Raimonda Gudavičiūtė – šokėja ir choreografė, vaidmenis kūrusi daugelyje užsienyje pristatytų ir įvertintų tarptautinių šokio spektaklių. Šokti pradėjusi nuo devynerių metų Kauno šokio teatre „Aura“, aktorės-šokėjos specialybę įgijusi bakalauro studijose Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, magistro šokio studijas baigusi Suomijoje. Šiuo metu šokėja gyvena ir kuria Vokietijoje, Frankfurte prie Maino. Tačiau nuolat aplanko ir Lietuvą, pristatydama naujausius savo šiuolaikinio šokio projektus ir tęsdama kūrybinę veiklą su vietiniais kūrėjais. Vienas išskirtinių naujausių darbų sąraše – pandemijos metu namie sukurtas spektaklis „M(other)“, kuriame Raimonda šoka su savo devynerių metų sūnumi Elijumi. Spektaklis Vokietijoje ir kitur sulaukė didelio susidomėjimo dėl neįprasto šokėjų dueto ir jame paliestos opios šokio pasaulyje egzistuojančios problemos – šokėjų pagrįstos baimės netekti galimybės toliau šokti šiems tapus tėvais. Raimonda spektaklį kartu kūrė su dar viena Lietuvos vardą Vokietijoje garsinančia šiuolaikinio šokio profesionale – dramaturge, šokio kritike, prodiusere Ingrida Gerbutavičiūte, kuri vadovauja Diuseldorfe įsikūrusiai svarbiausiai Vokietijos šokio įstaigai „tanzhaus nrw“. Neseniai „M(other)“ spektaklis pristatytas Diuseldorfe vykusioje 14-oje tarptautinėje šokio mugėje „Tanzmesse NRW“ – viename reikšmingiausių šokio profesionalų renginių Vokietijoje. Vieną šviesų rudens rytą su Raimonda susitikome online pasikalbėti apie šį reikšmingą spektaklį ir jos patirtis Vokietijos šiuolaikinio šokio lauke.
Nuotraukos – Raimondos Gudavičiūtės archyvo, DeDa Productions ©
Vokietijoje gyveni jau dvylika metų. Gal galėtum patikslinti, kodėl pasirinkai šią šalį ir būtent Frankfurtą? Kokia veikla Vokietijoje šiuo metu užsiimi?
Po magistro studijų Suomijoje gyvenau tarp 3 šalių – Suomijos, Lietuvos ir Vokietijos, kol galiausiai apsistojau Frankfurte. Šį miestą pasirinkau visiškai dėl asmeninių priežasčių, ne dėl to, kad Frankfurtas mane labai sužavėjo. Turiu šeimą, auginu du vaikus, esu stipriai pririšta prie namų, tad šiuo metu negaliu savyje leisti skleistis laisvai samdomo šokėjo dvasiai, pavyzdžiui, išvykti projektui 6 savaitėms į Hamburgą, Kelną ar Berlyną.
O mano kasdienybė tokia. Aktyviai užsiimu pedagogine ir edukacine veiklomis. Nuo šių metų pradžios dirbu Frankfurto muzikos ir scenos menų universitete (Hochschule für Musik und Darstellende Kunst), kur dėstau šokio specialybės studentams. Dėstau ir šokėjams profesionalams rytiniuose užsiėmimuose (profitraining) Mousonturm – Frankfurto menininkų namuose, kurie mane kviečia dirbti su studentais 3-4 kartus per metus, kadangi čia dėstytojai dirba rotacijos būdu. Dirbu miesto finansuojamame edukaciniame projekte „Moove On!“ – po pandemijos profesionalūs šokėjai rengiame darželiuose judesio, šokio-judesio pamokas vaikams, kurie pandemijos metu neturėjo ne tik galimybės socialiniams kontaktams, bet ir judesiui, nes ne visi tėvai gali užsiimti su vaikais namie ar dėl finansinių galimybių neleidžia į jokias sporto pamokas. Padedamas Frankfurto šokio namų „Tanzplatform Rhein-Main“, projektas stiprėja – siekia, kad Frankfurto vaikų darželių auklėtojai įgytų sertifikatą (specialūs užsiėmimai, trunkantys daugiau nei pusę metų), kuris leistų jiems toliau vesti judesio-šokio pamokas. Miestas remia ir labai palaiko šią idėją, o mes, šokio profesionalai, dalijamės žiniomis ir iš dalies esame šios programos mentoriai. Darželio auklėtojai ne tampa šokio mokytojais, jie įgyja kvalifikaciją, remiantis šokėjų profesionalų parengta programa ir metodais. Tai nuostabi programa, žinant, kaip stipriai kai kurie vaikai kovoja su priklausomybe nuo kompiuterinių žaidimų, nutukimu, raumenų vystymosi problemomis ir kt.
