„Mano mokytojas yra pasakęs: po pirmo Feldenkreiso kursų mėnesio žiūrėsite į pasaulį ir svarstysite, kodėl jis toks kvailas“, šypsodamasis prisimena Paul Pui Wo Lee. Šokėjas ir Feldenkreiso metodo praktikas bei mokytojas gimė Honkonge, tačiau šiandien veikiau vadintinas pasaulio piliečiu. Sulaukęs trejų, jis su šeima persikėlė į Otavos priemiestį Kanadoje. Po penkerių metų grįžo į Honkongą, o sulaukęs penkiolikos – vėl į Kanadą, Torontą, kuriame lankė Nacionalinę baleto mokyklą. Vėliau jis gyveno ir šoko Ispanijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje. O Feldenkreiso metodo intensyviai mokėsi ir sertifikatą įgijo Šiaurės Italijoje.
Nuotraukos – asmeninio Paul Pui Wo Lee archyvo ©
Feldenkreiso metodas – tai Izraelio mokslininko Moshé‘s Feldenkreiso suformuota ir išplėtota judėjimo praktika, padedanti žmonėms atrasti kūnams palankiausias formas veikti. Dviejų tipų užsiėmimuose – grupiniuose ir individualiuose – žmonės gauna užduotis, kurias turi atlikti ieškodami neskausmingų ir malonių būdų, leidžiančių veikti su džiaugsmu ir lengvumu.
Paulo susidomėjimas Feldenkreiso metodu skamba dėsningai: kūrėją, pažinusį, kaip skirtingai žmonės tvarkosi tame pačiame pasaulyje, patraukė metodas, mokantis kiekvieną individą žvelgti į save ir atrasti asmeniškai patogų būdą judėti. Kitaip sakant – egzistuoti.
Esate ne tik lankęsis, bet ir gyvenęs trijuose žemynuose: Azijoje, Šiaurės Amerikoje, Europoje. Ar pastebite judėjimo įpročių skirtumus tarp skirtinguose kraštuose esančių žmonių?
Tai – tobula įžanga pokalbiui apie Feldenkreiso metodą, nes būtent jis man padėjo pamatyti, kaip mūsų įpročiai lemia judėjimą ir savijautą. Jei į užsiėmimą atėjęs žmogus skundžiasi nugaros ar kaklo skausmais, pečių įtampa (tai labai dažna šiandieninėje visuomenėje), nesakau, kad kažkas blogai jo kūno dalims. Žinoma, gali būti ir taip. Tačiau dažnai skausmas tėra simptomas, kad naudojamės savo kūnais ne taip tikslingai ir sveikai, kaip galėtume.
Įpročiai, be abejo, priklauso nuo kultūros. Turiu įdomų ir konkretų pavyzdį apie tai, kaip skirtingai save išreiškiame, priklausomai nuo kultūriškai įdiegiamų įpročių ir vertybių. Konge gimęs mano draugas gyvena Vokietijoje ir moko afro šokių. Pas jį ateina vokietės, kurios sako negalinčios atlikti judesių be skausmo, nes yra turėję klubų operacijas. Mano draugas stebisi, nes nėra girdėjęs, kad Afrikoje kas nors turėtų klubų operacijas, ir sako, kad net jo močiutė žino, kaip šokant judinti dubenį.
Prigimtinės kultūros ženklus pastebiu ir savyje. Kuo daugiau laiko praleidžiu Vakarų šalyse ir kuo vyresnis darausi, tuo geriau matau, ką manyje paliko senoji Kinijos kultūra: kovos menų formas, tam tikrą efektyvumą, takumą, seksualumą. Žinoma, visu tuo gali pasižymėti ne tik Azijoje gimę menininkai.
Feldenkreiso užsiėmimuose su kultūriniais pėdsakais dirbama klausiant: jei įpročiai kelia skausmą, ar galime judėti kitaip, kad to išvengtume? Tai nereiškia, kad atsisakome savo kultūrų; veikiau tobuliname kolektyvinį potencialą. Pats metodo užsiėmimuose jaučiu, kaip mano azijiečio prigimtis tampa universali.
Vilniuje vesite du Feldenkreiso metodo užsiėmimus: vieną profesionaliems šokėjams, kitą visiems norintiems. Kuo jie skirsis?
Principai nesiskirs, nes tai – tas pats metodas. Pats sakau, kad mokau vieną žmonių grupę ir kitą žmonių grupę. Tarp pamokų egzistuojantys skirtumai tėra smulkūs niuansai.
