Menininkė Karolina Janulevičiūtė. Nuotraukos – Manto Repečkos ©
Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) iki lapkričio 22 d. veiks penktoji „JCDecaux premija: turiu žodžius“ paroda, kurioje savo kūrinius pristato penkios savo karjerą pradedančios menininkės. Tarptautinė komisija parodos pabaigoje paskelbs, kas taps premijos laureate, o parodos lankytojai gali nuspręsti, kam atiteks publikos prizas. Viena iš projekte dalyvaujančių kūrėjų, Karolina Janulevičiūtė, kviečia žiūrovus neįprastai patirti drabužius ir apsirengimo malonumą. Jaunosios kartos menininkė mano, kad mūsų santykis su drabužiais yra daug intymesnis ir vertingesnis nei vien tik jų kaip produkto vartojimas, todėl ji renkasi kitą poziciją galvodama, apie jų medžiagiškumą ir įgalinimą.
Studijavai Vilniaus dailės akademijoje (VDA), o vėliau studijas tęsei užsienyje, viename Suomijos universitetų. Kas tave atvedė į kostiumo dizaino studijas?
Visada domėjausi audinių plokštumos skulptūriškumu, kokia medžiagos transformacija įvyksta rengiant žmones. Kaip iš plokščio audinio gaunasi struktūriškas multidimencinis darinys, kuris tampa nešiojamu drabužiu. Kostiumo dizaino studijose mane labiausiai sudomino funkcinė rūbo paskirtis žmonėms, bet tuo pačiu ir meninės išraiškos sąjunga.
Po 4 metų VDA su savo baigiamuoju darbus nuvykau į kostiumo dizaino konkursą „Designblok Diploma Selection“ Prahoje ir ten susipažinau su tą pačią sritį studijavusiais kolegomis. Supratau, kad man dar kažko trūksta. Pasirodė, kad neturiu tiek žinių, kiek turi kiti studijavę užsienyje. Todėl iškėliau sau iššūkį pabaigti magistro studijas užsienyje. Prieš metus baigiau mokslus Helsinkyje, Aalto universitete ir nuo to laiko ieškodama galimybių pradėjau aktyviau dalyvauti įvairiuose projektuose ir kooperacijose su kitais menininkais.
Rūbai mums padeda save išreikšti, formuoti įvaizdį ar parodyti statusą, o gal nusiasmeninti ir ištirpti minioje. Savo kūryboje ieškai naujų formų, kaip apie madą kalbėti kitaip. Ar tave domina kasdieninė mada, semiesi iš jos inspiracijų?
Studijų pradžioje tuo domėjausi ir galbūt įsivaizdavau savo ateitį kaip dizainerės, o ne kūrėjos, kuri dirba su drabužiais ar tekstile. Galiausiai baigus magistrantūrą, natūraliai susidėliojus planams, mados industrija nebeatrodė tokia priimtina. Joje vis dėlto yra daug talento ir darbo jėgos išnaudojimo, betikslės perprodukcijos. Yra tiek daug visko, bet nėra tam atsvaros.
Iš kitos pusės industrija stengiasi galvoti, ko reikia žmonėms, tačiau po visu tuo slepiasi problematiška situacija: pelno siekimas neadekvačiai išnaudojant darbo jėgą, gamtinius resursus. Todėl man norėjosi nuo to atitolti. Negalvoti apie kiekybę ir kas bus geriau parduodama, o labiau galvoti apie madą kaip tyrimų lauką, kuriame sluoksniuojasi tiek daug socialinių, psichologinių ir kultūrinių fenomenų bei santykių su kūnu, žmogumi ir medžiagiškumu.
Garsūs mados namai vis dažniau galvoja apie universalius aprangos sprendimus ir derinius, atrodo, kad mažintų vartotojiškumą, bet tuo pačiu formuoja naujas tendencijas. Galiausiai mes patys prisidedame prie mados industrijos variklio sukimo. Ar tau nebūna moralinės priešpriešos. Ar tavo pasirinktas kelias yra protestas prieš mados industriją?