Kūrybine prasme dalyvauju projekte su režisieriumi Simonu Möllendorfu – šokio studijos „Studio Naxos“ vadovu ir programos meniniu direktoriumi, su kuriuo kartu dirbame jau ketvirtame šokio projekte. Jis yra teatro režisierius, bet krypsta link performanso. Premjera pasirodys kitais metais. Ir, žinoma, kartas nuo karto vyksta „M(other)“ repeticijos, jeigu esame kažkur kviečiami. Prieš spektaklį su Elijumi turime repetuoti dvi su puse savaites.
Karantino metu nufilmavote trumpą dokumentinį filmą „M(e)&M(other)“, iš kurio vėliau išsiplėtojo spektaklis „M(other)“. Kaip spektaklis pakito nuo filmo ir pirmųjų repeticijų? Sūnus Elijas ūgtelėjo, turbūt keitėsi ir kai kurie choreografiniai sprendimai?
Taip, spektaklis keičiasi, nes sūnus auga, kaip choreografei man yra iššūkis peržiūrėti visus derinius dar ir dar kartą. Adaptacija besikeičiančiam Elijo kūnui, ieškojimas kitokios choreografijos užima nemažai laiko. Choreografija niekada nebus tokia pati. Aš pati spektaklyje nejaučiau didelio atotrūkio nuo filmo, kurį mes išleidome 2020 m. Nuo to laiko su Elijumi dirbame reguliariai, pirmines judesio idėjas panaudojome ir spektaklyje. Žinoma, filmas trunka 7 minutes, spektaklis – valandą, tad reikėjo paruošti daug daugiau medžiagos. Neužtenka scenoje parodyti vien tai, kad mums smagu šokti kartu, reikia dramaturgijos, konflikto. Ir čia į pagalbą atėjo Ingrida Gerbutavičiūtė, su kuria esame labai geros draugės. Viena kitą pažinojome jau seniai Lietuvoje, tačiau mūsų kelius suvedė būtent Frankfurtas.
Pandemija mus uždarė namie ir pajutau sūnaus norą priartėti prie manęs. Tuo metu aš vesdavau šokio pamokas online, jis jas matydavo ir visą laiką norėjo prisijungti, o aš prašydavau netrukdyti, atsakydama, kad mama turi dirbti, bet jis ir toliau labai atkakliai reiškė norą prisijungti. Aš nusileidau, taip ir prasidėjo mudviejų kūryba. Spektaklis kupinas tų pandeminių metų atmosferos, jį kūrėme mūsų namų svetainėje. Supažindinau Eliją su šiuolaikiniu šokiu, tačiau jis mėgsta ir futbolą, tad pasiėmėme kamuolį ir spardėme kamuolį, paskui iš to spardymo atsirado kiti judesiai, pabandėme spardyti pečiais, galva, taip priartėdami prie šokio. Man buvo didelis iššūkis surasti šokio kalbą, kurią jis priimtų ir suprastų. Jis išsiskiria iš kitų vaikų tuo, kad geba ilgai išlaikyti dėmesį, tai lengvino situaciją. Šiuolaikinio šokio technikos spektaklyje nebuvo daug, jame labai daug improvizacijos. Visos figūros, kurias atradome, atsirado improvizuojant. O improvizuodamas, kad ir su tuo pačiu kamuoliu, tu nesąmoningai naudoji šokio techniką, pavyzdžiui, kaip pakilus nusileisti ant žemes. Taip šiuolaikinio šokio pradmenis Elijas perprato labai intuityviai, jam priimtinu būdu, jo tempu, o ne man jį mokant „sausos“ šokio technikos.
