Nuotraukos – galerijos AIDAS archyvo ©
2021 m. rugsėjo mėnesį danų šiuolaikinio meno padangėje įvyko reikšmingas įvykis: buvo viešai pristatyti du išskirtiniai dailininko Jens Haaning (g. 1965) darbai. Kunsten modernaus meno muziejus Olborge, iš anksto sumokėjęs honorarą, užsakė du šio konceptualaus menininko darbus. J. Haaning į šį užsakymą atsakė pristatydamas dvi visiškai tuščias drobes pavadinimais „Pasiimk pinigus ir dink“. Muziejaus darbuotojai tikrai įsisąmonino šių drobių meninį turinį, įvertindami neįkainojamą menininko sąmojį, tačiau vis dėlto pareikalavo honorarą grąžinti. Atlyginimas, savaime suprantama, grąžintas nebus – bent jau taip nusiteikęs yra pats kūrėjas – kadangi kas galėtų geriau pailiustruoti idėją, ką reiškia atgręžti galerijos lūkesčius atgal ir parodyti, koks tuščias iš tiesų yra formalus reikalavimas „pristatyti meno kūrinį“. Pristatyti gryną turinį – neišpildytų lūkesčių jausmą savo gryniausia esencija, ir buvo tikrasis meno kūrinys. Šis realus įvykis skamba tarsi iš akies traukta fikcija: kritikų numylėta ir tituluota aktorė Olivia Colman 2019 m. baigė filmuotis seriale „Nepritampanti“ („Fleabag“). Aktorė seriale atlieka skulptorės vaidmenį – tačiau jos kūrinys yra pavogiamas. Susirinkusiai, į tuščią pjedestalą žvelgiančiai auditorijai menininkė taria – dabar matote mano patį pagrindinį darbą „Menininkė, kuri buvo apvogta“. Vėl ir vėl aktualizuotą meno turinio be jokios formos diskursą kažkur ten anapus egzistuojančiame platoniškame rojuje aplodismentais laimina konceptualiojo meno patriarchai Marchel Duchamp (1887–1968) ir Kazimir Malevich (1879–1935). Sukurti (ne)formalų meno kūrinį tik iš meninio turinio, kurį savo jausmais ar vaizduote nuo-iki turi užpildyti suvokėjas, tampa sąlyginai įprasta. Tačiau ar galima situaciją apversti atvirkščiai – pristatyti gryną meno formą, įpakavimą? Šią situaciją savo darbuose, atrodytų, nagrinėja jauna tapytoja Jūratė Girdvainis.
BE PAVADINIMO, 90 X 70, AKRILAS AND DROBĖS, 2020
TUŠTUMOS GABALĖLIS, 110 X 90, AKRILAS ANT DROBĖS, 2019
Į Vilniuje, galerijoje „AIDAS“ eksponuotą parodą „Tuščia dėžė“ skubu nusiteikęs švelniai ironijai. Vis dėlto, kadaise pats šventine proga esu įteikęs tuščią dėžutę tarsi dovaną. Dovana tą kartą buvo pats rankomis gamintas puošnus įpakavimo popierius, o turinį komiškai turėjo atstoti pats dėmesys ir malonumas gauti dovaną. Iki kraštų užpildytą dieną sparčiai įžengiu į ekspozicijų salę, ir nuščiūvu tarsi nukeltas dešimtmečius atgal. Pasijuntu vėl esantis universiteto architektūros studentų darbų peržiūroje – kuriose balkšvi, piešiniais pripildyti lakštai kabinami ant tokių pačių (keista, bet visuomet) baltų architektūros mokyklų sienų. Juk architektūros studijose spalva yra suprantama kaip turinį nešantis ženklas, o architektai susikoncentruoti turi ne į turinį, o gryną formą. Baltas fonas atliepia lukštą, kuris turi potencialą savyje kažką talpinti. Šį potencialą iš pažiūros atliepia ir išskirtinai balkšvos J. Girdvainis drobės. Tarsi architektūros formą kuriančių studentų darbuose, autorės paveiksluose taip pat matome tiesų ir tikslų konstravimą. Būsimieji architektai yra pratinami mokėti „išlaužti“ tiesias, braižybinio tikslumo linijas