Nuotrauka – globallookpress.com ©
„Nežinia kodėl, bet daugelis man priekaištauja, kad mano veikėjai nėra herojai. Manoma, kad herojus turi būti kažkas galinga, tvirta, kažkoks robotas. Mano herojai ne tokie, ir jie negalėtų tokie būti, nes aš esu įsitikinęs, kad tokio tipo žmonių nebūna. Jų negali būti, tokių nereikėtų imituoti, nes niekam nereikėtų imituoti tuštumos. Ir publika tą supranta. Ji niekada nepatikės herojumi, pagamintu iš geležies.“ A. Tarkovskis
Šiandien praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų vis dar galima išgirsti genialaus režisieriaus mintis apie gyvenimą, kiną ir filosofiją. Pasaulinė „Andrejaus Tarkovskio: kino kaip maldos“ premjera įvyko praėjusių metų Venecijos kino festivalyje. Šio filmo pagrindą sudaro jo sūnaus detaliai surinkti vaizdo ir garso įrašai, kuriuose A. Tarkovskis (1932-1986) parodo pirmuosius prisiminimus, savo požiūrį į kiną, kalbą apie religijos ir dvasingumo sampratą, kūrybą įkvėpusius menininkus – Šekspyrą, Bachą, Tolstojų. „Jo asmenybė pasimiršta“ – viename interviu Rusijos portalui yra sakęs A. A. Tarkovskis. – „Daug darbų sukurta ir skirta jam, tačiau ką jis pats galvojo, ką jis pats norėjo pasakyti, kuo gyveno, kas jį maitino, kur glūdi jo kūrybinio kelio paieška? Šiuo filmu norėjau priartinti jį prie šių laikų žiūrovų, parodyti jį tokį, koks buvo iš tiesų. Bandžiau pabrėžti esminius dalykus, formavusius jo charakterį, pasaulėžiūrą, apmąstymus. Tai, kas man pačiam buvo brangu jame. Tai, ką vėl norėčiau išgirsti.“
Filme subtiliai, estetiškai ir švelniai atskleidžiamas gilus režisieriaus santykis su dvasingumu ir kad visa jo kūryba – tai amžinas bandymas ieškoti atsakymų į pamatinius gyvenimo klausimus. Nuolat būti paieškose, todėl A. Tarkovskio kinas buvo toks geidžiamas kaip pasaulio ieškojimo galimybė, kaip menas, kuriuo galima buvo patirti atradimo jausmus. Jis buvo menininkas, tačiau nekūrė vien iš nuojautos. Nuo pat pirmųjų filmų susiformavo kaip mąstytojas, kurio vidinis pasaulis ilgainiui tapo turtingas, tačiau jo filosofija lieko nepakitusi. Filme nuskamba ir anksčiau neviešinti režisieriaus kūrybai ypatingą įtaką dariusio tėvo Arsenijaus Tarkovskio poezijos įrašai. Filmas apima tris kartas, kurios turėjo kūrybinį ir filosofinį atspindį.
Nuotrauka – cinephiliabeyond.org ©
Vieno žymiausių XX amžiaus kino režisieriaus A. Tarkovskio kūrybai jau seniai yra atskira vieta pasaulinėje kino istorijoje. Jo unikalus kino braižas kiekvieną kartą atranda vis naują žiūrovą. Jo filmais žavisi ir mokosi daugelis pasaulio kino kūrėjų. A. Tarkovskis – bene labiausiai pasaulyje žinomas rusų kino režisierius. Krzysztofas Zanussi jį pakrikštijo kino genijumi. Ingmaras Bergmanas susitikimą su pirmuoju jo filmu prilygino stebuklui. A. Tarkovskiui žmogus – tai pagrindinė grandis, kurios dėka smulkiausios būties dalelės įgauna prasmę, raišką, ir sukrenta į tvarkingą dvasinės tobulybės visumą. Jis atrado naują žanrą – kiną kaip meditaciją. A. Tarkovskis savo šalyje kaip menininkas mokėjo labai didelę kainą už tai, kad galėtų daryti, gyventi ir kurti, tai ką norėjo. Jo filmai pasirodydavo tik kas penkerius metus. Gyvendamas Sovietų Sąjungoje jis sukūrė penkis ilgometražo filmus, o iš viso – septynis. Režisierius savo kūryboje ieškojo naujų formų ir iš naujo svarstė praeities ir vidinius išgyvenimus. Vis dėlto kino kūrėjas labiausiai nori suprasti žmogaus gyvenimo būtį, o ne vien tik atskiras gyvenimo detales. A. Tarkovskis siejamas su metafizika, filosofija, simbolizmu ir vaizduote. Jo dialogai-monologai, persidengia dvasingumu ir asmeniniais prisiminimais nėra lengvi kino analizei.