M(other)
Tavo ir sūnaus kūnai, svoris, patirtys skiriasi labai stipriai. Kokias naujas patirtis atnešė tau šio spektaklio kūrybinis procesas?
Tą pandeminę improvizaciją iš namų perkėlėme į šokio salę. Ieškodami medžiagos spektakliui, daugiausia dirbome vieni su šalia įjungta filmavimo kamera, nebuvo jokio žmogaus, kuris stebėtų mus iš šalies ir galėtų pateikti pastabas. Vėliau nufilmuotos medžiagos pagalba analizuodavau, kaip galėčiau Elijui padėti atlikti tam tikrą judesį ar judesių junginį. Kadangi mūsų ūgiai ir svoriai skiriasi, man reikėjo atrasti organišką perėjimą. Šiuolaikiniame šokyje svoris yra labai svarbus. Tas šokėjas, kuris yra keliamas, turi atitinkamu metu „kelti“ pats save, taip jis padeda keliančiajam, kuris automatiškai laiko (kelia) mažiau svorio. Dvi jėgos susitinka per judesį, taip veikia kinestetinis susitarimas, kuris net ne visiems profesionaliems šokėjams yra labai aiškus. Šioje vietoje yra svarbus įgimtas pajautimas, nes tai išmokti yra pakankamai sunku. Sūnui to pademonstruoti negalėjau, nes mūsų kūnai visiškai kitokie. Kartodavome tuos pačius dalykus kiekvieną dieną ir tinkami judesiai atsirado savaime. Mane labai nustebino, kad Elijas sudėtingą svorio šiuolaikiniame šokyje suvokimą perėmė taip greitai.
Be šiuolaikinio šokio įtraukėme ir breiką, kurį Elijas šoka nuo 5 su puse metų. Pandemijos laiku buvo uždarytos visos mokyklos, tad mokėmės vienas iš kito, aš iš jo mokiausi breiko. Kai jis man aiškindavo jo subtilybes, pats viską suprasdavo kur kas geriau. Automatiškai atsirado analizė ir ėmėme dirbti kaip šokėjai profesionalai. Nebuvo taip, kad aš viena sprendžiau, kaip ką daryti. Nustebino ir jo, kaip vaiko, laiko suvokimas – jis gali stipriai susitelkti į „čia ir dabar“ momentą. Į jį žiūrėdama matau daug savęs, aš taip pat pradėjau šokti būdama dar vaikas. Jis iš savęs reikalauja labai daug, jeigu jam kas nepavyksta, reaguoja jautriai ir savikritiškai, jeigu nenori atlikti kažkurio judesio, tai to ir nedaro. Tai labai primena mane.
Vaikai dažnai kažkuo stipriai susižavi, tačiau tas žavesys ir entuziazmas gana greitai ir išblėsta. Kaip šiuo atžvilgiu sekėsi Elijui per tuos dvejus metus? Galbūt jis ketina eiti mamos pėdomis ir tapti profesionaliu šokėju? Kaip apskritai jis vertina pats save po spektaklio premjeros?
Negaliu atsakyti nei taip, nei ne. Pradžioje į tai žvelgėme kaip į žaidimą, vėliau supratome, kad tai yra kažkas rimčiau. Net nebuvo minties, kad tai gali pavirsti į spektaklį, o praėjus kelioms dienoms po filmo pasirodymo sulaukėme pasiūlymo kurti pasirodymą, kuris turėjo būti pristatytas 2021 metų spalio mėnesį festivalyje „Tanzfestival Rhein-Main’21“ – didžiausiame šokio renginyje Frankfurto Reino-Maino žemėse.