vienu energingu riešo mostu. Vis dėlto, realybėje šios linijos būna trūkinėjančios, vibruojančios, pritrintos (o neiškentus) ir pataisytos liniuote. Tai liudija intensyvias pačios geriausios, teisingausios formos paieškas tobulinant proporcijas ir tikslumą iki trokštamo rezultato. Iš tiesų, atliepdama tokią atmosferą, tapytoja kaip tyčia pagrindinėmis technikomis pasitelkia popierių, gruntą, kreidą ir anglį. Tarsi tyčiomis stiprindama studentų peržiūros asociaciją menininkė šalia didesnio mastelio darbų pakabino „eskizus“ ant suglamžytų „sviestinio popieriaus“ spalvos popieriaus lakštų. Matant šiuos etiudus studijų peržiūros jausmas laipsniškai intensyvėja – kiekviena forma (architektūrinė, arba tiksliau architektūriška) tiesiog privalo būti atrasta ne šiaip, o per kūrybines paieškas bei eskizų gausą. Etiudai taip pat provokuoja matyti ne statišką objektą, o vyksmą. Vyksmą tiek objektų prasme (tie patys daiktai yra vaizduojami iš skirtingų pozicijų, išskleisti, ar suskleisti), tiek pačių atvaizdų kūrybinį gimimą gryninat idėją. Tačiau kas yra pagrindinė tapytojos vaizduojama forma? Autorės vaizduojama forma yra tuščia dėžutė. Iš kai kurių darbų matome, kaip kruopščiai ši dėžutė yra pagaminta ir išlankstyta. Tačiau, ką galime spręsti apie šią dėžutę? „O šita dėžutė stovės kur? Istorinio miestelio teritorijoje? Neatrodytų, kad tokiam istoriniam miesteliui būtų būdinga tokia dėžutė“ – kažkur iš atminties ataidi architektūros dėstytojo pastaba. Taigi, iš formos apie meninį turinį mes negalime spręsti nieko. Natūraliai klausiame, koks yra kontekstas, nes apie formos turinį mes galime spręsti tik iš konteksto: vietos konteksto (dėžutė sukurta picerijai ar batų parduotuvei?), socialinio konteksto (ši dėžutė skirta mados aksesuarams ar vienkartinėms kaukėms?) ir laiko konteksto (dėžutė kosmose atrodytų kitaip, nei dėžutė korsetų parduotuvėje). Suvokėjas natūraliai reikalauja parodyti turinį suteikiantį kontekstą, todėl tiesioginį dėžutės atvaizdą lydinčiuose sekančiuose darbuose dėžutė tokį papildomą kontekstą ir pradeda įgauti.
BE PAVADINIMO, 90 X 70, AKRILAS AND DROBĖS, 2020
VIENAS, 90 X 70, AKRILAS ANT DROBĖS, 2020
BE PAVADINIMO, 2019
Staiga dėžutė virsta balkonu, kuriame įstatytas nuo saulės saugantis spalvingas skėtis. Kituose paveiksluose dėžutė tampa išlankstyta palapine. Palapinės ilgainiui virsta kubo formos namais. Staiga dėžutė yra pripildyta vandens, ji tampa baseinu. Dar kitame darbe šis vanduo pradeda judėti ir virsta fontanu. Galiausiai, visi šie pavidalai susitinka bendroje drobės erdvėje – galime suprasti, kiek alternatyvų bei potencialų ši dėžutė iš tiesų turi. Tačiau ar tikrai? Tarsi egiptiečių mene visi šie objektai yra tik piktogramos, ženklinančios daikto idėją, bet neapibūdinančios jo savybių, su juo susietų turinio plotmių. Ką sako abstraktus „fontano“ atvaizdas, jeigu savęs neklausiame, koks specifiškai šis fontanas yra? Daugybė visuomeninių, prekybos ar pramogų centrų yra projektuojami taip, kad jie turėtų „fontaną“ – faktinį, formalų fontaną. Tačiau kokį iš tiesų turinį architektūrai šis faktas priduoda formaliai? Ką gali pasakyti balkono su saulės skėčiu turėjimas, jeigu nežinome, kur šis balkonas yra – Šanchajuje ar Monako kalnų terasoje? Mano, kaip suvokėjo protas tyrinėja balkono proporcijas – ar tai yra neseniai J. Basanavičiaus gatvėje pastatytų daugiabučių gyvenamųjų namų balkonas, realybėje primenantis pakabintą dėžę? Be atsakymo ar detalesnio konteksto, negaliu pasakyti, ką aš turėčiau pasakyti apie šį balkoną. Ar baseinas pats savaime yra dėžutės turinys? Jame gali plaukioti tiek pasiturintys svečiai, tiek lavonas: be socialinio konteksto pats dėžutės-baseino turinys yra formalus. Palapinė yra skirta iškylai ar pabėgėlių priglaudimui? Stebėtojo protas aktyviai ieško paaiškinimų, bandydamas kabintis net į turinio prasmes, kurios nėra pavaizduotos. Kodėl dėžutė nėra atvaizduota kaip stereotipas? Jeigu tai būtų cigarečių dėžutė – norėtume pamatyti turinį apie bendrą blogą psichinės sveikatos lygį ir šį faktą dangstančią masinio svaiginimosi pramonę. Jeigu dėžutė būtų išlankstyta gatvėje – galvotume apie benamystę ir ją lydintį socialinį bei emocinį turinį. Kodėl tapytoja neoperuoja sutartiniais ženklais, turinčiais mums pristatyti turinį?
Tačiau autorė tarsi paslapčiomis ironizuoja – dėžutės turinys yra marškiniai. Marškiniai kaip užpildantys turinys vaizduojami autonomiškai – jau be dėžutės. Turinys čia yra be kiauto, be formos, tačiau ir be konteksto – tai ne išeiginiai marškiniai, ne darbo marškiniai ar marškiniai namams. Tiesiog, faktiniai marškiniai ir tiek. Vietoje ženklų ar užuominų tapytoja kruopščiai pavaizduoja, kaip šie marškiniai turėtų būti taisyklingai sulankstyti, kad kuo puikiausiai tilptų į dėžutę – instrukcija netgi iliustruota rodyklėmis. Kartais labai svarbu yra tiesiog tilpti į rėmus. Kartais įpakavimo kultūra yra fokuso centre.
KLAUSIMAS BE PAVADINIMO, 120 X 100, AKRILAS ANT DROBĖS, 2020
BASEINAS 2, 100 X 120, AKRILAS ANT DROBĖS, 2019
Tikroji J. Girdvainis paveikslų tema yra kasdienybė. Jeigu pagalvotume – daugybė žmonių savo gyvenimą užpildo profesionaliai braižydami dėžutes. Jie laiką leidžia užtikrindami, kad jos taisyklingai susilankstytų ir į jas tilptų taisyklingai sulankstyti daiktai. Tai gyvenimo koncentravimas į formą, skirtą būti užpildytai turiniu su dar daugiau formalumų, be tikro turinio, be kontekstų, be klausimų, kaip, kur ir kada. Kas gi yra mūsų gyvenimas atmetus kontekstus, kuriuose veikiame, jei ne nuolatinis laiko leidimas namų, butų ar biurų dėžutėse, ir kur šis gyvenimas neišvengiamai pasibaigs, jeigu galiausiai mūsų jau bedvasiams kūnams pritaikytose dėžutėse. Išryškindama tuščią formą be konteksto tapytoja iš tiesų „pažymi visas dėžutes“ („tick all the boxes“) provokuodama mus suvokti formalizmo esmę. Dėžutė masina ir intriguoja – mūsų protas trokšta ją užpildyti kažkokiu turiniu, pageidautina – prasmingu ir teikiančiu emocijas. Tačiau darbai paslapčiomis provokuoja susimąstyti, kiek dėmesio mes nepastebimai skiriame savo gyvenimui formalizuoti, ir kaip nepastebime kasdieninės formos, pakeičiančios turinį. Paveikslai stebėtojus provokuoja susivokti, kurioje stadijoje jų sąmonė pradės ieškoti, desperatiškai kabintis į turinio prasmes. Tačiau jų kartais nėra. Galiausiai, ne turinys, bet ir forma turi gauti ne tik savo vietą kasdienybėje, bet ir užtarnautą vietą meniniame akiratyje.
