Nuotraukos – Radvilės Juozapaitytės (NUAGE) ©
Kaip gera sugebėti išlaikyti balansą! Ragauti salotas iš daržo, rinkti uogas, tačiau užsinorėjus didžiausios ledų porcijos – imti ir skanauti. Julijai, KitchenJulie tinklaraščio kūrėjai, rodos, puikiai sekasi suderinti sveiką gyvenseną su nuodėmėm. Todėl keliaujame į svečius, kur mus pasitinka su didžiausia meile maistui, pokalbiams ir Panna Cotta! Atskleidžiame užkulisius, kaip gimsta receptai ir vieną jų dovanojame jums!
Julija, tu kuri maisto tinklaraštį KitchenJulie. Papasakok, nuo ko viskas prasidėjo.
Manau, kad viskas prasidėjo nuo mano šeimos. Labiausiai įkvėpimo sėmiausi iš tėčio ir močiutės. O, kai būdama modeliu pradėjau keliauti – iš vietinių restoranų, kavinių. Viskas buvo įdomu, viską norėjau ragauti ir tikrai gavau daug progų pasilepinti itin aukštos kokybės virtuve ar įdomiais ingredientais. Vėliau pati pradėjau eksperimentuoti virtuvėje , o draugai ėmė „traukti už danties“, jog turėčiau rašyti maisto tinklaraštį. Taip ir atsirado pirmasis KitchenJulie įrašas interneto platybėse. Tuomet dar viską fotografuodavau telefonu…
Tavieji receptai paremti idėja: „where healthy meets guilty“. Kaip tu atradai tą balansą?
Man rodos, ši idėja pati susirado mane, kitaip sakant tokiu principu maitintis pradėjau natūraliai. Supratau, kad visam laikui atsisakyti sviestinio kruasano ar tikros itališkos picos su daug mocarelos man nepavyks. O ir pati to visai nenoriu. Taip atradau balansą. Pastebėjau, kad žinodama, jog jei tikrai labai norėsiu grietininių ledų, aš sau leisiu ne vieną, o dvi porcijas iš karto, tai šaldiklyje tūnančios gėrybės taip ir liks neištrauktos. Draudimas skatina elgtis priešingai ir kai bandai per daug save kontroliuoti, dažniausiai paslysti gaudama tik dar didesnes traumas.
Bet suderinti sveiką gyvenseną su šiek tiek nuodėmės nėra taip paprasta, kaip skamba! Papasakok, kaip gimsta tavieji receptai?
Nėra paprasta, tačiau tikrai įmanoma. Kai sumažini suvartojamo cukraus kiekį, vis mažiau jo norisi – natūraliai mieliau renkiesi vaisius ar juodąjį šokoladą, kai norisi kažko saldaus. Mano receptai dažnai gimsta iš fantazijos, kai alkana sau kontempliuoju ko tą akimirką norėčiau ir suprantu, jog tai potencialiai galėtų būti naujasis KitchenJulie receptas. Tada bandau – kartais pavyksta, kartais tenka nusivilti ir viskas atsiduria šiukšliadėžėje. Kartais atsimenu kokią gražią socialiniuose tinkluose matytą maisto nuotrauką ir užsinoriu pagaminti kažką panašaus, bet savaip. Kartais renkuosi sezonines gėrybes ir bandau dedikuoti receptą, tarkime šparagams, obuoliams ar braškėms.
Kiek laiko užtrunki nuo recepto idėjos iki pasidalinimo su skaitytojais?
Labai įvairiai. Būna, kad pagaminu ir iš karto būna taip estetiška bei skanu, jog imuosi fotografijos ir jau ryt receptas guli kitchenjulie.com. Kartais šlifuoju receptą kelis kartus, kol mane tenkina, skiriu kitą dieną fotografijai, teksto rašymui, o su skaitytojais pasidalinu tik po poros savaičių.