Elijas pamatė pats save, žmonių reakcijas, jis tapo matomas, visi jį kalbino. Mokykloje ir mokytojai, ir bendraamžiai į jį pradėjo žvelgti kitaip. Visa tai jį paveikė, tačiau jis nežinojo kaip jam reikėtų jaustis. Atrodė, kad jis išgyveno vidinę dilemą ar nori būti dėmesio centre, ar tuo paprastu Elijumi, kuris eina į mokyklą. Šiame procese mums labai gelbėjo tai, kad aš su juo kalbėjausi kaip su suaugusiu žmogumi. Pratinau jį prie supratimo, kad į mūsų dviejų pasaulį turėsime įsileisti kažką kitą, kadangi repeticijose dalyvaus ir kiti žmonės, vėliau premjerą stebės daug žmonių. Aš nebuvau tikra, ar jis sugebės tai priimti, mat jis namie yra vienoks, o viešumoje nėra labai drąsus. Man buvo svarbiausia sukurti jam saugią, įdomią, neribojančią aplinką.
Buvo ir sunkesnių momentų, ypač repeticijose, nes pats rezultatas, dėmesys, pripažinimas yra smagu, bet darbinis procesas kiekvienam vaikui nėra patrauklus. Kartoti tuos pačius judesius, siekti juos atlikti kuo geriau. Po mokyklos atvažiuodavau jo pasiimti ir kartais jis įsėdęs į automobilį nekalbėdavo. Jeigu jis kažko nenorės, su juo nieko nepadarysi, nors jis ir mano vaikas. Susidūrėme ir su situacijomis, vedančiomis link konflikto. Lydėjo baimė, kas bus, jei jis nebenorės dirbti toliau, o mes juk esame įsipareigoję pastatyti spektaklį, yra sutartis, turi būti produktas. Neturėjome kur trauktis.
Situaciją sunkino dar ir tai, kad vaikas Vokietijoje dirbti gali 30 valandų per metus, nes valstybė siekia apsaugoti vaiką nuo galimo išnaudojimo. Mums į šias valandas reikėjo įskaičiuoti ir repeticijas, ir spektaklių rodymus. Vien spektaklis trunka valandą, o turėjome penkis premjerinius spektaklius. O ir repeticijų metu aš užtrukdavau valandą, kol jis nurimdavo ir mane įsileisdavo. Reikėjo pateikti prašymą 3 institucijoms, nors esame tėvai. Surašėme tikslų repeticijų tvarkaraštį, kada kiek dirbsime, tačiau buvo ir „juodų“ valandų, neįeinančių į šį oficialių tvarkaraštį.
Visgi didžiausias iššūkis man buvo būti vienu metu ir mamai, ir šokėjai. Elijas nėra šokėjas profesionalas, atsakingas už save, visada pasiruošęs repeticijai. Aš už jį esu atsakinga. Labai džiaugiausi, kai pamačiau, kad tie sprendimai, kaip prieiti prie jo, pasiteisino. Stipriai gelbėjo ir tai, kad repeticijose dalyvaudavo ir Ingrida, kartais ji perimdavo jį, padrąsindavo. Repeticijos vyko lietuvių kalba (šeimoje aš su vaikais kalbuosi lietuviškai, vyras – vokiškai), ir dėl to jis jautėsi saugiau. Dabar jis nori šokti toliau ir jam trūksta kalbėjimo kūno kalba ir kasdieniame gyvenime, kadangi visa komunikacija yra žodinė. Žiūrėsime, kaip situacija klostysis ateityje.
