Nuotraukos – Tom Van Mele, Alexander Vantournhout asmeninio archyvo ©
Alexander Vantournhout Lietuvos žiūrovams jau šiek tiek pažįstamas – praėjusių metų „Naujajame Baltijos šokyje“ jis pristatė jautrųjį savo darbą „Aneckxander“. Iš Belgijos antrą kartą į Vilnių atvykstantis menininkas čia sugrįžta mokyti. Rugpjūčio 16-24 dienomis vyksiančioje „Dance.lt Summer Intensive“ šokio mokykloje jis ves seminarus vienas ir kartu su kolege Emmi Väisänen. Alexander Vantournhout pasakoja apie tai, kuo ypatingi jo ruošiami seminarai ir koks jausmas sugrįžti į Vilnių mokytojo vaidmenyje.
Kartu su kolege Emmi Väisänen vesite seminarą apie šokio partnering’ą – darbą su vienu ar daugiau žmonių. Kas jums pačiam svarbu vedant dirbtuves su partnere?
Na va, šio klausimo jau negaliu atsakyti savo įprastu „autopilotu“ (šypsosi). Jei imčiau kalbėti tik apie save, per daug užsisvajočiau. Kartais sau atrodau kaip nuostabus, atkaklus, stiprus, lankstus judesio menininkas. Tačiau tai keičia partneris, o ypač Emmi su savo suomiška, žemiška mąstysena. Ji – mano tyrimų bendradarbė ir nuostabi atlikėja naujausiame mano kūrinyje „Screws“.
Aš pats mėgstu giliai studijuoti įvairias praktikas, sekdamas vieno mokytojo ir jo metodų pavyzdžiu. Vis dėlto man taip pat svarbu išgirsti keletą nuomonių, pažinti keletą tos pačios disciplinos šakų, kurios tas pačias temas nagrinėja iš skirtingų kampų. Pastebėjau, kad man tai labai padeda. Būtent tai siūlome ir savo seminare.
Jūsų seminaras vadinasi „Handshakes and other Snakes“ (angl. Rankų paspaudimai ir kitos gyvatės). Ar galite paaiškinti, kuo rankų paspaudimai ir gyvatės susijusios su šokiu?
Pasaulyje, kuriame pamažu mažėja fizinio kontakto ir prisilietimų, rankos paspaudimas išlieka pirmuoju tikru kontaktu, kurį užmezgame su kitu žmogumi. Manau, taip pat yra ir šokyje – logiškiau pradėti kontaktą nuo galūnių, negu nuo improvizacinių užsiėmimų, kuriuose šokėjai staiga turėtų liestis klubais, pilvais ar pažastimis. Pradėdami nuo rankos paspaudimo – gana formalaus kontakto – mes jį transformuojame į sudėtingesnius judesius, kurie nulemia visą kinetinę grandinę nuo alkūnių, pečių (pačių mobiliausių kūno sąnarių) iki pat masės centro.
O gyvatės yra žmogaus kojų ir jų išvaizdos atitikmuo. Kas būtų, jei galėtume blauzdas aktyvuoti taip, kaip dilbius? Pradėsime nuo paprastų pozicijų, o vėliau kojas pinsime į sudėtingą mazgą, kuris padės atrasti daugiau naujų judesio galimybių.
Kitas jūsų seminaras, „Katabatika“, skirtas svarbioms, darbo su žeme pagrindus duodančioms technikoms. Kodėl taip svarbu suprasti pagrindines darbo su žeme taisykles?
Šiandien grindys yra tarsi išbrauktos iš po mūsų kojų – mes miegame ant čiužinių, sėdime ant kėdžių, vaikštome ant 2 cm aukščio batų. Jei reikėtų pavaizduoti pragarą, tai būtų sėdėjimas ant kėdės visą dieną. Vakarų kultūroje į sėdėjimą ant žemės gatvėje žiūrima gana keistai – juk išsipurvintume kelnes. Taip pat ir rankos neturėtų liesti žemės, tačiau nuolat liečiame nešvarias durų rankenas, nesiprausiame pasinaudoję tualetu. Mano nuomone, higiena Vakarų kultūroje yra labai paradoksali. Dėl šio fenomeno, šokėjams ar kitiems žmonės nukritimas ant žemės gali baigtis kaulų lūžiais. Tačiau žemė juk niekada nėra labai toli – apie metras ar pusantro nuo mūsų rankų. Todėl visus savo mokinius mokau, kaip teisingai nukristi. Ir kiek žinau, beveik nei vienas nesusilaužė kaulų vėlesniuose savo kūrybos etapuose.
„Katabatikos“ seminaras leis mums šiek tiek priartėti prie grindų. Bet nesijaudinkite, grindys visada yra šalia ir laukia mūsų toje pačioje vietoje. Tai ne automobilis, lenkiantis į mus tam tikru greičiu. Mes niekada negalime nukristi žemiau grindų, tad kodėl su tuo nepažaidus?
Abu jūsų seminarai „Dance.lt Summer Intensive“ mokykloje yra atviro lygio, kas reiškia, kad dalyviams profesionali šokio patirtis nėra būtina. Kokių kitų meno laukų atstovams šie seminarai būtų naudingi?
