Kaip šiandien suvokiame teatrą? Ar mūsų sąmonėje tai vis dar charakteriais grįsta vaidyba, neegzistuojanti fikcinė istorija, neegzistuojančioje erdvėje? Ar teatras vis dar veikia kaip juoda dėžutė su ketvirta siena? Hans-Thies Lehmann dar 1999 m. savo knygoje „Postdramatinis teatras“ kvietė į teatrą pažvelgti ne į kaip tolimą, netikrą ar išgalvotą erdvę, o kaip šias dienas reflektuojančią, ketvirtą sieną griaunančią ir šių laikų kalba kalbančia erdvę.
Nuotraukos – Klára Hejnová, Josef Vesely ©
Vis daugiau jaunų Europos teatro kūrėjų atsisako ketvirtos teatro sienos, trina ribas tarp realybės ir fikcijos, eksperimentuoja su naujomis formomis ir ieško būdų susikalbėti su šių dienų žmogumi. Jaunasis lietuvių kilmės režisierius, Lietuvos teatro apdovanojimo „Fortūnos“ diplomo laureatas, alternatyvaus teatro magistro laipsnio studentas Arnis Aleinikovas pristato naują savo darbą, kurio premjera vyks skaitmeninėje erdvėje ir bus transliuojama iš Prahos (Čekijos Respublika). PULSAS (ang. PULSE) – tai šiuolaikinio teatro produkcija, apjungianti performatyvaus, vizualaus meno laukus bei post-internet art (liet. po interneto) meno principus. Kūrybinę komandą sudaro menininkai iš Lietuvos, Latvijos, Suomijos, Taivano, Libano, Ispanijos, Meksikos, Vokietijos, Čekijos bei Japonijos.
Pasirodymo ašis – gijimo svarba, prisilietimas, pasitikėjimas ir rūpestis
Naujausio tyrimo atlikto Jungtinėje Karalystėje duomenimis, 97 % moterų (18-24 amžiaus) prisipažino bent kartą gyvenime susidūrusios su seksualiniu priekabiavimu. [1]
RAINN duomenimis – kas 68 sekundes Amerikoje gyvenantis asmuo (nepriklausomai nuo lyties) susidūria su seksualiniu užpuolimu. [2]
„Šios kelionės atspirties taškas prasidėjo dar 2019 m. pabaigoje. Tuomet ėmiau tyrinėti pasitikėjimo svarbą, galvojau kodėl žmonės vieni kitais nepasitiki, iš kur kyla šis reiškinys. Vėliau, psichologiniai tyrimai, mane nuvedė į traumines patirtis, o iš čia mano dėmesys kliuvo už vyrų ir moterų seksualinės prievartos. Man pasidarė įdomu, kaip ši ir panašios fizinės traumos pakeičia žmogų, kas su juo atsitinka, kaip su tuo susitvarkyti, kaip padėti sau iš to išlipti. Skaičiai, kuriuos jūs perskaitėte aukščiau mane suglumino. Ėmiau galvoti, jeigu šie skaičiai iš tikrųjų yra tokie didžiuliai, kodėl aš negirdžiu žmonių apie tai kalbant?“ – savo mintimis apie projekto pradžią dalijasi režisierius Arnis Aleinikovas.
„Po truputį viskas ėmė dėliotis į savo vietas. Pradėjau rinkti dokumentinius žmonių pasakojimus, čia pat atsirado prisilietimo svarba, pasitikėjimo, priklausymo (ang. belonging) klausimas. Ši trauma nėra tik psichologinė, ji labai tiesiogiai paveikia ir kūną, todėl labai dažnai šią traumą išgvenusiems asmenims neužtenka tik psichologo pagalbos.
Neseniai pasaulyje praūžė „MeToo“, kurią inicijavo Amerikos aktyvistė Tarana Burke. Ji į paviršių iškėlė daugybę istorijų ir puikiai atskleidė visuomenėje vyraujančias pozicijas šiuo klausimu. Tyrimo metu, kurį pagrinde sudarė psichologiniai bei socialiniai moksliniai darbai, aš supratau, kad mes, kaip visuomenė, kalbant šiomis temomis vis dar susiduriame su stigmomis, arba dar blogiau – su ignoravimu ar nepriėmimu. Ir tai yra nebūtinai dėl to, jog mes iš esmės nenorime apie tai kalbėti – dažnai mes tam neturime priemonių, dažnai mes nežinome kaip elgtis tokioje situacijoje. Neseniai perskaičiau straipsnį, kuriame rašoma, jog šiuo klausimu vyraujanti visuomenės nuostata Čekijoje – kaltas/kalta yra auka, o ne ta(-as, -ie), kurie su auka taip pasielgė. Tai tas pats kas kaltinti automobilio savininką už ne vietoj paliktą automobilį, kai jį iš jo/jos/jų pavogė“ – savo įžvalgomis dalijasi Arnis.
Stebint Vakarų pasaulį, galima matyti, jog žmonės vis garsiau ir garsiau kalba apie trauminius patyrimus, emocinę bei psichologinę sveikatą ir jos svarbą žmogui ir visuomenei, tačiau rytų Europoje šios temos dažnai yra „tabu“ ir vis dar nepatogios arba nematomos kaip reikšmingos. Todėl yra svarbu apie tai kalbėti.
