Nuotraukos – Jocelyn Tam, Michael Rush, Gedvilės Grace Bunikytės asmeninio archyvo ©
Daug laiko ji bastėsi po pasaulį, bet jau kelerius metus yra nutūpusi Honkonge, kur yra jos lizdas, leidžiantis pasikrauti naujos energijos. „Kūryba neegzistuoja mano vergijoje“, – pasakoja minimalistines abstrakcijas kurianti Gedvilė Grace Bunikytė ir teigia, jog savaisiais darbais ji ieško naujų pojūčių gyvenimiškiems klausimams. Apie savęs pažinimą, dvasinę ir fizinę integraciją bei koegzistavimą su pasauliu šnekamės su pačia menininke.
Šiuo metu gyveni betoninėmis džiunglėmis pramintame Honkonge. Prieš tai buvo Londonas, Viena, trumpam ir gimtasis Vilnius… Kuo skyrėsi tavo kūrybinis procesas gyvenant šiose aplinkose, pasižyminčiose itin skirtingais gyvenimo tempais?
Nežinau, ar galima vien tik vietas priskirti prie bruožų, kildančių patį kūrybinį procesą. Tokie praktiniai dalykai kaip žmonės, studijos, skirtinga energija, skirtingi gyvenimo ritmai, be abejo, skiriasi. Pavyzdžiui, Londonas buvo labiau toks atradimo metas, kai turbūt labiau stebėjau kitus negu pati kūriau. Tuo tarpu Vilniuje buvo labai fokusuotas laikas, nes aplinka buvo rami ir neblaškanti. Daug elementų yra susiję su kūrybiniais procesais, ne tiek geografinės padėtis, kiek aš pati ir mano gyvenimo etapai. Menininku būti yra viena, bet gyvenimas yra gyvenimas ir jis vis tiek vyksta. Visi mes turime daryti dalykus, kurie ne vien tik apie meną: santykiai, draugai, šeima, bendruomenė, ir plačiąja prasme gyvenimas turėtų būti, manau, integruotas tiek į menininko, tiek į žmogiškąsias patirtis.
Kodėl Honkongas? Kuo jis tave žavi ir ko labiausiai ilgiesi?
Tokios gyvenimo aplinkybės… Gyvenau gan daug šalių ir tiesiog jau taip gyvenimas susiklostė, kad esu čia. Esu be galo dėkinga, nes turiu labai gražią aplinką, nuostabų būrį žmonių, kurie mane palaiko ir įkvepia, taip pat mane reprezentuojančią galeriją ir mentorę, galeristę Sin Sin, kuri, manau, yra tiesiog dovana pasauliui. Visa tai mane labiausiai ir žavi, bet kadangi, kaip minėjau, gyvenau daug kur, gan sunku išskirti vieną vietą, kurios ilgiuosi. Labiausiai ilgiuosi žmonių, kartais ir specifinių vietovių, gamtos, tačiau visada aplankau, kai to pasiilgstu. Lietuvoje lygiai taip pat – pasiilgstu artimųjų ir gamtos.
Kas tau yra namai? Kaip ši sąvoka tau yra svarbi kaip kūrėjai?
Man namai yra labai svarbi sąvoka. Labai mėgstu jaukumą, šilumą ir šviesą. Manieji namai yra labai minimalistiški, bet turiu daug augalų, tad jaučiuosi kaip džiunglėse! Man tai nėra tiesiog sąvoka – tai turi būti fiziška, lyg kokonas, kur rami ir švelni energija, kurioje galiu balansuoti save. Trys pagrindiniai dalykai, man reiškiantys namus, yra žvakės, augalai ir vonia, o pati geografinė lokacija man nėra labai svarbi. Šiuo metu tai yra Honkongas. Kai keliauju, tai ir yra mano lizdas, į kurį noriu sugrįžti pajutusi, kad reikia jaukios, šiltos ir savo pačios energijos bei aplinkos, kur galėčiau pasikrauti.
Ar tiesa, kad be tapybos dar dirbi ir sporto trenere? Kaip šios dvi, regis, absoliučiai kitoniškos veiklos, tave įprasmina?
Tiesa, keletą kartą per savaitę dirbu ir sporto salėje. Ir tai darau dėl keleto priežasčių – kartais smagu išlįsti iš studijos į kitokią terpę ir bendrauti su labai skirtingais žmonėmis, kurie nebūtinai yra iš meno pasaulio. Tad smagu būti neužsidarius. Bet, atvirai pasakius, man šios veiklos nėra kitoniškos. Mano pasirinktas menas yra apie discipliną, atkartojimą, siekiant tam tikrų rezultatų, kas turi panašumo su darbu sporto salėje. O įprasmina ši veikla mane įvairiai – man labai smagu, kad galiu padėti žmonėms fiziškai, pasidalinti savo energija, žiniomis, kaip gerai jaustis ir judėti, bei padėti rasti optimalų gyvenimo būdą visomis prasmėmis. Dirbdami su vidiniu pasauliu visada matome, kaip mūsų išorinis kūnas yra to veikiamas, bet lygiai taip pat keisdami savo kūną pajudiname dalykus ir viduje.
Kuo geresnis kūno pažinimas padeda tavo kūrybai?
Visko, kas yra visatoje, pažinimas padeda kūrybai ir pačiai būtybei. Aš neskirstau konceptų į blogus ar gerus, lygiai taip pat nemanau, kad dvasinis pasaulis yra pranašesnis už fizinį pasaulį. Kūnas yra kaip stebuklas, įrankis ir mašina, kuri, integruota su siela ir su savo esmės energija, yra begalinis džiaugsmas ir dovana! Dovana galėti gyventi ir jausti visus fizinius ir dvasinius dalykus, bet kartu ir išgyventi savo emocijas, jų neužspausti ir atpažinti visatos siunčiamus signalus. Aš tikiu integracija ir kūno pažinimas yra labai tam svarbus. Mes turime vieną kūną, kuris yra unikalus, ir susidraugauti su juo intymiau bei sugebėti atrasti ir pamatyti visus jo teikiamus džiaugsmus ir galimybes, be abejo, prisideda prie gyvenimo prasmės, vertės ir taip pat prie kūrybos. Juk kad kūryba įvyktų, reikia ir paties fizinio kūno. Kūryba yra ir dvasinis, protinis, bet kartu ir fizinis aktas, kuriam reikia tiek energijos, tiek tam tikrų raumenų nešiojant sunkius darbus!
<…>
Pokalbis buvo publikuotas SwO street Nr. 35 sausio–kovo numeryje. Pilną pokalbį galite perskaityti čia (4 psl.): www.swo.lt/swo-street-nr-35
