Nuotraukos – Deimantė Piraitytė ©
Kaunui vis drąsiau tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine startuoja naujas tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, kviečiantis greit paliksiančia vasaros šiluma pasidžiaugti visiškai neįprastai įprastoje kasdienybės nugludintoje miesto ir Kauno rajono aplinkoje. „Kaunas2022“ inicijuotas viešose miesto erdvėse rugpjūčio 23-25 dienomis įsikursiantis festivalis leis pajusti, kuo gyvena vieni talentingiausių šiuolaikinio scenos meno kūrėjai Europoje.
Festivalio programoje tarp užsienio atlikėjų kūrinių bus pristatytas ir vienas lietuviškas spektaklis – „4 Mortos“ (Kauno miesto kamerinis teatras). Jau savaime netradicinis apie mirties koncepciją lietuvių mitologijoje kalbantis spektaklis-performansas festivalyje įgis dar labiau intriguojančių akimirkų – bus vaidinamas naktį (rugpjūčio 24 d. 22 val.) Kauno Švč. Sakramento bažnyčioje.
Kitokia mirtis
„4 Mortas“ paslaptingumo aureolė gaubia ne vien dėl spektaklyje tyrinėjamos mirties tematikos, bet ir dėl to, kad jis gimė tarsi savaime, „iš nieko“. Tai nėra tradiciniais būdais sukurtas spektaklis pagal konkrečią pjesę, o gimęs repeticijų metu iš kūrybinės komandos asmeninių patirčių ir lietuviškos mitologijos studijų. Jis suvedė įdomiam kūrybiniam dialogui menininkus iš visos Lietuvos – kompozitorę ir lietuvių folkloro tyrinėtoją Lauritą Peleniūtę, režisierių Darių Rabašauską, dailininkę Laurą Luišaitytę, aktores Margaritą Bladženauskaitę, Jonę Dambrauskaitę ir Indrę Puišytę.
„Neketinome kalbėti apie mirtį, tema pati mus pasirinko. Tuo metu netekau labai artimo žmogaus. Ši žinia mane stipriai sukrėtė, bet mano reakcija buvo priešinga nei galima tikėtis. Man buvo ramu, jauku, lyg išėjęs žmogus būtų atvėręs kažkokius meilės vartus visatoje ir ji būtų užliejusi mane, pasilikusią čia. Tokiu momentu sustoja laikas, išnyksta visos problemos ir lieka esmė, kuri įkvepia gyventi toliau. Tai toli gražu ne baimė, ne tragedija, ne skausmas. Tad
kilo noras pasidalinti šia patirtimi. Iškelti klausimus, ar tikrai verta bijoti mirties? Ar ta baimė neatima gyvenimo džiaugsmo?“, – patirtimi dalijosi spektaklio idėjos autorė aktorė Margarita Bladženauskaitė.
Emocijų kalba
Nors spektaklyje ir keliami itin svarbūs ir rimti klausimai, kūrybinė komanda į mirties tematiką žvelgia žaismingai bei ragina neišsigąsti spektaklio pavadinimo. Vaidinime nėra žodžiais lengvai įvardijamos konkrečios istorijos, tai greičiau tam tikra atmosfera, būsena, leidžianti žiūrovui pabūti ir pasikalbėti pačiam su savimi.
Tai yra linksma pojūčiais sekama pasaka apie tai, kaip kiekvienas žmogus gyvena kartu su savo morta. Kūrybinio proceso metu daug literatūros išstudijavę kūrėjai sako, kad mūsų protėviai mirties nelaikę siaubu. Žmogaus žengimo gyvenimo kelyje kartu su mirtimi (savo asmenine morta) idėja buvo visiškai priimtinas ir kasdienis reiškinys, leidęs kitaip suvokti būties prasmę.
Spektaklis primena šią primirštą lietuviškos tapatybės dalelę ir pasakoja apie tai, kad nėra gimimo ir mirimo priešybės. Pasak Lauritos Peleniūtės, tai yra vieni vartai, pro kuriuos mes ateiname ir pro kuriuos grįžtame atgal. „Viskas sukasi ratu. Tai pati pagrindinė spektaklio mintis. Kiekvieno žmogaus toji morta yra skirtinga, kaip ir mes keturios, jas kuriančios scenoje. Spektaklyje kalbama emocijomis nei įprasta kalba, kadangi mortos beveik nekalba žmonių kalba. Esame tam tikros būtybės, kurios yra tarpininkės tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Lietuvių tautosakoje dažniausiai tarpininkais yra vaizduojami žvėrys, paukščiai. Mes esame tarp gyvūno ir žmogaus. Nekuriame konkrečios istorijos, o potyrius“, – teigia ji.
