Nuotrauka – D. Matvejev ©
Intymi akistata su savimi, kuriai tereikia dviračio, išmaniojo telefono ir pasiryžimo šiek tiek… paminti. „Tarė dviratininkas“ – unikalus ir jau nemažo susidomėjimo sulaukęs britų menininkų grupuotės „Blast Theory“ projektas, kuriame susijungia žaidybinė forma bei naujausios technologijos, privatumas ir viešos miesto erdvės. Šiuo projektu, kuriame kviečiama susidurti su savimi ir be konkretaus tikslo dviračiu pavažinėti miestu, pradedamas tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“. Apie kūrinį pasakoja vienas iš „Blast Theory“ narių Nick`as Tandavanitj.
„Tarė dviratininkas“ pirmiausia pasirodė prieš daugiau nei dešimtmetį, 2007 metais. Kaip nuo tada pasikeitė kūrinys? Kaip jis atrodo palyginus jį su dabarties kontekstu?
Taip, visų pirma, manau, kad nuo pirmojo „Tarė dviratininkas“ parodymo prieš keturiolika metų labiausiai pasikeitė pats kontekstas. Tais metais, kai „Ir tarė dviratininkas“ buvo sukurtas, pasirodė patys pirmieji „iPhone“ telefonai.
Kūrinyje kviečiame išvažiuoti pasivažinėti dviračiu, kelionėje padeda išmanusis prietaisas, kuris veikia kaip gidas. Ir tas prietaisas yra liečiamu ekranu. Šiais laikais žmonės puikiai žino, kaip elgtis su lietimui jautriais ekranais, tačiau tada taip nebuvo. Iš to laikmečio dar turime scenarijų, kuriame esame surašę instrukciją, kaip reiktų naudotis tuo prietaisu.
Nuotrauka – Dainiaus Putino © Nick Tandavanitj
Bet pasikeitė ne tik technologijos – pasikeitė ir pati socialinių medijų erdvės kultūra, tai, ką mes veikiame internete. 2007 taip pat buvo ir metai, kai „Google“ nusipirko „Youtube“. To meto viena iš pagrindinių temų buvo vartotojų generuojamas turinys (user-generated content). Žmonės patys ėmė kurti savo turinį, pasitelkdami medijas – tuo metu „Tik Tok`as“ viso labo buvo tik svajonė arba koncepcija kažkieno galvoje. Diskusijos apie tokio turinio kūrimą ir tapo vienu iš „Ir tarė dviratininkas“ atspirties taškų – kas yra tas vartotojų generuojamas turinys, kokia interneto, kuriame patys vartotojai ima kurti turinį, ateitis, kas yra „Youtube“ ir kaip jis veikia. Galų gale, kaip galima užmegzti kontaktą būtent per savo interneto erdvėje kuriamą turinį su kitais vartotojais, kaip susikalbėti. Kaip ir dabar, taip ir tada „Youtube“ buvo pilnas šmaikštaus bei ironiško turinio. Ieškojome būdo, kaip pasitelkiant vartotojų generuojamo turinio koncepciją, paskatinti žmones kalbėtis vieni su kitais, bet tuo pačiu užtikrinti, kad tas pokalbis būtų nuoširdus, priverčiantis susimąstyti ir leistų jame dalyvaujantiesiems atsiverti apie asmenines patirtis. Bandėme kurti savo „Youtube‘ą“.
Nuotrauka – Dainiaus Putino © Nick Tandavanitj
Nuo to laiko pasikeitė ne tik technologijos ar socialiniai tinklai, bet ir tai, kaip mes šias platformas išnaudojame. „Facebook`as“, kuris ankščiau buvo skirtas dalintis turiniu su draugais, tapo erdve, kurioje ne tik pilna politiškai angažuoto dialogo, bet net ir kuriasi atskiri politiniai judėjimai ir prasideda diskusijos apie tai, kas tikra, o kas ne, kas teisinga, o kas jau nebelabai. Tai labai trapi ir poliarizuota erdvė.
Manau, per keturiolika metų tikrai įvyko nemažai pokyčių. Žmonėms bendrauti per socialinius tinklus tapo jau įprasta, kasdienybės dalimi tapo ir turinio kūrimas. O vis tik pirmas užmojis ir buvo „Tarė dviratininkas“ paversti savo vartotojų kuriamo turinio erdve, kurios siekis buvo, jog žmogus po patirties sugrįžtų su jausmu, jog jis nėra vienas, o priklauso tam tikrai bendruomenei, kuri susikūrė patirties metu. Nesuklysiu teigdamas, jog labiausiai ir pasikeitė pats kontekstas.
