Muzikinė draugystė yra ypatinga. Ji užsimezga ne tik su scenos partneriais, bet ir su jau iškeliavusiais į amžinybę kompozitoriais. Pianistė Mūza Rubackytė sako, kad muzikinių bendraminčių reikia ieškoti, o juos atradus – muzikinį ryšį puoselėti.
Ypatingas muzikinis ryšys M. Rubackytę sieja su litvakų kompozitoriumi Leopoldu Godowsky’u ir smuikininku Dmitrijumi Makhtinu. Su juo Vilniaus festivalyje ji atliks L. Godowsky’o opusus smuikui ir fortepijonui, sugulusius į ką tik išleistą kompaktinę plokštelę. Muzikinė M. Rubackytės ir D. Makhtino draugystė užsimezgė prieš penkiolika metų, o plačiau išsiskleidė 2018-aisiais, smuikininką pakvietus bendram koncertui Paryžiuje. Įdomu, jog Nyderlanduose gyvenantis septintos kartos smuikininkas D. Makhtinas turi ir sąsajų su Lietuva – yra lietuvių kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo sūnėnas, be to, seka Lietuvoje gimusio žymaus litvakų smuikininko Jaschos Heifetzo grojimo maniera.
Muzikinę draugystę su D. Makhtinu ir L. Godowsky’u M. Rubackytė prisiminė pokalbyje apie Vilniaus festivalio koncertą, pavadintą „Ne tik Godowsky. Mūza Rubackytė ir Dmitri Makhtin“, vyksiantį birželio 10 d. Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje.
Nuotrauka – Dmitrij Matvejev ©
Artėjančiame koncerte skambės Johanneso Brahmso, Leopoldo Godowsky’o ir Karolio Szymanowsky’o kompozicijos. Nuo ko atsispyrėte sudarydami koncerto programą?
Publiką galbūt galėtų nustebinti mažiau žinoma Godowsky’o pavardė, tačiau noriu ją užtikrinti, kad koncerto programa yra nepaprasto grožio, tad ne tik mūsų, atlikėjų, bet ir klausytojų laukia labai malonus koncertas. Formuodami koncerto programą, atsispyrėme nuo dviejų dalykų – „Gražiosios epochos“, kurioje buvo sukurti visi koncerte skambėsiantys kūriniai, ir Vienos miesto. Skambėsiančiose Godowsky’o kompozicijose ryški Vienos valso inspiracija, kartais įgaunanti ir dramatišką atspalvį, nes šie opusai gimė Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, pradėjus nykti Europos tautų nerūpestingumui. Szymanowsky’s Vienoje sėmėsi kitokio įkvėpimo – kiek ironiškai permąstydamas Niccolò Paganini šiame mieste patirtą šlovę. Brahmso Sonata smuikui ir fortepijonui Nr. 1 G-dur, dar vadinama „Lietaus sonata“, Vienoje skambėjo pirmą kartą. Taigi „Gražiosios epochos“ Viena yra mūsų susitikimo su publika vieta ir atmosfera.
Godowsky’o vardas ir muzika pasaulyje dar nėra labai plačiai žinomi. Vis dėlto pastaruoju metu šiam kompozitoriui skiriate itin daug dėmesio. Kuo įdomi jums ir svarbi pasauliui jo kūryba?
Tiesa, kad Godowsky’s šiandien yra kiek pamirštas, nors būdamas gyvas susilaukė milžiniško populiarumo ir šlovės kaip pianistas. Gimęs Žasliuose, prie Vilniaus, vėliau gyveno ir koncertavo Vienoje ir Niujorke, kur juo žavėjosi tokios iškilios asmenybės kaip Charlie Chaplinas, Albertas Einsteinas ar Arnoldas Schoenbergas. Muziką Godowsky’s kūrė veikiau sau, kaip atlikėjui, nei pasauliui, nes garsėjo neįtikėtinai virtuozišku grojimu ir akrobatiškais kitų kompozitorių kūrinių perdirbimais. Frédérico Chopino etiudų transkripcijos yra tokio sudėtingumo, kad juos pagroti vargiai įmanoma. Kartą pianistas Arthuras Rubinsteinas sakė, kad įgyti tokią grojimo techniką, kokią turėjo Godowsky’s, jam prireiktų 500 metų. Tad aš manau, kad Godowsky’o muzikos ilgą laiką buvo nesiryžta groti dėl jos techninio ir polifoninio atlikimo sudėtingumo. Paradoksalu, tačiau pianisto pastangų publika nepastebi, mat svarbiausia šios muzikos vertė yra suteikti džiaugsmo ir paliesti klausytojų širdis.
Kaip jūs pati atradote originalią Godowsky’o kūrybą?
