Šių metų Lapkričio 11 dieną, Pietų Korėjoje, tarptautiniame teatro festivalyje „Gwangju Peace theater festival“ buvo pristatytas režisieriaus Artūro Areimos spektaklis „Faust is Dead“, pagal Marko Ravenhillo pjesę. Šių metų festivalio, kurį surengė tarptautinė Gwangju teatro asociacija, pagrindine tema tapo „Koegzistavimas / gyvenimas kartu“.
Nuotraukos – Česlovo Česnakevičiaus ©
„Gwangju Peace theater festival“ – jau beveik dvidešimt metų Gwangju mieste gyvuojantis tarptautinis teatro festivalis, siekiantis savo programoje pristatyti šiuolaikinius, eksperimentinius scenos menų kūrinius, kuriuose būtų atskleidžiamos temos, susijusios su žmogaus teisėmis, kultūrine įvairove bei aktualiomis sociopolitinėmis problemomis.
Tai jau ne pirmos Artūro Areimos teatro gastrolės Pietų Korėjoje – 2018 metais tarptautiniuose Tedžono ir Seulo tarptautiniuose teatro festivaliuose teatras pristatė spektaklį „Hamletmachine“ pagal Heinerio Müllerio pjesę, kuris tuomet sulaukė ne vieno teigiamo profesionalų atsiliepimo bei daugybės žiūrovų reakcijų. Šių metų festivalyje buvo pristatyta iš viso 12 užsienio programos ir Pietų Korėjos teatro spektaklių, o Artūro Areimos teatro kūrinys atidarė šių metų festivalį bei vėl Pietų Korėjoje tapo plačiai aptariamu festivalio pasirodymu bei jau sulaukė kvietimo pasirodyti kitų metų tarptautiniame Seulo teatro festivalyje.
Spektaklis „Faust is Dead“ analizuoja skaitmeninės eros poveikį žmogiškam ryšiui, kvestionuoja lytiškumo, socialinių vaidmenų sąvokas, tad Pietų Korėjos kultūros kontekste šis darbas buvo pasitiktas su tam tikra nuostaba dėl kūrinio formos, atviros, postdraminės aktorinės raiškos bei Pietų Korėjos teatrui neįprastai naudojamų sceninių priemonių.
Pagrindinės Pietų Korėjos teatro asociacijos prezidentas Jeung Woo Son dalinosi atsiliepimu apie spektaklį:
„Drauge su Marku Ravenhillu išardydamas ir rekonstruodamas originalų Gėtės kūrinį, režisierius Artūras Areima pasitelkė tokią režisūrinę strategiją, kuri susiskaldžiusius kūrinio fragmentus efektyviai susiejo su scenoje veikiančiais aktorių kūnais ir audiovizualinėmis priemonėmis. Spektaklio draminę įtampą išlaikė išskirtiniai aktorių vaidybiniai sugebėjimai, atgaivinę maniakiškus ir iškrypusius pjesės veikėjų troškimus. Spektaklyje buvo daug žiaurių ir šokiruojančių scenų, todėl žiūrėdamas spektaklį kelis kartus nusukau žvilgsnį nuo scenos; vis dėlto, paskutinės rašytojo ir aktorių eilutės subtiliai atskleidžia šiuolaikinių žmonių beprotybę – kartais ciniškai, o kartais parodo juos mums kaip žmones, kurie buvo sužaloti. Tai yra spektaklis, paliekantis ilgai trunkantį įspūdį. „Žmogus yra miręs. Ir progresas. Progresas… Ir žmonija… taip, žmonija taip pat yra mirusi“.“
Lietuvoje spektaklį bus galima pamatyti vasario 18, 19 dienomis, Artūro Areimos teatre.