Nuotrauka – organizatorių archyvo ©
„Ir tarė dviratininkas“ kviečiate žiūrovą pasivažinėti dviračiu be jokio galutinio tikslo, tiesiog suteikiate galimybę pabūti su savimi ir savo mintimis. Kokią patirtį siekiate, kad dalyvis po visko išsineštų? Kodėl šiuolaikiniam žmogui reikia tokio pabuvimo?
Mūsų kasdienė rutina yra uždominuota įvairiausių užduočių, kurių reikia, kad gyvenimas tekėtų toliau – reikia eiti į darbą, kad būtų pinigų, reikia nueiti į parduotuvę, kad būtų iš ko pasigaminti vakarienę, reikia prižiūrėti vaikus ir panašiai. Kiekvienas momentas, atrodo, yra tiesiog sustyguotas. Todėl pasakyti žmogui, kad jis turi valandą, kurios metu jis gali tiesiog būti tarytum išlaisvinimas – lyg atostogos, nors tai ir trunka labai neilgai. Mano nuomone viena teatro funkcijų ir yra suteikti galimybę atsitraukti nuo kasdienės rutinos, kad galėtum į ją pažvelgti naujomis akimis. Kitaip tariant, sukurti distanciją, kurios dėka būtų galima į save pasižiūrėti iš šono.
Važinėdamas dviračiu, ar kitaip leisdamas kūnui tiesiog judėti, esi pajėgus „susirinkti savo mintis“, susidurti su galbūt emociškai sunkiančiomis situacijomis, tačiau gebėti į jas pažvelgti jau iš šono, susitelkti į problemas. „Ir tarė dviratininkas“ suteikia erdvę susidurti su savimi ir leisti į galvą ateiti mintims, kurios kitu atveju galbūt nė neaplankytų. Ir viskas judesio dėka.
„Ir tarė dviratininkas“ dalyviai ne tik važinėja dviračiu, bet ir įrašinėja savo istorijas, atsakymus į klausimus, kuriuos po to gali išgirsti ir kiti dalyviai. Kaip užtikrinate, kad tos istorijos būtų kaip įmanoma autentiškesnės ir gebėtų paliesti emociškai?
Visų pirma svarbus pats priėjimas prie proceso. Mes stengiamės, kad žmonės jaustųsi kaip įmanoma patogiau. O to dalis yra ir kitų istorijų pasiklausymas. Kai išgirsti kitų žmonių mintis, tai atveria duris ir tavo paties mintims, kurios galbūt yra artimos tam, ką tik ką išgirdai. Tai sukuria atitinkamą atmosferą. Patys irgi paklausome įrašų. Kai kurie yra taip įstrigę, jog stengiamės apie juos papasakoti, nes norime, kad tas istorijas išgirstų kuo daugiau žmonių.
Nuotrauka – Dainiaus Putino ©
Nuotrauka – Dainiaus Putino ©
Galbūt galite pasidalinti keliomis labiausiai įstrigusiomis istorijomis?
„Ir tarė dviratininkas“ gyvavimo laikotarpiu įrašyta dešimtys tūkstančių įrašų, vis tik lankėmės dvidešimtyje miestų. Stengiamės, kad klausimai būtų atviri, tiktų kiekvienam, tačiau kiekvienas, kas atsakinėja, galėtų parodyti savo perspektyvą, požiūrį. Man labai įsiminė istorija apie žmogų, kurio tėvas – alkoholikas. Tai ilgas pasakojimas, kadangi jame aprėpiamas visas jų tarpusavio santykis, jo pokyčiai, ką tam žmogui reiškia santykio su tėvu pasikeitimas. Tai vienu metu ir graudinanti, bet ir šilta istorija, kuri galiausiai baigiasi laimingai.
Kita itin palietusi istorija yra apie moterį, įkopusią jau į ketvirtą dešimtį. Ji neseniai pradėjo susitikinėti su kita moterimi, negali atsistebėti gera sekso kokybe. Ji tiesiog pasiekė tašką savo gyvenime, kai jaučiasi labai laiminga ir tą galima suprasti iš jos balso – ji džiaugiasi galėdama dalintis savo laime. Klausant įrašo galima išgirsti gal keleto sekundžių fragmentą, kuriame atrodo, ji juokiasi iš to, kiek tai jai teikia daug laimės. Įrašuose galima pričiupti žmones akimirkose, kai jie tampa sąmoningi ar kai tampa itin atviri, atveria savo vidų. Tokios istorijos man patinka labiausiai. Šios moters atveju pati medžiaga galbūt nėra kažkuo ypatinga, tačiau pats įrašas jau yra vertybė.
