Kadras iš filmo „Jo pakaušyje“ ©
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) šiemet kviečia išsamiau susipažinti su muzikantu, choreografu, fotografu, režisieriumi – menininku, kuris niekada nepaisė meno disciplinų ribų – Peteriu Mettleriu. Unikalaus kanadiečių-šveicarų kūrėjo filmų retrospektyva, lietuvių kino premjeros, naujausia meninė dokumentika iš viso pasaulio ir virtualios realybės patirtys – rugsėjo 23–spalio 10 d. – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir internete.
„Peteris Mettleris – sunkiai kategorizuojamas. Jo kūryba – slėpiningi kelionių filmai, tyrinėjantys regimąjį ir neregimąjį pasaulius. Jungdamas vaizdus iš kelionių, pokalbius su sutiktais žmonėmis bei savo paties mintis, jis atvirai leidžiasi į neapčiuopiamas temas – laiką, gamtos reiškinius, būties prasmę. P. Mettleris dokumentikos pasaulyje yra įsitvirtinęs kaip vienas įdomiausių autorių, jis kuria ir vaidybinius filmus, performansus, taip pat fotografijos projektus, yra didžėjus. Nusprendėme, kad metas VDFF pristatyti šį įvairiapusį autorių“, – teigia viena festivalio programos sudarytojų Eglė Maceinaitė.
Pasak E. Maceinaitės, P. Mettlerio unikalumas pasireiškia tiek jo kūriniuose, tiek ir požiūryje į kūrybines industrijas. Menininkas aktyviai plėtoja bendruomeninius tinklus, skatinančius naujoviškų kūrybinių formų, naujų gamybos ir platinimo strategijų kūrimą – kad nepriklausoma kūryba pasiektų savo auditoriją, bet kartu išvengtų finansinio ir ideologinio komercinio pasaulio spaudimo.
Kadras iš filmo „Lošimai, dievai ir LSD“ ©
Mettlerio filmai pelnė daugybę tarptautinių apdovanojimų, o jo kūrybos retrospektyvos rengiamos visame pasaulyje. VDFF žiūrovai Vilniuje turės galimybę pamatyti dešimt šio unikalaus menininko kūrinius, klaipėdiečiai – vieną jų.
Mettlerio filmas „Lošimai, dievai ir LSD“ (2002) – tai keturių dalių kelionė po pasaulį, kuriame telpa ir dievo tarnai, ir prasilošėliai, sekso žaidimų mėgėjai ar reiveriai. Nuo Toronto oro uosto iki Mumbajaus humoro klubų – visuose žemės kampeliuose žmonės ieško to paties: laimės. Kad ir kokios absurdiškos tos paieškos kartais gali pasirodyti. Šią juostą bus galima išvysti ir Klaipėdos kino teatre „ArleKinas“.
Kadras iš filmo „Laiko pabaiga“ ©
Filme „Laiko pabaiga“ (2012) režisierius tyrinėja žmogaus santykį su absoliučia metafizine neišvengiamybe – laiku. Hipnotiškuose dokumentiniuose kadruose, kuriuose mokslinės laboratorijos CERN vaizdus keičia lavos išsiveržimas Havajuose, Detroito griūtis ir budistų vienuolynai, režisieriui pavyksta užfiksuoti tai, ko sustabdyti tarsi iš principo neįmanoma.
Pažvelgti į pasaulį iš psichiatrijos klinikos išleisto paciento akimis kviečia „Sciseras“ (1982). Vizualiai paveikūs kadrai nuolat trina ribas tarp pojūčių, intuicijos ir racionalumo. Pagrindiniam filmo veikėjui Bruno, su kuriuo P. Mettleris susipažino lankydamasis priklausomybės ligų centre, dedikuota juosta primena, kad mums įprasta socialinė tvarka kito žmogaus akimis gali atrodyti kaip gąsdinantis chaosas.
„Šviesos paveiksle“ (1994) režisierius stebi tuos, kurie irgi stebi – šviesos pašvaistes Kanados arktyje. Nenumaldomas turistų noras technologijomis įamžinti gamtos stebuklą gyvenime ir filme kartais virsta komiškomis pastangomis. Gamtos ir technologijų, mokslo ir mitologijos santykių temos – ryškus P. Mettlerio kūrybos bruožas.
Kadras iš filmo „Šviesos paveikslas“ ©
Pagrindinis jo vaidybinio filmo „Jo pakaušyje“ (1989) herojus Gasas – eilinis palydovinių lėkščių pardavėjas, kurio gyvenimas dramatiškai pasikeičia susipažinus su menininke Liusi. Tai komiška ir fantasmagoriška meilės istorija, kurioje Gasas kone paklysta materialiojo pasaulio platybėse, po kurias P. Mettleris žiūrovą vedžioja tik jam būdingu unikaliu kinematografiniu žvilgsniu.
Kadras iš filmo „Tektoninės plokštės“ ©
Dokumentinių filmų festivalyje žiūrovų laukia dar vienas jo vaidybinis filmas – „Tektoninės plokštės“ (1992), kuriame pagrindinė herojė išvyksta į kelionę, supinančią veikėjos ir viso pasaulio istorijos prisiminimus. Keliaujama iš vienos epochos į kitą, taip ieškant atsakymų apie sąmonės santykį su politika, kultūra ir žmogaus seksualumu.
Šešių pilno metro filmų retrospektyvą papildys ir vieno seanso metu rodoma keturių P. Mettlerio trumpametražių rinktinė: „Ateities pėdsakai“ (2014), „Lancelotas laisvamaniškai“ (1980), „Toli“ (2007) ir „Rytų aveniu“ (1985).
Kadras iš filmo „Sciseras“ ©
Be septynių pagrindinės programos filmų, šiemet festivalis pristatys dvi lietuvių filmų premjeras: Jurgio Matulevičiaus ir Pauliaus Aničo „Auksinį flakoną“ (2021) bei Gerdos Paliušytės „Nevermore“ (2020). Taip pat – teminę programą „Žemės stebėtojai“, kviesiančią pamąstyti apie paraleles tarp Žemės ir kosmoso, virtualios realybės filmų programą ir šveicarų-kanadiečių režisieriaus Peterio Mettlerio kūrybos retrospektyvą.
Duris į kino sales festivalis atvers rugsėjo 23–spalio 3 d. – Vilniuje, spalio 1 d. Kaune, spalio 8–10 d. – Klaipėdoje.