Būtent, šiame gyvenimo etape ta priešprieša mane ir paskatino labai natūraliai atitolti nuo masinės mados. Pavyzdžiui, esu dalyvavusi darbo pokalbiuose su mados kompanijomis ir pati save stebėjau, kad mane dominančios vertybės kitokios nei šios industrijos.
Galiausiai nusprendžiau, kad nereikia sau meluoti ir priešintis tam, kuo iš tikrųjų tikiu ir nustojau save pozicionuoti tradiciniame mados industrijos lauke. Surizikavau pradėti savo kelią, nes manau, kad kitokie požiūriai irgi yra aktualūs, galbūt jie išsivystys į dar kitą kryptį. Todėl man tai ir įdomu.
Nemanau, kad tikslinga būtų save apgaudinėti ir padirbti industrijoje, o tada imti daryti tai, kas išties domina. Keli metai mados industrijoje yra labai trumpas laiko tarpas padaryti gerą įdirbį. Sudėtinga vienam bandyti pakeisti visą industriją. O dabar, kad ir šioje parodoje, aš stengiuosi atkreipti dėmesį ir keisti lankytojų požiūrį savo darbu kaip variantu. Taip galbūt mažesniais žingsniais bus prisidėta prie nuovokaus supratimo apie mados bei drabužių vertę.
Papasakok, ką veikei iki „JCDecaux premija“ parodos, ar čia tęsi savo kūrybos temas, o gal pamatysime kažką naujo?
Daugelis ankstesnių projektų buvo susiję su kostiumais performansams. Pati neturiu tiesioginės patirties šiuolaikinio meno lauke, ši paroda yra pirmasis toks prisistatymas. Iki šiol dažniausiai bendradarbiavau su įvairių sričių kūrėjais, kurių išraišką ar idėją išverčiau bei papildžiau drabužiais.
Kalbant apie ekspoziciją, tai yra erdvinė rūbų instaliacija. Kiekvienas iš drabužių sukurti specialiai šiai parodai – nuo jų iškarpų, struktūrų, tekstūriškumo iki spalvos parinkimo. Dalį audinių dažiau pati, siekdama sukurti vieningą spalvų paletę. Instaliacija abstrakčiai ir pasąmoniškai, kvies lankytojus susipažinti su mados medžiagiškumu, negalvojant apie tai, kad tai yra produktas turintis tik piniginę vertę, o kvies patirti medžiagiškumo ir kūrybinę, tuo pačiu atviro potyrio vertę.
Noriu, kad ši instaliacija sužadintų malonumą patirti mados objektus tokioje erdvėje, kuri tam yra neįprasta, atsieta nuo demonstruojančio kūno ir galbūt tai atneš papildomą malonumą, nes žmonės nebus priversti galvoti ar jie turi tai pirkti, ir ar jiems to reikia, ar taip patogu. Šis kūrinys – tai bandymas padėti atsieti drabužių patirtį nuo vartojimo įgūdžių.
Parodos lankytojai galės apsivilkti tuos rūbus?
Tam tikra prasme galės, bet ne kaip matavimosi kabinoje. Drabužių instaliacija kabės atvirose pasiekiamose struktūrose, kuri leidžia lankytojams į juos įlįsti, užsigaubti, žvilgtelėti arba prisiliesti.
Mada ir rūbai yra labai svarbus įvaizdžio dalykas, kuris dažnai būna formuojamas per socialinius tinklus. Pavyzdžiui, „Instagram“ platforma yra paremta vizualumo kultūra ir ten drabužių deriniai vaidina svarbų vaidmenį. Koks tavo santykis su socialinę medija? Ar tu dalyvauji joje?
Yra buvę skirtingų etapų. Prieš du metus visą vasarą praleidau be „Instagram“ – norėjau pažiūrėti, kaip pasikeis supratimas apie aplinką, apie tai ką veikiu ir apie vertę to, ką veikiau tą vasarą. Po tokios pauzės supratau, kad mano jokios patirtys nei kiek nesumenkėja, lyginant su tuo, jei viskuo būčiau viešinusi. Savo kūrybos daug neviešinu. Vis dėlto turi skaitmeninį vizualinį dienoraštį sau ir savo draugų ratui.
