Nuotraukos – Algimanto Puipos asmeninio archyvo ©
Šiandien, birželio 14 d., 70-metį švenčia Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys, vienas labiausiai publikos mėgstamų kino režisierių, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algimantas Puipa.
Savito, artimo magiškam realizmui stiliaus, kupini fantazijos ir ironijos A. Puipos filmai ne vienai Lietuvos žiūrovų kartai tapo šalies kino sinonimais.
Režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas Arūnas Matelis, sveikindamas kolegą jubiliejaus proga, sako, kad maestro A. Puipos kūrybinė kino išmonė stebino tada, kai jo karta dar buvo studentai, nesiliauja stebinti ir dabar.
„Kiekvienas Algimanto filmas pulsuoja naujumu, kiekvienas atveria dar nematytus kino pasaulius. Tai labai svarbu kino bendruomenei, ir man taip pat. Ne mažiau yra mums reikšmingos autoritetingos, principingos, esminės Algimanto įžvalgos apie kūrybą“, – sako A. Matelis.
Algimantas Puipa baigė Maskvos kinematografijos institutą ir netrukus kartu su režisieriumi Stasiu Motiejūnu sukūrė ilgametražį filmą „Atpildo diena“ (1975). Savarankišką kūrybinę A. Puipos biografiją pradėjo O‘Henry novelių ekranizacija – šmaikštus, sklidinas žaismės TV filmas „Nebūsiu gangsteris, brangioji“ (1978). Nuo tada A. Puipa sukūrė 21 ilgametražį vaidybinį filmą.
9-asis deš. buvo ypatingas A. Puipos biografijoje – tuomet gimė režisieriaus filmai, šiandien laikomi nacionalinės kino klasikos lobynu. Ypač žiūrovai ir kritikai įvertino kamerinę įtaigią juostą „Moteris ir keturi ir jos vyrai“(1983), vaizdavusią mitinę Mažosios Lietuvos dvasią. Už darbą šiame filme aktorė Jūratė Onaitytė ir dailininkas Algirdas Ničius buvo apdovanoti prizais festivalyje Kijeve, „Moteris ir keturi jos vyrai“ 1984 m. buvo rodoma garsiąjame Lokarno kino festivalyje, o 1985 m. filmas atidarė Baltijos šalių retrospektyvą 35-ajame Vakarų Berlyno festivalyje.
Dar didesnės sėkmės sulaukė jau pertvarkos metais sukurta A. Puipos juosta apie pokarį „Amžinoji šviesa“ (1987) pagal to paties pavadinimo Rimanto Šavelio apysaką – filmas ryškiai ženklino ir lietuviško kino laisvėjimo nuo sovietinės cenzūros pirmuosius metus. 1988 m. šis filmas atidarė I-ąjį Tarptautinį Rygos kino forumą „Arsenal“, o 1985 m. Tarptautiniame San Remo festivalyje buvo apdovanotas Didžiuoju prizu.
Algimantas Puipa yra visą gyvenimą ištikimas lietuvių literatūrai režisierius – be šio režisieriaus išmoningų Rimanto Šavelio („Bilietas iki Tadž Mahalo“, 1990), Juozo Apučio („Ir ten krantai smėlėti“, 1991), Jolitos Skablauskaitės („Žuvies diena“, 1989), Leonardo Gutausko („Vilko dantų karoliai“, 1997), Jurgos Ivanauskaitės („Nuodėmės užkalbėjimas“, 2007, „Miegančių drugelių tvirtovė“, 2012) kūrinių interpretacijų mūsų kinas būtų žymiai skurdesnis.
Bėgant laikui, jubiliatas nemažina kūrybos tempo, o jo filmai ir toliau pelno žiūrovų ir profesionalų dėmesį. 2012 m. už „Miegančių drugelių tvirtovę“ A. Puipa apdovanotas dviem „Sidabrinėmis gervėmis“, o 2019 m. filmas „Kita tylos pusė“ (pagal Torgny Lindgreno romaną „Kamanių medus“) Skandinavijos kino festivalyje Helsinkyje pelnė geriausio filmo prizą ir prizą už geriausią vyro vaidmenį Juozui Budraičiui.
2019 m. A. Puipa apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija už kino vaizdų poetinę realybę.
