Nuotraukos – Mato Janušonio asmeninio archyvo ©
Vilniaus galerijoje „Meno niša“ spalio 10 dieną atidaroma antroji skulptoriaus Mato Janušonio personalinė paroda „Vidinis kiemas“. Parodoje kūrėjas pristatys naujus skulptūrinius objektus, kuriais jis filtruoja masinio vartojimo įvaizdžius, transformuodamas juos iki tokio pavidalo, kuris tiktų „pasidėti“ į menininko vidinį kiemą.
Matas Janušonis šiuo metu studijuoja Vilniaus dailės akademijoje, skulptūros magistrantūros programoje. Jo darbai buvo pristatyti meno mugėse „ArtVilnius“, „Positions Berlin“, „viennacontemporary“, YIA Briuselyje ir Paryžiuje. Jaunojo menininko kūriniai yra „Lewben art foundation“ ir Krokuvos šiuolaikinio meno muziejaus MOCAK kolekcijose. 2018 metais M. Janušonio garso instaliacija „Vartai“, Šiuolaikinio meno centro veikiančioje parodoje „JCDecaux“ premijai laimėti, gavo publikos simpatijų prizą.
Prieš savo parodos atidarymą „Meno Nišoje“, jaunasis menininkas dalijasi mintimis apie kūrybinį procesą ir naujus kūrinius.
Kokius darbus pristatysi parodoje galerijoje „Meno Niša“?
Parodoje „Vidinis kiemas“ pristatysiu keturis, šiais metais sukurtus skulptūrinius objektus. Keletas kūrinių buvo specialiai sukurti jau šiai parodai, o kiti kurti anksčiau ir rado savo prieigą į ekspoziciją.
„Vidinis kiemas“ – tai daugiau būsena, kurioje jausmai, prisiminimai bei vizijos randa savo tvarką ir vietą. Čia jautiesi ramus ir viską dėlioji kaip tik nori, nevaržomai ir nekreipdamas dėmesio. Tai kontrastas tam fasadiniam – visiems matomam reprezentaciniam kiemui, kuriame dažniausiai būna svarbu, kaip atrodai iš šalies.
Mano kūriniuose persipina reprezentacinių, kičinių papuošimo detalių, apskritai vaizdų naudojimas, ir mano formalūs komentarai apie tai. Tarsi filtruoju masinio vartojimo įvaizdžius, transformuoju juos iki tokio pavidalo, kuris tiktų „pasidėti“ į mano vidinį kiemą. Pasižiūri, kaip tai dera su jau esančiais kieme daiktais, jauti kokias nors sąsajas, tęstinumą.
Parodoje išryškėja du poliai: tai tarsi priekis ir galas, atviras ir uždaras, savas ir svetimas. Architektūriškai objektai erdvėje taip pat daug kur atliepia į dvejetus: dvi salės, viena iš jų dar padalinta į du vienodus trikampius. Plotu jie panašūs, tačiau vienas yra tarsi nepasiekiamas…
Savo kūryboje daugiausia naudoji masyvias medžiagas: ketų, betoną. Ar nesunku dirbti su šiomis medžiagomis?
Lyginant su kitomis medžiagomis, kurios lengviau pasiduoda apdirbimui, dirbti su ketumi ir betonu yra ganėtinai sunku. Tačiau žinant technologiją, pasitariant su daugiau patirties turinčiais kolegomis, visi technologiniai procesai yra įgyvendinami.
Kaip vyksta tavo kūrybinis ir techninis procesas?
Mano kūrybinis ir techninis procesas gali būti ir atsietas vienas nuo kito, bet kartais ir sujungtas. Dažnai techniniai aspektai padiktuoja kūrimo galimybes; tarsi rėmus, kuriais remdamasis galiu plėtoti darbus. O kartais tiesiog sugalvoju, kas man įdomu, ir pačią technologiją priverčiu tapti įgalia padaryti norimą kūrinį. Dirbu tiek laiko, kiek reikia, kad pasiekčiau šį tikslą. Bet dažnai ir nusileidžiu bei randu kompromisą tarp to, kas yra medžiagiškai įmanoma ir tarp savo idėjos.