Pirmasis A. Tarkovskio pilno metražo filmas „Ivano vaikystė“ (1962). Scenarijus parašytas pagal Vladimiro Bogomolovo apysaką „Ivanas“. Filmas sukurtas laikantis tradicinio klasikinio naratyvo taisyklių. Penki sapnų ir vizijų fragmentai, atskleidžiantys vidinį labai saugojamą pagrindinio herojaus Ivano pasaulį. Ivanas savo fiktyvioje realybėje svajoja apie laimingą ir nerūpestingą vaikystę. Pasitelkęs sapnus, fantazijas ir vaizduotę. A. Tarkovskis rado būdą pristatyti subjektyvią vaiko patirtį. Sapnų ir vizijų vaizdai peržengė kasdienybę ir iš jos išlaisvino. A. Tarkovskį privaloma įrašyti į ypatingų, tačiau dar iki galo nepažintų režisierių sąrašą.
Nuotrauka – mosoblkino.ru ©
Žodžiais papasakoti Tarkovskio filmą „Soliaris“ yra gana sudėtinga. Tai veikiau išgyvenimas, kurį, vertėtų pajausti, patirti ir pamatyti unikalią laiko fenomeno ekranizaciją. Režisierius filme parodo vidinę psichologijos specialisto Kriso Kelvino kelionę į save, vykstantį sąmoningumo procesą, kurį išprovokuoja mistinė planeta Soliaris. Kino kūrėjas filme iššaukė žmogaus kaltės jausmą ir sąžinės graužatį, pastatė į priekį grėsmingą žmogaus painiojimąsi tarp vaizduotės ir atsiminimų, atskleidė visuomenės baimes, kurios virto kliedesiais, buvo matoma suvokimo, atsiminimų ir vaizduotės dialogo problema. Juk vaizduotė ir atmintis tai žmogaus reprezentaciniai suvokimai. Šis A. Tarkovskio filmas sakoma optimizmu nekvepia. Filosofas Arvydas Šliogeris apie filmą sako, kad tuomet žmogaus kūnas tarsi atsiskiria nuo sąmonės. Jo buvimas čia ir dabar atitrūksta nuo buvimo visur ir niekur. „Soliaris“ – filmas, kuriame yra daug metaforų ir simbolių, kurie nėra lengvai suprantami žiūrovui. „Soliaris“ yra meditacijos filmas, kuriame žiūrovas galės atpažinti ir įsisavinti principingą, daugiafukcinę istorijos liniją.
Filmas „Veidrodis“ (1974) Scenarijaus autoriai A. Tarkovskis ir Aleksandras Mišarinas. Tai pats autobiografiškiausias A. Tarkovskio filmas, kuris sudarytas iš vaikystės prisiminimų, subjektyvių vizijų, tėvo Arsenijaus Tarkovskio kūrybos, alegorijų, sapnų ir kitų pasąmoninės erdvės nuotaikų. Anot menotyrininkų „Veidrodžio“ tikroji paslaptis yra tai, kad režisierius nuplėšė nuo savo kūrybos pasaulio visas paslapties skraistes, bet filmas vis tiek išlieka sunkiai suprantamas ir paslaptingas. “Reikia atsisveikinti su pačiu savimi, kad atrastum tikrąjį „aš“. Filmas „Veidrodis“ tai išpažintis, kurioje svarbūs vienos asmenybės gyvenimiškos patirties fragmentai, kurie gali būti universalūs. Filmas „Veidrodis“ kuria meninį išgyvenimą, kad ne įvykiai kuria gyvenimą, o jis gyvenimas kaip visuma, kuris pripildomas įvairiausių patirčių – liūdnų ar džiaugsmingų atsitikimų. Vaikystės atmintis režisierių lydėjo visada, laikė jį įkalintą savyje. Šiame filme buvo atskleidžiamas vidinis pasaulis, kuris neatskiriamas nuo gamtos, istorinių epizodų, sudėtingų santykių su šeima. A. Tarkovskis sakė, kad į jo filmus galima žiūrėti kaip į veidrodį.
Nuotrauka – www.kinolorber.com ©
Paskutinis Sovietų Sąjungoje sukurtas A. Tarkovskio filmas, po kurio režisieriaus gyvenime prasidėjo ryškios gyvenamosios vietos pokyčiai. Didžiulis nerimas persmelkė ir filme „Stalkeryje“ (1979). Trijų herojų kelionę į paslapčių bei pavojų kupiną zoną, kurioje paslaptimi dvelkiantis ir troškimus realizuojantis kambarys. Toks pasakojimas talpina stiprią metaforišką reikšme, kurią kiekvienas supras subjektyviai. Svarbu neprarasti tikėjimo savimi ir paprastais kasdieniškais bei mažais stebuklais. Filmas sukurtas pagal Arkadijaus ir Boriso Strugackių apysaką „Piknikas šalikelėje“. „Stalkeryje“ režisierius pasinaudojo savo emocijomis, net prisiminimais, kurie labai asmeniški. „Filme buvo nemažai akimirkų, kurios išjudino manyje kažkokią keistą nostalgiją“ sake A. Tarkovskis. „Stalkeris“ – tai A. Tarkovskio filmas, su filosofiniu fonu ir ryškiai sudėtingu minties gyliu.