Galbūt „Tarė dviratininkas“ būtų galima pavadinti emociškai išlaisvinančia, net šiokią tokią gydančią galią turinčia patirtimi?
Daliai žmonių, manau, kad taip. Kita vertus, kai kuriems tai gali būti itin sunki patirtis, turime būti tam pasirengę. Sugrįžę žmonės arba dalinasi įspūdžiais, kaip buvo nuostabu, arba burnoja. Abejingų nelabai lieka. Kai kurie sugrįžę iš pasivažinėjimo būna nugrimzdę į melancholiją – pabuvimas su savimi kartais atveria visai kitą mąstymo pusę, su kuria galbūt netenka susidurti.
Su spektakliu pabuvojote dvidešimtyje miestų. Kaip „Ir tarė dviratininkas“ pritaikote skirtingoms lokacijoms? Ko ieškote kiekviename miestų?
Manau pirmiausia reikia galvoti apie praktinius sumetimus: kiekviename mieste yra skirtinga dviračiams skirta infrastruktūra, skirtingas ir klimatas. Kiekviename mieste keičiasi bei žmonės ir jų kalbėjimo apie save kultūra, kurią keičia ir laikas. Kai pirmą kartą parodėme „Ir tarė dviratininkas“, pastebėjome, kad atviriausi ir gyviausi įrašai buvo amerikiečių. Tuo metu keliavome su kūriniu po Didžiąją Britaniją ir keletas keliautojų nusprendė išbandyti pasivažinėjimą. Britai yra daug atsargesni kalbėdami apie save. Kai buvome Atėnuose, Graikijoje, klausydami įrašų negalėjome suprasti nė žodžio, visi jie buvo graikų kalba, tačiau medžiagą galėjome suprasti būtent iš kalbėjimo manieros, kuri vėl gi, buvo gyva ir atvira. Manau, kad kiekviename mieste dirbdami su vietos komandomis ieškome būdų, kaip prakalbinti būtent to miesto žmones. O palyginus su tuo, kas buvo prieš keturiolika metų, britai irgi pradėjo kalbėti atviriau. Keičiasi kontekstas.
Nuotrauka – Alex Kershaw ©
Nuotrauka – organizatorių archyvo ©
Su „Blast Theory“ stengiatės, kad jūsų kūriniai būtų prienami plačiajai auditorijos daliai. Kodėl jums tai svarbu? Kaip jūsų teatras pasikeitė nuo tada, kai įsikūrė?
Kai susikūrė „Blast Theory” jau tada buvo didelis iššūkis atrodyti svarbiems ir aktualiems jaunajai auditorijos daliai. Visų pirma mes, dirbantys tame pačiame kino teatre Londone, ir susikūrėme, pastebėję, kad teatras nekalba mūsų kartos kalba. Mes buvome teatro kūrėjų, performanso menininkų, muzikantų, vizualiųjų menų atstovų ir šokėjų kolektyvas.
Dešimtąjį dešimtmetį galima laikyti vakarėlių (reivo) kultūros periodu – daug jaudulio teikdavo vien išėjimas į kažkokią erdvę. Mes ir siekėme tą jaudulį supinti su teatrine praktika. Apie dešimt metų būtent ir kūrėme tokius spektaklius / įvykius, kurie trukdavo visą vakarą. Veiksmas vykdavo skirtingose erdvėse, kurių kiekvienoje veikdavo skirtingos instaliacijos, būdavo ir diskžokėjas, ir baras. Daug dirbome su dirgikliais (garsu, šviesomis) paremtu gyvu teatru, kurį tikslingiau būtų vadinti gyvu buvimu, kadangi scenarijų ar konkretaus veiksmų plano neturėdavome. Sukurtose instaliacijose ir erdvėse viskas vykdavo tiesiog šią akimirką. Vėliau pradėjome dirbti su interaktyviomis erdvėmis, įtraukti technologijas ir medijas į savo kūrybą, ką tęsiame ir dabar. Vis dar kovojame dėl publikos dėmesio, kadangi konkurencija tebėra milžiniška, bet susikūrėme savo nišą, kurioje ir dirbame. Įdomu išsitestuoti savo idėjas ir patikrinti, ar jos išlaiko savo esmę ir svarbą, kai išeina už savo socialinio burbulo ribų.