(Ne)tikri užkalbėjimai
Spektaklyje balansuojama tarp to, kas tikra ir menama. Jame yra ištariami mūsų prosenelių naudoti patys seniausi užkalbėjimai. Ar jie iš tikrųjų veikia? Aktorės sako, kad jei ir veikia, tai yra tik blogį išvarantys užkalbėjimai, nes spektaklyje į mirtį, apeigas žvelgiama iš gerosios pusės.
Prie spektaklio kūrybinės grupės kiek vėliau prisijungusi šokėja Indrė Puišytė prisipažįsta, kad šiek tiek prireikė laiko prisijaukinant mintį, kad mirties nereikia bijoti. „Labai atsargiai žvelgiu į mirties temą, ritualus, užkalbėjimus ir panašius dalykus. Iš pradžių vis Lauritos klausinėjau, kas ką reiškia. Nesinorėjo daryti to, ko nežinai. Vaidinime visa tai pagrįsta folkloru ir tai tikrai nėra juodosios magijos užkalbėjimai. Nors jie yra tikri, skirti sveikatai gerinti. Kita vertus, mes vaidiname, kuriame menamą pasaulį, tad visa tai yra kiek nutolę nuo realių apeigų, kurių metu naudojama tam tikra tarsena, kvėpavimas, ritmas“.
Spektaklyje keturias mortas įkūnijančios aktorės vieningai pripažįsta, kad jos pačios visgi patyrė realų poveikį. Performatyvus spektaklis ne tik pakeitė požiūrį į svarbius gyvenimiškus aspektus, bet ir iš tikrųjų privertė pasijautė kitaip. Pasak jų, nors gali nuskambėti ir keistai, dienos, praleistos kuriant spektaklį, buvo ypatingai kupinos laimės. Gyvenimas tam tikrą laiką mirties akimirkoje jas privertė labiau džiaugtis „čia ir dabar“ akimirka.
Patirti nuotykį
Savo scenine forma netradicinis spektaklis yra ypatingai tinkamas rodyti ne teatro erdvėse. Kol kas tokių galimybių pasitaikė ne tiek ir daug, tad jo parodymas Kauno Švč. Sakramento bažnyčios aplinkoje – laukiamas įvykis ir patiems jo kūrėjams. Nors tenka pripažinti, kad kartu tai ir didelis iššūkis.
„Bažnyčios erdvė nėra pritaikyta sceniniams pastatymams. Šis iššūkis mums yra labai naudingas, leisiantis pasiruošti tolimesniam spektaklio „skrydžiui“ ne teatro patalpose. Iš pradžių kilo abejonė, kadangi tai yra bažnytinė erdvė, ar priims mūsų lietuvišką mitologinę mirtį. Tačiau spektaklio turinys nėra koks nors antikrikščioniškas. Mitologija ir krikščioniški įvaizdžiai spektaklyje ne susikerta, o susilieja. Taip pat tai nėra bažnyčia tiesiogine prasme, tai yra kultūrinė erdvė. Bažnyčios pastatas atsivėrė meninei veiklai ir tai yra labai sveikintina“, – pasakojo Kauno miesto kamerinio teatro vadovė Jurga Knyvienė.
Iššūkiu galima įvardyti ir tai, kad ką gi netikėto sakralinė erdvė suteiks spektakliui išlieka paslaptimi ir patiems jo kūrėjams. Pasak režisieriaus Dariaus Rabašausko, ji turėtų padėti spektakliui praplėsti jo ribas, suteikti naujo skambesio, tačiau vienas iš didžiausių jo norų – kad spektaklis ne tik žiūrovams, bet ir aktorėms būtų nuotykis. „Ko nekasdieniško galima tikėtis? Patirti nuotykį. Esu tikras, kad spektaklis yra kaip nuotykis arba kelionė, į kurią leidžiasi žiūrovas ir aktorius. Lūkestis ir palinkėjimas drauge būtų leisti tam nuotykiui atsitikti“.
Kas? Spektaklis „4 Mortos“. Festivalis „ConTempo“.
Kada? Rugpjūčio 24 d. 22 val.
Kur? Kauno Švč. Sakramento bažnyčia (Vilniaus g. 31).
Įėjimas nemokamas (būtina registracija).