Godowsky’į ilgą laiką žinojau kaip fantastišką fortepijono virtuozą – klausiau jo atliekamų kitų kompozitorių kūrinių transkripcijų įrašų. O su originalia garsiojo litvako kūryba planuojant muzikinę programą, skirtą Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams, geriau susipažinti paskatino Lietuvos nacionalinės filharmonijos direktorė Rūta Prusevičienė. Tuomet greta Szymanowsky’o kompozicijų sau atvėriau, naujai išmokau ir įrašiau Godowsky’o gigantišką Sonatą fortepijonui e-moll, ši kompaktinė plokštelė pasaulyje susilaukė didelės sėkmės ir svarbių tarptautinių prizų. Pažintis su Godowsky’o fortepijonine muzika mane įkvėpė dar vienam įrašui, kuriame – visa Godowsky’o kūryba smuikui ir fortepijonui.
Koncerte skambėsiančią Godowsky’o siuitą fortepijonui „Triakontameron“ įkvėpė Giovanni Boccaccio „Dekameronas“, kuriame šimtas novelių knygos veikėjų lūpomis pasakojamos per dešimt dienų. Analogiškai 30 Godowsky’o siuitos dalių, kurios parašytos ¾ metru, yra atskiros scenos, perteikiančios 30 skirtingų nuotaikų. Ši nemuzikinė informacija labai svarbi atlikėjui, bet ar privalu ją žinoti klausytojui, norint iki galo suvokti kūrinį?
Klausytojų yra įvairių. Juos skirstyčiau į tris kategorijas. Dalis jų yra kolegos profesionalai, kita dalis – nuolatiniai koncertų salių lankytojai, muzikos žinovai. Likusią trečią klausytojų dalį aš mėgstu vadinti „nekaltuoju“ klausytoju. Šiems priskiriu tuos, kurie ateina į klasikinės muzikos koncertą todėl, kad jiems patinka: muzika jiems suteikia vidinio džiaugsmo. Visos trys klausytojų grupės muzikos klausosi skirtingai. Klausytojas, kuris yra dažnas klasikinės muzikos koncertų lankytojas, greičiausiai ateis pasidomėjęs, kokie kūriniai skambės. Jam visada reikia intelektualinio ramsčio, padedančio suprasti ir įvertinti skambantį muzikos kūrinį, tad ir koncertą jis renkasi atsižvelgdamas į savo intelektualinius interesus. „Nekaltam“ klausytojui galbūt jokių papildomų nemuzikinių ieškojimų nereikia – jeigu muzikos kūrinio atlikimas yra kokybiškas ir įtikinantis, jis muziką pajaus širdimi, nežinodamas, kas, kaip ir kodėl. Man, kaip atlikėjai, visuomet labai svarbu perteikti kūrinio atmosferą, o klausytojas tegul jo klausosi atsižvelgdamas į savo poreikius.
Norint perteikti kūrinio atmosferą, atlikėjui svarbu visapusiškai ištyrinėti ne tik patį kūrinį, bet ir jo autoriaus gyvenimo aplinkybes, įvairias epochos, kurioje jis gyveno, subtilybes, literatūros kūrinį, kuris įkvėpė kompozitorių, ir dar daugybę dalykų. Kaip ruošiatės tokių kūrinių kaip, pavyzdžiui, jau minėto Godowsky’o „Triakontameron“ atlikimui?
Be abejo, atlikėjas turi žinoti labai daug, nes šios žinios mums suteikia svarbius raktus į kūrinio interpretaciją. Informacijos rinkimas yra mūsų profesinė dirbtuvė, kuri papildo konkretaus muzikinio teksto studijavimą. Juk negalime groti Roberto Schumanno, nežinodami jo poezijos ir literatūros įkvėpimo šaltinių, meilės Clarai ir kovos už šią meilę etapų. Negalime nežinoti, kada pradėjo silpnėti Ludwigo van Beethoveno klausa, kada jis apkurto. Šie raktai, atsidūrę mūsų rankose, padeda atverti duris į kompozitorių gyvenimą, o per jį – į kūrybą, tad pasiruošimo virtuvė yra be galo svarbi.
Ne tik meno filosofijoje, bet ir kasdienėje aplinkoje egzistuoja daugybė nuomonių, nusakančių klasikinės muzikos atlikėjo paskirtį: atlikėjas prilyginamas kūrinio bendraautoriui, režisieriui, informacijos perdavėjui ir panašiai. Kaip jūs įvardintumėte klasikinės muzikos atlikėjo misiją muzikos komunikacijos procese?