Visų sričių atstovai yra laukiami – aktorystės, sporto, kitų fizinų šakų. Esu įpratęs mokyti įvairiose aplinkose.
Papasakosiu trumpą istoriją, kuri leis geriau suprasti, kodėl renkuosi vesti būtent atviro lygio seminarus. Kai man buvo devyniolika metų, studijavau cirko mokykloje ESAC, šalia mokslų dar ir šokau, šen bei ten vesdavau seminarus. Vasarą sumaniau aplikuoti į P.A.R.T.S (šiuolaikinio šokio mokykla Briuselyje – aut. past.) vasaros mokyklą, tačiau mano aplikacija buvo atmesta! Priežastis – jiems mano, kaip cirko atlikėjo, lygis pasirodė per žemas. Nepaisant to, po daugybės elektroninių laiškų maldaujant ir bandant įtikinti, man pavyko priversti P.A.R.T.S patikėti, kad turiu reikalingas kompetencijas dalyvavimui vasaros mokykloje. Vos po metų sudalyvavau tos pačios P.A.R.T.S atrankoje į studijas ir buvau priimtas.
Stengiuosi dėstyti nepažįstamą medžiagą, kuri būtų nauja tiek pradedančiam, tiek labiau patyrusiam dalyviui. Visada bandau pasiūlyti tam tikrus rėmus, kuriuose vienu metu tobulėti galėtų visų judesio laukų atstovai. Mano treniruotėse dažniausiai būna įvairių amžių ir lygių mišinys. Manau, įmanoma tobulėti visiems kartu.
Tačiau prašau į mano darbą žiūrėti rimtai – dalyvių fizinė patirtis visgi yra svarbi. Neikite į mano seminarą, jei vienintelė jūsų patirtis yra sporto klubas kartą per savaitę (šypsosi).
Jūsų biografijoje rašoma, kad jau dešimtmetį užsiimate „Fighting Monkey“ praktika. Kaip ji jus įkvepia?
Iš tiesų, Jozef Frucek ir Linda Kapetenea („Fighting Monkey“ praktikos pradininkai – aut. past.) man buvo didžiulis įkvėpimas. Labai vertinu jų suteiktą grįžtamąjį ryšį, kuris prisidėjo prie mano, kaip žmogaus ir kaip judesio atlikėjo, augimo. Panašiai mane įkvėpė ir Alexis Simon bei Martin Kilvady. Nors šokio srityje madinga išmokti visko po truputį, man labiau patinka giliai pažinti vieną praktiką, vieną žmogų, įsiklausyti ir iki galo suprasti tam tikrą konceptą.
„Fighting Monkey“ praktikoje dėmesys skiriamas pratimams, kurių metu kūnas gali judėti laisvai ir atrasti savo individualumą. Tai – visiškai priešinga praktika mano pasirodymams, kuriuose svarbu precizika ir tikslumas.
Jums jau teko pasirodyti Vilniuje, festivalio „Naujasis Baltijos šokis‘18“ metu, šių metų pabaigoje sugrįšite į meninę rezidenciją tame pačiame „Menų spaustuvės“ pastate. Koks jausmas yra sugrįžti į tą pačią vietą, šįkart – mokyti?
Spektaklis „Aneckxander“ Vilniuje buvo labai ypatingas. Gali skambėti lėkštai, tačiau Vilnius man tikrai buvo labai šiltas ir svetingas. Tai ypatinga vieta ir meninė bendruomenė. Slapta tikėjausi čia sugrįžti ir štai – 2019-aisiais čia keliausiu net du kartus. Pirmiausia į „Dance.lt Summer Intensive“, o gruodžio viduryje – į rezidenciją, kurioje dirbsiu prie naujausio savo kūrinio „Through the Grapevine“.
Lietuvos žiūrovai kol kas jus pažįsta kaip menininką. Ką jums reiškia būti mokytoju?
Jau nuo penkiolikos metų aš dalinuosi ir perduodu savo žinias. Ruben Mardulier (užsienio menininkas, rezidavęs „Menų spaustuvėje“ – aut.past.), kurį Lietuvos auditorija turėtų pažinoti, buvo mano studentas tuo metu, kai pedagogika man buvo svarbiau nei pasirodymai. Dabar man trisdešimt ir galiu pažvelgti atgal į labai įkvepiančius, jau praėjusius metus. Baigiau dziudo, gimnastiką ir futbolą labai auštu lygiu, dešimtmetį gastroliavau po visa pasaulį su vienaračio pasirodymais, o vėliau – su savo spektakliais. Šiuo metu esu dėkingas visoms patirtims, kurios dar ateis. Tačiau nebesu gobšus savo troškimais laimėti tam tikrą žaidimą ar konkursą, pasirodyti ar mokyti tam tikroje vietoje ar šalyje.
Todėl visas savo turimas žinias aš noriu perduoti savo mokiniams, kurie galėtų pralenkti mane ir mano fizines kompetencijas. Būčiau labai laimingas, jei taip nutiktų. Mano mokiniai man truputį kaip vaikai, kadangi savų greičiausiai ir neturėsiu.
„Dance.lt Summer Intensive“ vyks Vilniuje, „Menų spaustuvėje“ rugpjūčio 16-24 d. Projektą organizuoja Lietuvos šokio informacijos centras, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė.
