizainerių vagia kiaušinius iš svetimo lizdo. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia: 1960–ųjų pradžioje sukurti ikoniškieji adidas Stan Smith bateliai tapo patraukliu masalu aukštajai madai. Klasikinis teniso batelių siluetas, baltos odos korpusas, ryškiomis spalvomis pažymėtas kulnas – skiriamaisiais ženklais padabinti originalūs adidas kedai tapo lengvai interpretuojamu maketu, keliančiu nepasitenkinimą sportinės avalynės gerbėjams.
Kodėl aukštoji mada kartais leidžia sau eiti kitų pramintu keliu? Tam tikrose srityse neturinti praktikos, mada nusprendžia sužaisti saugų žaidimą ir vartotojui pasiūlyti tai, kas užtikrinta. 1978 m. žymieji adidas bateliai buvo pavadinti garsaus tenisininko Stan Smith vardu ir tapo neįtikėtinai populiarūs. Pasaulyje šių kedų parduota daugiau nei 45 mln. porų, tad nieko keisto, kad aukštoji mada nori pasišildyti svetimuose spinduliuose ir sukuria itin panašų, laiko patikrintą dizainą.
Tenisininkas Stan Smithas Wimbledono turnyre, 1972 m. Nuotrauka iš „adidasArchive“ ©
O tokiems poelgiams užkirsti kelią sunku. Jungtinėse Amerikos Valstijose dizainerių kūrinių apsauga praktiškai neegzistuoja. Saugodami tai, kas yra intelektinė nuosavybė – knygos, tapybos darbai, dainos ir panašiai, – įstatymai tokios pačios apsaugos negali pritaikyti drabužiams ir aksesuarams, nes tai yra materialūs naudojimui skirti daiktai. Tiesa, įstatymai gina prekės ženklą kaip grafinį simbolį, tačiau iš to naudos mažai. Europoje situacija palankesnė, tačiau dizaino patentavimas trunka ilgai, reikalauja finansinių išteklių ir nardina į biurokratines džiungles.
Bet socialinė žiniasklaida imasi tvarkyti tai, ko negali sutvarkyti įstatymai: viešos žinutės, originalių ir nukopijuotų kūrinių gretinimas, galia publikuoti ir dalintis – visuomenės veikėjai ima atlikti „sarginio šuns“ funkciją. Instagram platformoje Diet Prada vardu pasivadinusi paskyra, turinti beveik pusę milijono sekėjų, be skrupulų gėdina ir į viešumą traukia visus, kurie prisiima kitų nuopelnus. J. Semčenkaitės nuomone, tokios platformos kaip Diet Prada edukuoja apie kopijavimo problemą ir padeda kiekvienam nusibrėžti ribas, kas jam asmeniškai yra kopijavimas. Diet Prada balsas darosi vis įtakingesnis, o kritikos neišvengia nė patys tikriausi aukštosios mados dievai: pradedant žymiaisiais Gucci ar Valentino ir baigiant gatvės mados Olimpo viršūnėje įsipatoginusiais Off White.
Ikoniška tapusi Molly Goddard suknelė kairėje ir itin panaši Off White suknia dešinėje
Off white (dešinėje) – rankinė, detalėmis neatleistinai primenanti 3.1 Phillip Lim (kairėje)
Vis dėlto tarp kūrinių panašumų galima įžvelgti ir teigiamų įkvėpimo pavyzdžių. D. Katkaus teigimu, madoje įkvėpti gali ir kitų menininkų darbai: „Tokia kūryba labiau pasižymi tam tikros stilistikos panašumais ar konstravimo būdais bei medžiagų deriniais. Puikus pavyzdys Martin Margiela bei Vetements kūrybos ypatumai. Martin Margiela jau seniai pradėjo tai, ką dabar kuria Vetements, bet negalima to vadinti kopijavimu, nes visa estetika perfiltruota per pačio Demnos Gvasalios prizmę.“
Martin Margiela ir Vetements
Kaip laukiniuose mados vakaruose susidoroti su kopijuojančiais? Turbūt vienintelis kirtis plagiatoriams yra paprasčiausias buvimas geriausiu. Sukurti šedevrą, kuriam neprilygs jokios kopijos, o patekus į plagiatorių gniaužtus, pasprukti iš jų sukūrus dar puikesnį kūrinį nei iki šiol. Tai nesibaigiančios lenktynės, kuriose visada nugalės ne greičiausi, o originaliausi.
