Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) kviečia į Italiją, pamatytą šios šalies moterų dokumentikos pradininkės Cecilios Mangini (1927–2021) akimis. Kūrėjos filmai, sukurti 1960–1974 m., nugulė į 3 trumpametražių filmų programas.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalio programos sudarytoja Ona Kotryna Dikavičiūtė. Nuotrauka – Visvaldo Morkevičiaus ©
„Tai, ką matome šiuose filmuose, galima pavadinti nacionalinio Italijos charakterio archeologija“, – C. Mangini kūrybą komentuoja retrospektyvinę programą sudariusi Ona Kotryna Dikavičiūtė.
Mangini yra laikoma pirmąja moterimi dokumentinio kino režisiere Italijoje ir iki šiol yra svarbi šios šalies kino kultūros dalis. XX a. 5 deš. pradėjusiai kurti C. Mangini rūpėjo keli teminiai laukai: miestų modernėjimas, industrializacijos keičiama visuomenė ir moterų statusas joje; gryna ir nenugludinta vaikystės patirtis; skurdžios izoliuotos Apulijos regiono bendruomenės ir archajiškų ritualų persmelkta jų kasdienybė.
Kadras iš Cecilios Mangini trumpo metro filmo „Būti moterimi“ (1965). Filmas rodomas II-oje programoje © „Cineteca di Bologna“
Ilgus metus C. Mangini filmai buvo cenzūruojami specifinės Italijos sistemos, kuri kontroliavo dokumentinio kino kūrėjų veiklą. Galiausiai 8 deš. pradžioje finansavimas jos filmams visai nutrūko, o tai lėmė ilgą kūrybinę pertrauką, trukusią iki 2013 m.
Skirtingais savo kūrybos etapais C. Mangini bendradarbiavo su įvairiais kitais žymiais menininkais. 1958–1972 m. kūrė kartu su ilgamečiais bičiuliais ir kolegomis rašytoju bei (vėliau) režisieriumi Pieru Paolo Pasolini, kompozitoriumi Egisto Macchi ir režisieriumi Lino Del Fra. Sugrįžusi po kūrybinės pertraukos – būdama jau 86-erių, – C. Mangini filmavo kartu su režisieriais Mariangela Barbanente ir Paolo Pisanelli.
Kadras iš Cecilios Mangini trumpo metro filmo „Marijos diena“ (1960). Filmas rodomas I-oje programoje © „Cineteca di Bologna“
Festivalyje pristatomą C. Mangini retrospektyvą sudaro trys trumpo metro filmų programos. Į pirmąją programą atrinkti pačios menininkės, jos sutuoktinio Lino Del Fros ir Gianfranco Mingozzi ankstyvosios kūrybos filmai. Juose fiksuojama paprastų Pietų Italijos žmonių kasdienybė, persmelkta mitinio mąstymo ir ritualų, lydėjusių svarbiausius gyvenimo įvykius: santuoką, darbą, ligą ir mirtį.
Kadras iš Cecilios Mangini trumpo metro filmo „Pančiuose“ (1974). Filmas rodomas II-oje programoje © „Cineteca di Bologna“
Antrojoje retrospektyvos programoje C. Mangini kamerą atsuka į Italijos žmones, nepriklausančius galios struktūroms: moteris, vaikus ir skurdžiai gyvenančius, tačiau apie gražesnę ateitį svajojančius jaunuolius. Empatiškuose ir veržliuose kūrėjos filmuose kvestionuojami lyčių vaidmenys, pasirinkimo laisvės egzistavimas ir visuomenės primesti autoritetai.
Kadras iš Cecilios Mangini trumpo metro filmo „Tibro pelkynų giesmė“ (1961). Filmas rodomas II-oje programoje © „Cineteca di Bologna“
Trečiojoje programoje antropologiškas Mangini žvilgsnis atsigręžia į Italijos miestus ir jų gyventojus. „Gražiai nufilmuotuose, greito tempo filmuose režisierė kelia klausimus apie vartotojišką miesto kultūrą, klasių skirtumus ir atsiskleidžia kaip tikra trumpo metro dokumentikos meistrė“, – programos akcentus dėlioja VDFF programos sudarytoja O. K. Dikavičiūtė.
19-asis VDFF vyks tik kino salėse: rugsėjo 22–spalio 2 d. – Vilniuje, rugsėjo 28–30 d. Kaune, rugsėjo 26 d. – Alytuje.