Praėjusiais metais tavo sukurta garso instaliacija „Vartai“ laimėjo „JCDecaux premijos“ publikos simpatijų prizą. Parodoje „Gurrgutis“ pristatei instaliaciją iš daugybės vinilo plokštelių. Kodėl susidomėjai garsu?
Iš pradžių susidomėjau vaizdiniais, simbolizuojančiais garsą. Taip pat ieškojau būdų, kaip patį garsą atvaizduoti skulptūroje, netiesiogiai naudojant garsą, daugiau imant simbolikas, formas, skirtas garsui. Šiais metodais norėjau kalbėti apie patį fizikinį garso reiškinį, kuris neturi tūrio ir negali būti apčiuopiamas ar matomas. Užsikabinau už idėjos garsą tiesiog pavaizduoti.
Tačiau garsas manęs nedomina kaip muzika, ar muzika skulptūroje. Nenoriu kurti muzikos, nes esu skulptorius, ne muzikantas. Mane domina pats fundamentalus žodis garsas, vibracijos, bangos. Domina, kaip garsas gali ateiti į mano paties kūrybą
Kartais kuriu formas apie garsą, bet kurios neskleidžia jokio garso. Kartais kuriu formas, kurios skleidžia garsą bet kalba daugiau apie kitus dalykus. Kartais net naudojuosi garsu, kuris yra sukurtas ir įrašytas laikmenoje, kaip kad „JCDecaux premijai“pristatytoje instaliacijoje „Vartai“. Šiame darbe naudodamas plokštelę, kurioje vaizduojami žmogaus širdies darbo pavyzdžiai, keliu svarbų klausimą, kodėl šiuolaikiniame mene nebeliko širdies ir kaip svarbu ją grąžinti atgal.
Dar studijuodamas pradėjai dalyvauti tarptautinės meno mugės „ArtVilnius“ skulptūrų parodoje „Takas“. Pasitikrinai save ir Europos meno mugių kontekste, tavo darbus „Meno Niša“ pristatė tarptautinėse meno mugėse „viennacontemporary“, YIA (Briuselis ir Paryžius). Jaunam menininkui tai tikrai didelis pasiekimas. Kaip prasidėjo tavo kelias į muges?
Pradėjau dalyvauti meno mugėse, nes nors ir sukurdavau daug darbų, tačiau jie atrodė nepakankami padaryti solinei parodai. Atrodydavo, visi kūriniai neblogi, bet vienas yra stipresnis už kitus. „ArtVilnius“ man pasirodė palanki vieta, nes mugės kasmetinėje skulptūrų parodoje „Takas“ reikia pristatyti tik vieną darbą. Man atrodydavo, kad tiek aš ir galiu, sukurti vieną gerą darbą per metus laiko. Pasisekdavo, kad parodos kuratoriai priimdavo.
Po to pradėjau bendradarbiauti su galerija „Meno Niša“, kuri mane jau keletą metų pristato užsienio meno mugėse. Džiaugiuosi, kad atsiranda tarptautiškumas, menininko karjerai tai tikrai padeda. Būtent Vienos meno mugėje mano kūrinį pastebėjo ir įsigijo Lenkijos „Mocak“ muziejus, o „ArtVilnius“ rodyti kūriniai šiemet papildė „Lewben Art Foundation“ kolekciją.
Naujausia M. Janušonio paroda „Vidinis kiemas“ yra galerijos vykdomo projekto „Meno erdvė jauniems menininkams“ dalis, tai tęstinis meno projektas įgyvendinamas nuo 2011 m. apimantis jaunųjų kūrėjų parodų ciklus, skatinantis jų iniciatyvas, meninių idėjų tęstinumą.
Parodos atidarymas spalio 10 d. 18.00 val., paroda „Vidinis kiemas“ veiks iki spalio 31 d. Galerija „Meno niša“ dirba II – V 12 – 18 val. VI 12 – 16 val. Parodos lankymas nemokamas.
