Bohemiškojo Gainsbourg’ų klano, atrodo, pristatinėti nereikia: dainininkė ir aktorė Jane Birkin, muzikantas Serge’as Gainsbourg’as, jų dukra aktorė Charlotte Gainsbourg. Charlotte imasi režisierės vaidmens ir debiutiniame savo filme kamerą nukreipia į mamą. Šiltoje ir jautrioje dokumentikoje iš Kanų kino festivalio dvi talentingos moterys atsiveria ne tik publikai, bet ir viena kitai. Filmas „Charlotte apie Jane“ („Jane par Charlotte“) nuo penktadienio pradedamas rodyti ir Lietuvoje.
Šios juostos režisierė – charizmatiškoji prancūzų aktorė Charlotte Gainsbourg, lietuvių žiūrovui labiausiai žinoma iš danų režisieriaus Larso von Triero filmų „Melancholija“, „Antikristas“ ir „Nimfomanė“, taip pat iš ekranizuoto Romaino Gary romano „Aušros pažadas“, kuriame ši prancūzų aktorė vaidino rašytojo motiną Miną Kacewą. Šįkart ekrane ji kalbina savo motiną aktorę ir dainininkę Jane Birkin, neapeidama ir didžiausio šios bohemiškos šeimos kaltininko – prieš tris dešimtmečius mirusio savo tėvo Sergeʼo Gainsbourgʼo. Artėjanti Motinos diena – būtent ideali proga išgirsti atvirą ir jautrų motinos ir dukros dialogą.
Sukurti filmą „Charlotte apie Jane“ prancūzų aktorę paakino atsigręžimas į bėgantį laiką, kuris negailestingai traukinėja ryšius net ir tarp pačių artimiausių bei brangiausių žmonių. Šitai Charlotte pajuto šešerius metus su šeima (jos vyras – taip pat kino aktorius ir režisierius Yvanas Attalis; vaikai – Benas (24), Alice (19) ir Jo (10)) gyvendama Niujorke, kurį kaip savotišką „tremties“ miestą pasirinko tada, kai prieš aštuonerius metus iš gyvenimo pasitraukė netikra Charlotte sesuo Kate Barry (Jane Birkin dukra iš pirmosios santuokos su britų muziku Johnu Barry). Norėdama pabėgti nuo slegiančio Paryžiaus, pamažu ji ėmė jo ilgėtis ir pajuto didelį poreikį sustiprintį ryšį su savo motina.
Praeito amžiaus 7-9 dešimtmečių Paryžius kaip niekada buvo nevaržomas jokių konjunktūrų: alsavo hipiška laisve, susiformavusiu bobo (bourgeois–bohème) visuomenės sluoksniu, kai buržuazinis gyvenimo stilius ėmė flirtuoti su bohemiškuoju, kai brendo kairuoliškos intelektualų (Jeanas Paulis Sartreʼas, Simone de Beauvoir, Rolandʼas Bartheʼas ir kt.) idėjos, revoliucingai peraugusios į 1968-ųjų Gegužės riaušes. Būtent šiame kontekste itin reikšmingas kino ir muzikos kūrėjo Sergeʼo Gainsbourgʼo vardas, tapęs bohemiškos kultūros ikona. Šalia tokių, kaip Jacquesʼas Brelis, Claudeʼas Montana, Charlesʼis Aznavouras. Sen Žermenas alsavo džiazu ir tuo metu, kai studentai statė barikadas, Sergeʼas Gainsbourgʼas rezgė meilės romaną su Brigitte Bardot ir mažame kambarėlyje įrašinėjo kultine tapusią dainą „Aš tave myliu… o aš jau nebe“ (Je tʼaime… moi non plus“). Tačiau meilės idilė su septintojo-aštuntojo dešimtmečių prancūzų grožio ikona Brigitte Bardot netruko nė trijų mėnesių, nes horizonte pasirodė britų dainininkė ir aktorė Jane Birkin. Susitikę režisieriaus Pierreʼo Grimblato staotomos kino juostos „Šūkis“ („Slogan“) filmavimo aikštelėje Jane ir Sergeʼas nesiskyrė dvylika metų ir garsėjo kaip bohemiškiausia Paryžiaus pora. Nors dėl minėtos dainos autorystės Brigitte Bardot ilgai reiškė pretenzijas, tačiau kūrinys, atliktas su Jane Birkin, tapo pasauliniu hitu, o moterys tiesiog svaigo. Atlėpusiomis didelėmis ausimis ir didele nosimi vyras dainavo tokiu balsu ir taip skambino gitara, kad dailioji lytis bemat savo jausmų vertinimų skalėje perrašė visus vyro grožio kanonus.
Dvylika šios poros bohemiško gyvenimo metų buvo paženklinti dukros Charlotte gimimu. Sako, ji, dar kūdikis, augo pintinaitėje, kurią pora po Paryžių nešiodavosi ir į garso įrašų studijas, ir į filmavimo aikšteles. Charlotte augo su vyresne seserimi Kate, prižiūrimos auklės, nes tėvai prabusdavo, kai vaikai džiaugdavosi vidudieniu, o iš naktinio Paryžiaus grįždavo jau auštant.
„Filmas buvo puiki priemonė išsilaisvinti iš drovumo, atsikratyti nepaaiškinamo gėdos ir nepatogumo jausmo. Mudviem buvo sunku nuslėpti susikaustymą. Abi nesame ekrano naujokės, ir kamera niekada nekeldavo pernelyg didelio diskomforto – juk esam profesionalios aktorės, – tačiau kai susitinka mamos ir dukros žvilgsniai, neįmanoma nesijaudinti. O tėvas? Kai su mama aplankėme jo butą, į kurį ji nebuvo įkėlusi kojos nuo pat jo mirties 1991-aisiais, ir aptikome vyriškus „Repetto Zizi“ batus, praimtą cigarečių „Gitanes“ pakelį, žiebtuvėlį, keletą dėžučių konservuoto maisto; kai pamatėme vonioje kabantį sietyną, reklaminį Brigitte Bardot plakatą; radome net kvepalus, kuriuos mama užsakė pas parfumerį specialiai tėčiui, – visos šios emocijos pagimdė idėją įkurti čia muziejų. Štai kodėl vertėjo statyti šį filmą“, – atvirai kalba Charlotte.
Filmas „Charlotte apie Jane“ Lietuvos kino teatruose nuo balandžio 29 d.