Į savo kūrybą įtraukiate ne tik populiariosios kultūros ar performanso meno elementų, bet ir žaidimų teoriją. Kaip tai veikia? Kaip atradote, jog žaidimo forma yra tinkama teatro kūrybai?
Žaidimo modelį atradome kai pradėjome dirbti su virtualiomis erdvėmis. Žaidimo koncepcija atveria galimybę kritiškai apmąstyti, kaip žmogus veikia aplinkoje, kaip jis save „organizuoja“. Mūsų kūryboje žaidimas tampa tarytum neutraliu mediumu, išjudinančia ranka, kuri žiūrovus paverčia protagonistais ir priverčia juos veikti, įsitraukti. Gi visi yra bent kažkada gyvenime žaidę. Tad kai pasakai žiūrovui, kad jis yra žaidime, jam tampa aišku, kad jam reikia būti aktyviam.
Mes gyvename visuomenėje, kurioje yra labai daug kvailo rutinos apsisunkinimo. Atrodo, menkiausi dalykai galimi nulemti, ar kažkas yra gerai, ar blogai. Žaidimo forma leidžia su skirtingais požiūrio taškais susipažinti būnant viename ir tame pačiame kontekste.
Lauke vykstantys pasirodymai balansuoja ties žaidimo riba. Nesakyčiau, kad „Ir tarė dviratininkas“ iš tiesų yra žaidimas, nors žmonių ir prašoma veikti. Tai šiek tiek kitas modelis.
Nuotrauka – Dainiaus Putino ©
Savo kūryboje siekiate sujungti tai, kas vieša, su tuo, kas privatu. Kaip tai veikia praktiškai?
Jei kalbėsime apie „Ir tarė dviratininkas“, tai visų pirma, žiūrovas nusiperka bilietą ir gali pasirinkti, ar atvyks su savo dviračiu, ar ims jį iš organizatorių. Tada jam duodamos ausinės, kuriose girdimas naratorės balsas, ji pirmiausia pasakoja apie savo gyvenimą, kol galiausiai pakviečia atsakyti į pirmą klausimą o po to klausyti kitų žmonių įrašų. Nors ir esi lauke, tačiau tuo metu esi susikoncentravęs į save, kadangi atsakinėjant į klausimus tenka mąstyti apie save, nors aplinka, kurioje atsiduriama lyg ir kviečia dėmesį kreipti į išorę – patį miestą, saugių ar su asmeniniais išgyvenimais susijusių erdvių ieškojimą. Tad vienu metu dėmesys yra ir sutelktas į tave patį, ir nukreiptas į išorę. Verta nepamiršti, kad viskas vyksta viešoje erdvėje, nors po pasivažinėjimo ateina suvokimas, kad priklausai kažkokiai mažai, išsimėčiusių po miestą, žmonių grupei. Ir tai, ką įrašei, taip pat tampa prieinama kitiems, kurie prisijungia į tą pačią grupę.
Praėjusiais metais dėl pandemijos „Sirenų“ užsienio programa neįvyko, teatrai tik neseniai ėmė atsidarinėti publikai. Kaip „Blast Theory“ praėjo pandeminis laikotarpis?
Mums pasisekė, kadangi 2020 metais planavome praleisti užsiimdami medžiagos paieška, todėl mūsų planų virusas nesujaukė. Tačiau viena iš pandemijos pasekmių buvo tai, kad nusprendėme atgaivinti „Ir tarė dviratininkas“, kadangi tai, mūsų akimis, pandeminėms sąlygoms tinkamas kūrinys – žmonės yra su savimi, važinėja lauke. O tai – ir labai įdomi patirtis, kadangi susikūrėme progą iš naujo pažvelgti į „Ir tarė dviratininkas“ jau iš šiandienos konteksto.
Patirtimis dalintis ir išbandyti „Ir tarė dviratininkas“ žiūrovai galės rugsėjo 15-17, 19-23 dienomis. Dviračių startas prasidės Menų spaustuvės kiemelyje.
Nuotrauka – organizatorių archyvo ©
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ įvyks rugsėjo 15 – spalio 7 dienomis. Bilietus į tarptautinės ir lietuviškos programos renginius galima įsigyti Tiketa ir Teatrai.lt bilietų platinimo platformose. „Sirenų klubo“ renginiai nemokami, tačiau į juos reikalinga registracija.