O ar pati ragauji, kai gamini? Ar viskas iš moteriškos intuicijos?
Žinoma, ragauju. Kartais tiek prisiragauju, kad galiausiai nebesuprantu ar gerai, ar ne. Tokiais atvejais labai padeda draugas Rokas. Jis niekada neatsisako paragauti mano ruošto maisto.
Kas yra didžiausias tavo kulinarinių atradimų ragautojas ir kritikas?
Vienareikšmiškai – Rokas. Jis man labai padeda, nes nepadlaižiauja be reikalo ir dažnai pasako, ko jo nuomone trūksta ar yra per daug. Jis tarsi mano privatus maisto kritikas.
O ar turi slaptą motyvacijos receptą? Būna akimirkų, kai tiesiog norisi viską mesti. Kaip nenustoti kurti, rašyti ir dalintis? Papasakok!
Oi būna, kad motyvacija dingsta, tačiau tai dažniausiai reiškia, kad metas pailsėti. Nors tuo metu atrodo, jog nenoriu net girdėti apie maistą ir galvoje tuščia, jokių naujų minčių, niekas nedomina… Viskas neskanu.
Dažniausiai tokiais atvejais tą ir darau – užsiimu kitais reikalais, leidžiu sau pailsėti, kartais tiesiog išvažiuoju į sodybą. Man asmeniškai dar labai padeda mėgstamų maisto „blogerių“ peržiūra. Tada ir aš užsinoriu taip gerai (o gal net geriau!) nufotografuoti, iškepti, supjaustyti, sudėlioti. Konkurencija veža (šypsosi – red. past.).
Kartais, atrodo, kad pagaminsi šedevrą, tačiau paragauji ir žiūri, kad gavosi ne kas… Ar dažnai nepavyksta pagaminti tau? Pasidalink nevykėliškiausia istorija!
Mano virtuvėje būna visko… Kažkada keletą kartų kepiau macarons’us ir gavosi visiška nesąmonė. Nuo tada jų nebebandžiau, nes likusi neišsipildymo baimė (juokiasi – red. past.). Esu sudeginus krevetes keptuvėje, tada įsijungus gaisro detektoriui teko kalbėtis su butą saugančia įmone ir paaiškinti situaciją. Kažkada Pavlovos morengai neiškepė iki galo ir iš Pavlovos gavosi pažliugusi šlapia masė, o deserto laukė svečiai…
Jeigu ateičiau pirmą kartą pas tave į svečius, ką man pagamintum?
Jeigu netikėtai – bananinių blynukų. Jei laukčiau vakarienės, greičiausiai kepčiau vilkešerius orkaitėje su kokiu sviestiniu moliūgu ir žaliomis salotomis.
Pusryčiai, pietūs ar vakarienė?
Vakarienė. Vakarienė man asocijuojasi su lėtu mėgavimusi maistu. Toks savotiškas ritualas, pagarba gaminusiam, o kartu ir meditacija dienos pabaigai.
Kokį patarimą duotum nemokančiam gaminti? Nuo ko pradėti?
Nuo paprasčiausių dalykų, tokių kaip skrebutis su avokadu ar keptuvėje keptas vienas kiaušinis. Internetas gali padėti visais gyvenimo atvejais. Pagooglinam reikiamą video ir darom pagal jį. Pamažu gaminimo įgūdžiai tobulės ir net pastebėsite kaip be baimės kepsite pirmąjį pyragą.
Na, ir svarbiausias klausimas – jeigu norisi suvalgyti trijų rutuliukų ledų porciją, bet nesinori pabėgti nuo sveikos gyvensenos. Ką tuomet daryti?
Valgyti trijų rutuliukų ledų porciją, o iš ryto keliauti pabėgioti (šypsosi – red. past.). Arba pasikviesti draugą ilgam vakariniam pasivaikščiojimui po atgijusį miestą.
Visai nenuodėmingos ir vasariškos Panna Cotta receptas ČIA.