M(other)
Didelio šokio žinovų ir visuomenės susidomėjimo sulaukė ne tik visiškai netikėtas Tavo ir sūnaus duetas, bet ir pati spektaklio tema – ką reiškia šokėjai tapti mama. Kiek jos imtis inspiravo Tavo asmeninė patirtis ir kiek kitų šokėjų istorijos?
Spektaklyje nesinorėjo kalbėti vien apie Raimondą ir Eliją, norėjosi paliesti globalesnes temas. Tai, kad dauguma šokėjų nenori kurti šeimos apskritai, nes nenori prarasti įdirbio, kūno tokio, kokį jį turi susikūrę per ilgą laiką. Šokėjui motinystė reiškia nešokti metus ar daugiau. Labai skaudu, kai tu būdama šokėja esi priversta ne tik daryti pauzę, bet ir jausti priešpriešą visuomenėje, lyg šokėjas, kuris augina vaiką, būtų pažymėtas juoda dėme. Neva jis rūpinsis vien vaiku, visą laiką bus namuose, todėl jo nebus galima įtraukti į kurį projektą ir pan. Vaikas tarsi yra pavojus. Aš pati susidūriau su šia situacija prieš dešimt metų. Net ir Vokietijoje. Gimus Elijui grįžau į savo darbo poziciją, tačiau man niekas nepranešė, kad mane pakeis kitas mokytojas. Ateinu ir matau, kad mano pamoką veda kitas žmogus… Norėjosi man pačiai nuspręsti, kiek aš noriu būti su vaiku, kokį šeimos modelį pasirinkti, kas šeimoje kiek valandų dirba ir t.t, o ne klausytis užuominų, kad jei jau gimė vaikas, tai būk namie, nes tu mama ir jam tavęs reikia. O kas jei man reikia šokio, kūrybos, bet tuo pačiu ir auginti vaiką?! Man atrodo, kad tai gali būti suderinama, jei laisvai samdomo atlikėjo darbo sutartyje atsirastų punktas su darbo valandomis, o ne įsipareigojimas dirbti 8 savaites 24/7. Norėjau spektaklyje paliesti šias problemas.
Spektaklis nėra vien apie mano patirtį. Daug panašių patirčių išgirdau iš kolegų šokėjų, o taip pat ir internete galima rasti nemažai informacijos, kaip yra sunku šokėjai tapus mama ir susidūrus su svarstymu, kad galbūt nebereikia toliau šokti apskritai. Tiesą sakant, aš ir pati panašiai dvejojau ar man derėtų grįžti prie šokio, nes kai tapau mama ir kreipiausi į įstaigas, kur galėčiau šokti toliau, man visur buvo atsakyta „ne“. Kai uždarai institucijų duris sau nusprendi daryti kažką kitą ir šis spektaklis būtent ir yra kažkas kita. Norėjau įrodyti, kad yra kitaip, kad galima kurti toliau. Tai spektaklis apie padrąsinimą ir džiaugsmą, kai mes galime leisti visuomenei pamatyti, kad laisvai kurti gali ir tėvais tapę šokėjai. Taip, vaikai yra rutina, inkaras, kuris tave pristabdo, tačiau jie suteikia ir daug pozityvių pokyčių. Motinytė yra grožis, jaučiu, kaip tai mane pakeitė. Tai darbas-investicija, kai vaikas supranta, kokia yra šokėjo profesija, kaip yra vykdomas šokio projektas ir, žinoma, tai labai svarbu jo asmenybės formavimui, būdamas aplinkoje, kurioje jaučiasi saugiai jis gali labiau atsiskleisti. Tu gali pažinti savo vaiką per judesį, jį sužavėti, dalintis su juo šiuo visu procesu ir šokti scenoje. Tai pati brangiausi patirtis mano šokėjos karjeroje.
Gal galėtumei daugiau papasakoti apie tarptautinę šokio mugę „Tanzmesse NRW“ – kuo ji tokia svarbi Vokietijoje ir ne tik? Kaip tu pati vertini savo dalyvavimą joje?
