Nuostabaus grožio šiuolaikinė pasaka iš Kutaisio Sakartvele „Ką matome žiūrėdami į dangų?“ nuo birželio 17 d. rodoma Lietuvos kino teatruose. Kartvelų režisierius Alexandre Koberidze už šį filmą Berlyno kino festivalyje pelnė „Fipresci“ prizą, kurį skiria kino kritikai už geriausią festivalio juostą.
Kadras iš „Ką matome žiūrėdami į dangų?“ ©
Tai istorija apie meilę iš pirmo žvilgsnio Lisai ir Giorgiui atsitiktinai susitikus gatvėje Kutaisyje. Sukrėsti savo jausmų stiprumo, jie net pamiršta vienas kito paklausti vardų, tik susitaria susitikti kitą dieną. Jie nežino, kad yra nužiūrėti: atsibudę supras esantys neatpažįstamai pasikeitę. Ar jiems pavyks vėl rasti vienas kitą? „Ką matome, žiūrėdami į dangų?“ – vasariško lengvumo ir stebuklinių pasakų magijos sklidinas filmas apie meilę žmogui, šunims ir futbolui. Interviu režisierius A. Koberidze atskleidžia, kodėl mums reikia magijos ir pasakų.
Kadras iš „Ką matome žiūrėdami į dangų?“ ©
Jūsų filme užgimsta meilės istorija, bet iki paskutinės minutės stebime, ar ji kada nors išsipildys. Kaip kilo mintis pasakoti apie prakeiksmą prieš meilę?
Kai buvau vaikas, dažnai ant rankos nešiojau akmenuką, kuris turėjo apsaugoti mane nuo nužiūrėjimo. Šiandien beveik niekas to nebedaro, įdomu kodėl. Ar nebėra blogų akių, ar tiesiog niekas jomis nebetiki? Žinoma, mano istorija yra ne tik apie nužiūrėjimą, bet ir apskritai apie jėgas – geras ir blogas – kurios, atrodo, buvo užrakintos mūsų materialistiniame pasaulyje, bet retkarčiais vis dar pasirodo. Mane domina pagarba tam, kas nepaaiškinama, ir tokių reiškinių vieta kasdieniame gyvenime. Dviejų žmonių potraukis vienas kitam yra toks nepaaiškinamas dalykas. Kaip verpiamas siūlas, sujungiantis du žmones, ir kodėl taip skaudu, kai šis siūlas nutrūksta? Niekas tikrai to nežino.
Kadras iš „Ką matome žiūrėdami į dangų?“ ©
Ne tik meilė, bet ir vaikai, šunys ir futbolas užima didelę filmo dalį. Kodėl nusprendėte įtraukti šiuos elementus į istoriją?
Manau, kad Kutaisis yra miestas, kuris priklauso vaikams. Tai šiek tiek panašu į režisieriaus Nanni Moretti filmo „Brangus dienorašti“ sceną, kai vaikai užvaldo savo miestą. Kadangi filmo ritmą diktavo tai, ką siūlo miestas, greitai tapo aišku, kad didelį vaidmenį čia vaidins vaikai – o ir šiaip, ar yra kas gražiau, nei filmuoti vaikus? Galbūt tik šunys! Tokiais niūriais laikais kaip mūsų pavyzdinis šunų atsidavimas, prieraišumas ir orumas man yra tikra paguoda. Savo filmuose visada stengiuosi suteikti vietos šunims, taip išreikšdamas jiems savo dėkingumą. Yra dar keletas dalykų, kurie man teikia džiaugsmo, ir vienas iš jų neabejotinai yra futbolas. Kai ieškojome filmavimo lokacijų, nuėjome į tikrą stadioną ir tuneliu įžengėme į aikštę, kaip tai daro žaidėjai. Tą akimirką supratau, kad tai mano didžiausia svajonė: išbėgti į futbolo aikštę su naujais marškinėliais, stovėti eilėje su komanda, spindėti iš pasididžiavimo, klausytis Čempionų lygos dainos ar šalies himno ruošiantis svarbiausioms rungtynėms. Žinau, kad taip neatsitiks, bet savo kuriamuose filmuose galiu šiek tiek priartėti prie šios svajonės…
Kadras iš „Ką matome žiūrėdami į dangų?“ ©
Filmo pavadinimas ir pats sumanymas žadina tam tikrą magiško realizmo pojūtį, antgamtiškumą kasdieniniame gyvenime. Kodėl pasirinkote tokį stilių?
Yra dvi galimybės: arba filmo veikėjai iš tikrųjų stebisi keistais nutikimais, bet filmo režisierius žiūrovams to nerodo, arba jie susimąsto apie tai, bet patys, kaip veikėjai, tai slepia. Viena vertus, man svarbu lemtingomis, intymiomis akimirkomis palikti žmones ramybėje. Yra dalykų, kuriuos turime padaryti ir patirti vieni, o tai pasakytina ir apie išgalvotus personažus. Kita vertus, žmogaus emocinių reakcijų spektras yra visiškai pervertintas, o reakcijos, kurias matome filmuose, neturi nieko bendra su realybe. Nebūtinai manau, kad reakcijos turi būti tikroviškos, bet norėčiau, kad jos nesivadovuotų šablonais, kuriuos esame įpratę matyti filmuose.
„Ką matome žiūrėdami į dangų?“ Lietuvos kino teatruose nuo birželio 17 d.