1983 metais Italijoje A. Tarkovskis sukūrė savo priešpaskutinį filmą „Nostalgija“ („Nostalghia“). Scenarijų filmui jis parašė kartu su vienu garsiausių italų scenaristų Toninu Guerra. Filme atskleidžiamas subtilus ir kartu probleminę liniją turintis dviejų kultūrų arba dviejų dvasinių pasaulių matomą tapatybės konfliktą. Filmo vidinis pasaulis atskleistas pasitelkiant vizualumo triukus. Režisieriaus filmuose galima ieškoti ir jo paties gyvenimo veidrodžių. Filme „Nostalgija“ pagrindinis herojus, rusų poetas Gorčakovas, viešėdamas Italijoje, vieno pokalbio metu su vertėja Eugenija teigė, kad būtina nugriauti sienas. O paklaustas – „kieno sienas?, – atsako: valstybės.
Paskutinis A. Tarkovskio filmas „Aukojimas“ („Offret-Sacrificatio“) sukurtas Švedijoje 1986 m. Filmavimas vyko Baltijos jūroje esančioje Gotlando saloje. Filmo kinematografas ir operatorius buvo Ingmaro Bergmano vyriausiasis operatorius – Svenas Nykvistas, scenarijus A. Tarkovskio. Režisierius sako, kad šis filmas skirtas sūnui su lūkesčiais ir tikėjimu. Atsiribojant nuo žmogiškųjų klaidų, kaip geros savivertės pagrindas išsaugomas ir stiprinamas pasitikėjimas, žengiant savo gyvenimo keliu. Kiek pačiam režisieriui kainavo šis filmas? Galima suprasti, kad gyvybę. Tai tam tikras jo paties pasiaukojimas kinui, savo įsitikinimams ir sūnui. Auka kaip principas ir pažadas yra svarbiau už patį gyvenimą.
Nuotrauka – mosoblkino.ru ©
Tarkovskio filmai tapo prasmingais kultūros gyvenimo kelyje, turinčiais didele reikšmę dvasiniam visuomenės vystymuisi. Režisieriui, kaip modernaus kino kūrėjui, buvo svarbu parodyti ir suprasti žmogaus elgesio priežastis, kurie plika akimi ne iš karto pastebimi. Jis norėjo atskleisti žmogaus vidinio arba dvasinio svarstymo dogmas, suprasti daugiasluoksnius dvasinio gyvenimo klodus, o tai ir yra kryptingas modernaus kino tikslas. A. Tarkovskis yra pirmasis kino režisierius, kuris žengė koją į laiko fiksavimą kino filme tiek teoriniu, tiek praktiniu lygiu. Tai kino kūrėjas, kurio filmai yra vaizdingi, originalūs ir labiau panašus į dailės meną.
„Suprantate, yra laisvės problema. Kas yra laisvė? Laisvė – tai vidinė, dvasinė žmogaus laisvė – ne jo teisės. Teises galima atimti, o laisvės atimti neįmanoma. Laisvę žmogus paveldi kaip dvasinę duotybę. Shakespeare’as Hamleto lūpomis kalbėjo apie tai labai paprastai: įkalinkite mane riešuto kevale, ir pasijusiu Visatos viešpačiu. Laisvė – tai asmeninė problema. Todėl, atėmus iš žmogaus teises, neįmanoma iš jo atimti laisvės. Būtent dėl to politinės nelaisvės šalyse mes sutinkame labai laisvų žmonių, o tradicinės demokratijos – visiškai nelaisvų.“ A. Tarkovskis
Šaltiniai:
1. Gutauskas, A., „Filosofinė kino prigimtis. Andrėjaus Tarkovskio kinematografija“, Vilniaus universiteto leidykla, 2019.
2. Jačėnaitė, J., „Tarkovskio malda. Įžvalgos apie kultūrą ir religiją“ bernardinai.lt, 2020.
3. Jankauskas, G., „A. Tarkovskis – žmogus, kuris kalbėjo su angelu“, „Nemunas“, 2011.
4. Piliuch, A., „Apie A. Tarkovskį neįmanoma žinoti per daug“, Meno kultūros žurnalas „Krantai“ (2011 m. Nr. 3).