„Tanzmesse“ programai teikia paraiškas šokio kūrėjai iš viso pasaulio. Buvau džiugiai nustebinta, kad mūsų projektas buvo atrinktas komisijos ir atsirado programoje šalia garsių vardų. Paprastai šiuolaikinio šokio pasaulis kalba apie tas problemas, kurios mus šiuo metu kankina, tad didelę reikšmę turėjo ir minėtas spektaklio temos aktualumas. Į „Tanzmesse“ suvažiuoja ir daug prodiuserių iš įvairių šalių festivalių, tad gali tikėtis, kad tavo darbas bus jų pastebėtas ir jį bus galima pristatyti svetur. Man labai norisi mūsų darbą parodyti ir kitose šalyse. Norisi jo idėjos tęstinumo. Nors labai daug ir nesitikiu, neturiu labai didelės ambicijos būti pakviestai į tą ar aną festivalį. Noriu viską palikti savieigai. Noriu, kad Elijas šoktų toliau, tačiau mokykla yra labai svarbi, tad privalau atsižvelgti ir į tai. Žiūrėsime, kaip viskas susiklostys toliau.
Kiekvienam kūrėjui dėmesys ir pripažinimas yra svarbu, tai leidžia labiau pasitikėti savimi. Ypatingai svarbu, kai kuri iš širdies. Man buvo labai smagu kartu atstovauti Baltijos regioną, nes niekada neatsisakiau savo lietuviškumo. Nelaikau savęs vokiečių kūrėja, galėčiau gauti Vokietijos pilietybę, bet kol kas nenoriu. Esu ir noriu būti Lietuvos dalis. Dalyvavimas šioje šokio mugėje suteikė pasididžiavimo. Džiaugiuosi ir už Ingridą, kad ji tapo Šokio namų „tanzhaus nrw“ Diuseldorfe vadove. Tai rodo mūsų lietuvišką moterišką stiprybę.
Kuo spektaklis „M(other)“ išsiskyrė Vokietijos šiuolaikinio šokio kontekste? O gal kaip tik buvo jam artimas?
Mūsų spektaklyje analizuojama tema pasirodė labai aktuali. Vokietija stengiasi būti liberali šalis, kad viskas kiek įmanoma būtų politiškai sklandu. Mano žvilgsnis į motinystę ir mano, kaip choreografės ir motinos patirčių jungtis, buvo netikėta. Po filmo premjeros vokiečiai pastebėjo, kad tai yra itin aktualu. Žinoma, tai buvo didelis pasitikėjimas iš jų pusės, tačiau rezultatu jie buvo labai patenkinti. Mes tapome viso „Tantfestival Rhein-Main’21“ žvaigždėmis. Sulaukėme ir didelio spaudos dėmesio. Po pandemijos ši tema tapo dar aktualesnė, vaikai pandemijos laikotarpį praleido prie TV ir kompiuterių ekranų. Po premjeros priėjo daug draugų, pažįstamų ir visi stebėjosi, kad aš tiek daug laiko praleidau su sūnumi. Ir auklėtoja jį pamatė kitomis akimis, sakė, kad labai smagu, kad tie metai mums buvo ne praradimas, o atradimas. Spektaklis įvyko reikiamu metu reikiamoje vietoje. Dar spektaklio kūrimo procese prašėme draugų, kad jų vaikai, Elijaus berniukų, apibūdintų 3 žodžiais savo mamą ir ką jie kartu su mama veikia. Ši medžiaga buvo panaudota spektaklio garso takelyje, trimis kalbomis – lietuvių, vokiečių ir anglų. Norėjome pasižiūrėti, ką veikia kiti berniukai su mamomis ir leisti šiai temai skleistis plačiau.
M(other). Miguel Graetzer
Ar pastebi Vokietijos šiuolaikinio šokio kontekste dominuojančias tendencijas? Ar Tu pati eini panašiu kūrybiniu keliu ar, priešingai, jauti savo kitoniškumą?
