Kadrai iš Sally Potter dramos „Orlando“ ©
Kone pusšimtį vertingų filmų Kino klasikos vakaruose pristatęs „Skalvijos“ kino centras, gruodį (8, 15, 22, 29 d.) siūlo dar vieną rinktinį kino patyrimą. Tai per laiką, skirtingas epochas keliaujanti, lyties, tapatumo ribas peržengianti britės Sally Potter drama „Orlando“ (1992 m.), sukurta pagal to paties pavadinimo Virginios Woolf romaną. Nežabota fantazija ir laisve pasižyminti knyga, kurią jos autorė vadino pokštu, smagumu, eskapada, pasirodė dar 1928 m. ir sužavėjo daugelį, tačiau niekas iki pat 9-ojo dešimtmečio nedrįso jos ekranizuoti. Ambicingam sumanymui ryžosi nepriklausomo kino kūrėja S. Potter.
„Orlando“ perskaičiau dar paauglystėje ir iškart supratau, kad iš jo galėtų pavykti puikus filmas. Nesuprantu, kaip to nepastebi kiti. Visi man sakė, kad neįmanoma ekranizuoti Virginjos Woolf. Kad Virginia Woolf ir Jamesas Joyce‘as – du neliečiamieji, kurių knygų niekam nepavyks perkelti į ekraną“, – filmo kūrimo priešistorę prisimena režisierė.
Potter turėjo apsišarvuoti geležine kantrybe – scenarijaus rašymas ir finansavimo paieškos užtruko net 8 metus. Dar 1984 m. režisierė bandė sudominti prodiuserius savo grandioziniu projektu, tačiau jie buvo nepermaldaujami: filmo kūrimas yra per brangus, o sumanymas – abejotinas. Tačiau S. Potter rado originalų sprendimą – pagrindiniam vaidmeniui ji pasikvietė tuomet dar menkai žinomą aktorę Tildą Swinton, kuri taip pat užsikrėtė meile Virginios Woolf romanui. Užsakiusios vyriškus ir moteriškus kostiumus pagrindiniam filmo herojui Orlando, jos surengė T. Swinton fotosesiją ir leidosi į Kanus ieškoti finansavimo. Jį sėkmingai gavo.
Savo intelektualumu „Orlando“ nenusileidžia romanui. Filmo pasakojimas sudėtas į septynias semantines dalis: Mirtis, Meilė, Poezija, Politika, Visuomenė, Seksas, Gimimas. Jis apima beveik keturis šimtmečius. Orlando istorija prasideda karalienės Elžbietos I laikais, kai jis, šešiolikmetis jaunuolis, tampa valdovės favoritu ir jos mirties patale pažada nebesenti. Visą šimtmetį jis pašvenčia įvairių gyvenimo aspektų tyrinėjimui, vėliau atsibunda moters kūne ir patiria tai, kas jam vyriškame kūne buvo neprieinama, – motinystę.
Pasak S. Potter, ekranizuoti „Orlando“ ją paskatino ne tik romano vizualumas (V. Woolf pasakojimas – tarsi kamera – tai artėja, tai tolsta nuo vaizdų), bet ir kertinės temos: pagrindinio personažo nemirtingumas ir to nulemta didesnė laisvė eksperimentuoti su herojaus charakteriu, vyro virsmas moterimi ir galimybė pažvelgti į gyvenimą iš dviejų perspektyvų, bandymas suprasti žmogaus prigimties dualumą, vizualinę dinamiką kurianti epochų, geografinių vietų kaita. Režisierė apgalvotai adaptavo romaną kinui, tačiau visi sutiko, kad filmui pavyko perteikti knygos dvasią, išlaikyti V. Woolf stilių, jos potraukį eksperimentams ir improvizacijoms.
„Orlando“ yra apie tai, kad neišvengiami, amžini pasikeitimai – vienintelis dalykas, kuriuo galime pasikliauti. Apie tai, kad tapatumas yra nereikšmingas. Tai išties revoliucinga knyga. Man atrodo, kad jeigu Virginia Woolf būtų pratęsusi romaną dar tūkstančiu puslapių, Orlando lengvai pavirstų pele“, – yra sakiusi T. Swinton, kurios sukurtas Orlando vaidmuo yra vienas reikšmingiausių aktorės karjeroje.
Nemaža dalimi filmo sėkmę lėmė T. Swinton vaidyba, įtikinama ir vyro, ir moters pavidaluose, ironiška, efektinga. Aktorei pavyko perteikti ir ryškų savo herojaus charakterį, ir jo aristokratiškumą. Beje, įsijausti į aristokratę aktorei neturėjo būti sunku: ji priklauso garbingai anglų-škotų giminei ir įgijo savo kilmę atitinkantį išsilavinimą. Sulaukusi dešimties, buvo išsiųsta į privačią mergaičių mokyklą, kurioje mokėsi drauge su būsima Velso princese Diana Spencer.
Įspūdingą vizualinį efektą režisierei padėjo sukurti garsių filmų dizainerių, scenografų komanda: kostiumo dizainerė Sandy Powell („Karavadžas“, 1986, rež. Derek Jarman, „Žiaurus žaidimas“, 1992, rež. Neil Jordan), meno vadovas Janas Roelfs („Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“, 1989, rež. Peter Greenaway).
„Skalvijos“ kino ekrane „Orlando“ bus rodomas gruodžio 8, 15, 22, 29 d.