Mes, atlikėjai, esame gyvi žmonės, kurie kito kūrėjo muzikinį tekstą perskaito pirmiausia sau, tuomet jį perima ir perteikia kitiems. Taigi, svarbiausias interpretacijos atspirties taškas yra ir turi likti kompozitorius. Nežiūrint to, mes negalime būti nei abejingi, nei pernelyg subjektyvūs, nes grojame ne savo muziką. Kita vertus, privalu atsižvelgti ir į kūrinio stilistiką, sukūrimo aplinkybes. Tačiau kodėl mes mieliau klausomės vieno atlikėjo ir mažiau mėgstame kitą? Galbūt todėl, kad muzikinio meno perteikimas yra gyvas procesas, kuriame dalyvauja ir atlikėjo asmenybė, ir jo asmenybės magija – gebėjimas patraukti dėmesį, sužadinti vaizduotę, paliesti klausytojo širdį. Būtent todėl žodis „atlikėjas“ man nėra labai priimtinas, nes asocijuojasi su prievole kažką atlikti. Sakyčiau, jog mes esame vertėjai. Prancūzų kalboje žodis interprète reiškia ir vertėją, ir atlikėją, tad nusako, jog teksto vertimas nėra vien techninis veiksmas. Mes esame kaip poezijos vertėjai, kurie poeziją išverčia iš vienos kalbos į kitą, išsaugodami ir perteikdami jos dvasią.
Šįkart koncertuosite dviese – su smuikininku Dmitrijumi Makhtinu. Kuo jums džiugus, įdomus ir kitoks nei solinės yra kamerinės muzikos atlikimas?
Solistai pianistai scenoje dažniausiai yra vieni, tad ir labai vieniši. Jeigu sėkmingai klostosi karjera, į sceną išeiname su orkestru ir dirigentu, kartkartėmis ir su scenos partneriais – kvartetu, trio, duetu ar kitoje sudėtyje. Scenoje susitikimą su kitu menininku savo vienišos solistės profesijoje aš laikau labai laimingu įvykiu. Muzikinių bendraminčių reikia ieškoti, ne šiaip susitikti ir groti kartu, tad savo muzikinius bičiulius galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Makhtino atlikimo maniera man primena Jaschos Heifetzo stilių, būdingą XX a. pirmajai pusei, tad šiandien kiek primirštą. Ji labai atitinka mūsų programą, tad geresnio partnerio atlikti Godowsky’o kūrinius smuikui ir fortepijonui rasti negalėčiau. Esu labai laiminga, kad šią kompaktinę plokštelę įrašėme ir pristatysime Lietuvoje, Nacionalinėje filharmonijoje.
Koncerte skambės ir Szymanowsky’o Trys Paganini kaprisai. Paganini kaprisus smuikui įvairioms atlikėjų sudėtims perkūrė ne vienas kompozitorius. Ką klausytojas išgirs šiame kūrinyje – Paganini ar Szymanowsky?
Kaip žinome, Paganini sukūrė 24 kaprisus smuikui solo, tačiau Szymanowsky’s panaudojo tik tris iš jų, kurių žinomiausias yra Nr. 24 a-moll, baigiantis mūsų koncerto programą. Szymanowsky’o perkurtuose Paganini kaprisuose yra visko – visų pirma, originalią smuiko temą papildo fortepijonas. Groti tokį duetą mums buvo tikras iššūkis, nes smuikininkai įpratę itin virtuoziškus kūrinius griežti patys vieni. Itin sudėtingų techninių užduočių yra ir fortepijono partijoje, tad, atlikdami šį kūrinį, mes turime surasti kompromisą, leidžiantį lygiavertiškai išryškinti mūsų abiejų virtuoziškumą. Tačiau čia yra ir nostalgijos, ir ironijos, ir valso grožio, tad juos grojame su didžiausiu džiaugsmu.
Kuo kitoks bus klausytojas, išėjęs iš šio koncerto?
Programa panardins publiką į nuostabų „Gražiosios epochos“ laiką. „Gražioji epocha“, trukusi nuo 1871 iki 1914 metų, buvo ypatingas laikas. Europa tuomet gyveno be karų, tad sparčiai vystėsi ne tik įvairių rūšių menas, bet ir technologijos, ekonomika, socialinis gyvenimas: atsirado elektra, kinas, automobiliai. „Gražiosios epochos“ laikotarpiu klestėjo progresas, grožis ir viltis. Pažiūrėkime, kaip tuomet atrodė didieji miestai, tokie kaip Paryžius, Viena ar Londonas – kaip tuomet atrodė teatrai, kokius drabužius žmonės vilkėjo, kiek daug džiaugsmo ir grožio buvo kasdieniame žmonių gyvenime. Paniręs į šią atmosferą, klausytojas išeis laimingas, savyje išsineš viltį. Aš manau, kad to šiandien mums labai reikia.