Vokietijoje šiuolaikinis šokis yra pakankamai konceptualus, nebūtinai koncepcija yra išreikšta gražiu judesiu, labiau einama eksperimentinio performanso keliu. Nekalbu apie didžiąsias trupes, valstybinius teatrus, dirbančius su pasaulinio lygio choreografais, kurie kuria visiems patrauklią choreografiją. Mūsų spektaklyje nemažai eksperimento ir, žinoma, už visko slypi koncepcija, tad šia prasme esame artimi vokiškam šokio menui, tačiau choreografinė raiška yra kitokia, nes šis projektas pareikalavo kito pasiruošimo, kitų metodų. Spektaklyje labai nenutolstu nuo vieno iš savo kūrybos būdų – struktūruotos improvizacijos, nes pamačiau, kad tai yra geriausias įrankis dirbti su Elijumi. Choreografija virto savotišku taškų sujunginėjimu nuo „A“ iki „B“. Tačiau aš lygiai taip pat dirbčiau ir su profesionaliu šokėju. Abu nusprendėme, kad reikia daug ką palikti nuspręsti „čia ir dabar“. Kiekvienas spektaklis skiriasi, nes aš nežinau kaip jis reaguos ir jis nežino, kaip aš reaguosiu. Gavosi gyvas pokalbis, lyg kalbėtumėmės kiekvieną dieną. Man šokis yra per judesį išreikšta emocija.
Kaip Vokietijoje šiuolaikinį šokį priima publika? Ar reikia žmonėms aiškinti, kas tai yra?
Vokietijoje yra gilesnės šokio šaknys, čia karjeras pradėjo žinomi šokio grandai, kaip kad Pina Bausch, Mery Wigman, Sasha Waltz. Paprastai čia nereikia aiškinti, kas yra šiuolaikinis šokis apskirtai, tačiau kartais turiu tai aiškinti žmonėms, kurie neturi sąlyčio su menu. Pavyzdžiui, kitų vaikų tėvams Elijo mokykloje. Jiems buvo sudėtinga suprasti, kaip mama gali šokti su sūnumi. Ir dabar jiems vis dar sunku tai suprasti, ypač tiems, kurie teatre lankosi labai retai. Frankfurtas turi savo šokio publiką, žmonės, kurie eina ir į didžiuosius teatrus, rodančius garsesnių choreografų darbus, eina ir į „freelancerių“ sceną. Į „M(other)“ galėjo ateiti žiūrovai nuo 8 metų, tad susirinko nemažai vaikų. Nustebino tai, kad kai kurie tėvai nežino, kad mažesnius vaikus galima vesti į teatrą. Jiems atrodo, kad į jį galima eiti tik nuo paauglystės. Negalėčiau pasakyti, kad čia yra daug daugiau edukuotos publikos nei Lietuvoje. Lietuvoje yra didelė aukšto lygio šiuolaikinio meno pasiūla, atvežami puikūs spektakliai, situacija tikrai yra gera. Smagu tai stebėti ir pasidžiaugti.
Man visada labai įdomu šokio spektaklių metu stebėti šokėjų kūno galimybes. Žmonės, kurie nešoka, kasdien atlieka tuos pačius judesius, o šokėjai vis atranda naujų judesių ir neretai gana sudėtingų fiziškai. Tad imi svarstyti, kad galbūt išnaudojame tik mažą kūno dalį ir jo galimybės yra kur kas didesnės, tiesiog reikia atitinkamo jo lavinimo. O galbūt svarbiau vidinė energija, „atrakinanti“ fizines galimybes? Kokia Tavo, kaip šokėjos ir pedagogės, nuomonė? Galbūt šokdama su sūnumi į tai pažvelgei dar kitu rakursu?