Pasirodymu nesiekiama fokusuotis į traumą. Tai buvo atspirties taškas, kuris dokumentiniu formatu išlieka ir pasirodyme, tačiau fokusas krypsta į šviesą – gijimą, prisilietimo svarbą, rūpestį, ryšį, pasitikėjimą, bei jų trūkumą. Dramaturgas Daniel Alberto Victoria, kalbėdamas apie projektą sako: „Mūsų horizonte – skausmo paleidimas ir šviesa, kaip signalas ją sekti“.
Keitėsi tris kartus
Alternatyvaus teatro magistro studijas Prahoje studijuojantis režisierius su savo komanda eksperimentuoja ir nebijo teatre kalbėti temomis, kuriomis dažnai, ypatingai teatre, nėra kalbama. Pasirodymas pagal pirminę idėją turėjo įvykti DISK teatre (Praha) ir vykti durational (liet. laike besivystančio) teatro principais. Tačiau dėl susiklosčiusios pasaulinės pandeminės situacijos buvo perkeltas į skaitmeninę erdvę, kur, pagal antrinę idėją turėjo būti pristatytas kaip skaitmeninis judesio pasirodymas.
Dabar šis pasirodymas susidarys iš trijų dalių – performatyvaus, taktiliniu judesiu grįsto filmo, kuris bus transliuojamas YouTube platformoje, individualios skaitmeninės patirties ZOOM kambariuose (žiūrovai turės galimybę individualiai keliauti po atskirus ZOOM platformos kambarius ir tokiu būdu išplėsti savo individualią patirtį) bei diskusijos vyrų ir moterų seksualinės prievartos klausimu. Pasirodymas jungia ir perpina skirtingas medijas ir veikia kaip sensorinė, kinematografinė patirtis.
„Šiuo pandeminiu laikotarpiu daugiausia problemų sukelia nežinomybė ir stresas kaip greitai sugebėsi adaptuotis, keistis ir pokytį pristatyti komandai. COVID-19 situacija Čekijos Respublikoje dirbant prie šio pastatymo buvo labai prasta, todėl buvo labai sunku ką nors planuoti iš anksto. Taip pat sunku ir repetuoti. Vyriausybė buvo išleidusi griežtus reikalavimus, kurių buvo privaloma laikytis dirbant fizinėje erdvėje. Pirmą kartą per savo kūrybos istoriją realiu laiku dirbau ir fizinėje, ir skaitmeninėje erdvėse. Mes repetuojam Prahoj, viena performerė Japonijoje, dramaturgas – Meksikoj, o judesio patarėja somatiniais klausimais – Lietuvoje.“ – mintimis apie darbą pandeminiu laikotarpiu dalinasi režisierius.
Spektaklio dramaturgiją sudaro Alexander Lowen, Henry Grayson, Bessel van der Kolk, Robert Ilwin tekstai, kurie persipina su dokumentinėmis žmonių istorijomis, žmonių vaizdo įrašais iš savo namų ir skaitmeninių avatarų.
Pasirodymas anglų kalba, su čekų subtitrais. Performatyviame filme skamba lietuvių, latvių, suomių, ispanų, prancūzų, kinų, arabų kalbos.
SPEKTAKLIO PREMJERA GEGUŽĖS 30 D. 19 val. (Lietuvos laiku) online.
Kūrybinė komanda
Idėja, režisūra – Arnis Aleinikovas (Lietuva)
Dramaturgas – Daniel Albert Victoria (Meksika)
Patarėja somatinio judesio klausimais – Viktorija Ambrazaitė (Lietuva)
Darbo vadovas – Viktor Černický (Čekija)
Performeriai – Eglė Šimėnaitė (Lietuva), Mara Ingea (Libanas), Yu En Ping (Taivanas), Lara Hereu (Ispanija), Sai Sai (Japonija)
Performatyviame filme pasirodo – Gytis Jurgevičius (Lietuva), Kathrin Frech (Vokietija), Malin Denkena (Vokietija), Seline Seidler (Vokietija), Joshi Timmer (Vokietija), Paula R. Erb (Vokietija)
Kompozitorius – Valtteri Alanen (Suomija)
Scenografijos, kostiumų dizainerė – Mara Ingea (Libanas)
Video menininkė – Ilva Ieva (Latvija)
Kamera – Timotej Rajniš (Čekija), Arnis Aleinikovas (Lietuva)
Montažas – Timotej Rajniš (Čekija), Arnis Aleinikovas (Lietuva)
Garso instaliacijos „Human Sound“ autorė – Egle Šimėnaitė (Lietuva)
Psichologijos konsultantė – Evelina Stepšytė (Lietuva)
Prodiuserės – Martina Watzková (Čekija), Vanda Hejnová (Čekija), Anna Němcová (Čekija)
Vertėja – Hana Tobiášová (Čekija)
Nuotraukos – Klára Hejnová (Čekija), Josef Vesely (Čekija)
[1] https://www.theguardian.com/world/2021/mar/10/almost-all-young-women-in-the-uk-have-been-sexually-harassed-survey-finds?fbclid=IwAR0lKtPsUXuMi-VtPaKVkf5_VZEwzW2RjSdVhmRDeEy4YY6RARziDSNSvHI
[2] https://www.rainn.org/statistics/scope-problem