Taip, tu teisi, mes, šokėjai, kūną jaučiame visiškai kitaip, todėl atsiranda ir kitokia jo kalba bei galimybės. Jau vien ėjimas gatve šokėjo ir „paprasto“ žmogaus yra kitoks. Yra terminas „raumenų atmintis“, tad šokėjų raumenys prisimena kitokią išmoktą patirtį. Esu išraiškos judesio šalininkė, konceptą mėgstu atrasti kartu su kitais kūrėjais – dramaturgu, kompozitoriumi ir jį įvynioti į savo šokio audinius. Anksčiau man smagiausia būdavo šokti aukštyn žemyn, atlikti šuolius, kurie reikalauja didelio pasiruošimo, fizinės ištvermės. Nors dabar to neatlieku, visa tai nedingo, raumenys tai prisimena, tik tai naudoju jau kiek kitaip, kadangi šokėją lydi dar vienas svarbus faktorius – amžius. Bėgant metams matai, kad kojos iškėlimas yra jau kitoks. Kuo esi vyresnis, tuo labiau supranti, kad kūnas yra tavo instrumentas, bet tu negali jo privesti atlikti neįmanomus judesius, yra ribos. Tu esi labiau sąmoningas ir klausai savo kūno, stebi, ar kažkas nėra daroma per jėgą.
Mėgstu tyrinėti kūną, ką jis gali ir pamačiau, kad šokis yra ta kalba, kuri yra labai artima kiekvienam žmogui, bet mes ne visai tinkamai jį suprantame. Dažnai manome, kad šokis – taisyklės, kaip tu turi judėti. Aš įsitikinau, kad tai nėra svarbu. Svarbiausia tai, ką tu turi galvoje, ką nori pasakyti, o forma ateina natūraliai. „Sausa“ choreografija nėra itin įdomu. Prieš „M(other)“ turėjau projektą „Eden“, kuriame dalyvavo 60 neprofesionalų ir įvairaus amžiaus šokėjų iš Rhein Main regiono. Tai buvo dideles apimties bendras projektas su Valstybiniu Heseno baletu ir jau minėtais Mousonturm ir „Tazplattform Rhein-Main“. Man kurti šiam spektakliui choreografiją padėjo metodai, kuriuos atradau dirbdama kartu su Elijumi. Pamačiau, kad visi šokantieji tą pačią idėją visi kūno kalba pertiekia skirtingai. Rezultatas gavosi labai įdomus, nes kiekvienas kūnas turi savitą istoriją. Man tai yra labai gražu, kai nėra atliekama vienodai. Tai buvo labai įdomi patirtis, leidusi suprasti, kad šokio pagrindus iš prigimties turime savyje visi, bet ne visi juos išlaisviname. Žinoma, kartu šokis yra disciplina, darbas su savimi, nuolatinės pastangos palaikant fizinę formą.
Ką norėtumei palinkėti mums visiems, gyvenantiems šiuo sudėtingu laiku?
Pirmiausia norėčiau perduoti linkėjimus ir padėką savo mamai. Jaučiu, kad negaliu skirti jai reikiamo dėmesio. Ją „M(other)“ taip pat labai liečia. Mes vaikai iš tėvų gauname daug ką – aš iš savo mamos gavau stiprybę, kuri kiekvieną kartą, kai suklumpu, man leidžia surasti jėgų eiti pirmyn. Esu jai už tai labai dėkinga.
Per pandemijos metus žmonės atitolo vienas nuo kito, atstumai atsirado ir fiziškai. Visiems norėčiau palinkėti, kad pasistengtumėme šiuos atstumus sumažinti. Mane kūrybai inspiruoja tai, kas vyksta manyje, mano kismas, kurį jaučiu ir tai leidžia labiau suprasti pačiai save ir spręsti sunkumus. Galiu drąsiai pasakyti, kad kiekvienoje situacijoje mes galime surasti tai, už ko būtų galima užsikabinti. Linkiu nepamiršti dažniau įvertinti tai, ką turime – kad mus supa artimi ir palaikantys žmonės. Kad dėl to ir esame laimingi.