Tačiau dvi grupės gali būti aktualios „Summer Dance Intensive“ dalyviams. Patyrusiems šokėjams skirtas rytinis užsiėmimas, kuris vyks prieš baleto pamoką – tokių dviejų praktikų komplektas yra labai naudingas.
O po pietų kviečiami visi susidomėję. Aš norėčiau, kad ateitų teatralai, muzikantai, kad žmonės atvyktų su tėvais, seneliais… Esu atviras susitikimams su įvairių profesijų žmonėmis – jei kažkas norės nuosekliau pasikalbėti, galėčiau Vilniuje užtrukti pora dienų ilgiau. Tokie susitikimai naudingi, nes gali padėti Lietuvoje atsirasti Feldenkreiso metodo mokytojams. Pernai po užsiėmimų Vilniuje viena mergina nusprendė su manimi mokytis praktikos nuosekliai.
Kodėl kai kuriuose šaltiniuose Feldenkreiso metodas vadinamas terapija?
Taip neturėtų būti, nes Feldenkreisas vengė tokio apibrėžimo. Vadino tai edukaciniu metodu.
Kaip metodas edukuoja? Ar jis moko judėti, šviečia žmones apie kūnus ir jų galimybes?
Būtent taip. Žmonės ne visada nori būti mokomi. Mums patrauklesnė idėja būti tiesiog pataisytiems. Verčiau sumokame specialistui ir suteikiame jam galią tvarkyti kūną. O štai Feldenkreiso užsiėmimuose mokomasi padėti sau būnant namuose. Žinoma, tai nebūtinai išsprendžia problemą – ypač, jei ji labai rimta ir reikalinga vaistų ar net chirurginės intervencijos. Tačiau žmogus sužino, kad keisdamas judėjimą gali patirti lengvesnį, sklandesnį gyvenimą.
Feldenkreiso metodas žmogų pasiekia dviem keliais – per sąmonę ir per pasąmonę. Štai darbo su sąmoningumu pavyzdys: jei žmogus patiria nugaros skausmus, ieškome tai lengvinančios kūno padėties. Galbūt skausmus sumažins išlenkta nugara ir atpalaiduotas pilvas? O gal diskomforto nebejausiu, jei išgaubdamas nugarą grąžinsiu dubenį į vietą?
Pasąmoningai mokomės tada, kai naujos formos mumyse įauga ir galime apie jas nebegalvoti.
Ar Feldenkreiso metodo nauda yra moksliškai įrodyta?
Yra tyrimus pristatančių straipsnių. Pats jų neskaičiau, tačiau visiškai pasitikiu metodo autoriaus kompetencijomis – jis turėjo daug mokslo žinių elektroninės inžinerijos, fizikos, fizioterapijos, psichologijos srityse, net kibernetikoje.
Tuomet kokia pastebima metodo nauda?
Feldenkreiso metodas leidžia pajusti, kaip judesys ir kūno sužeidimai siejasi su emocijomis, požiūriu į pasaulį bei tuo, kaip suvokiame savo vietą aplinkoje.
Knygos „Awareness Through Movement“ įžangoje pasakojama apie tai, kad siekdami lipti socioekonominėmis kopėčiomis ir patirti sėkmę, turėjome nuslopinti savo išraišką (aistras, biologiją). Pavyzdžiui, mums primetamas reikalavimas palaikyti tinkamą, taisyklingą pozą: sėdėti išsitiesus, atrodyti padoriai, civilizuotai (svarstau, ar tik tai nėra baltųjų vakariečių primestas įprotis, kurį britų kolonijos laikais perėmė ir honkongiečiai?). Žmogui tai nėra sveika, nes apriboja galimybes judinti dubenį, kaklą, pečius. Tačiau mes prioritetizuojame formalumo išraišką, o ne gerą savijautą. Jei elgtumėmės priešingai, į pavojų statytume savo sėkmę, vadinasi – išlikimą visuomenėje.
Feldenkreiso metodo užsiėmimuose judesius tyrinėjame atsietai nuo šių kontekstų Svarbiausia – ar patogu taip judėti. Tikriname, kaip pajungti kūną, kad jis neskausmingai atliktų judesį. Jei lenkiu kaklą į šoną, galbūt turiu pajudinti pečius, netgi šonkaulius?
Tai leidžia geriau suprasti savo kūną ir parodo, kiek daug yra galimybių veikti. Šokyje tai labai padeda, nes kuo geriau žinome savo galimybes, tuo daugiau atsinešame į kūrybą. Menas turėtų tarnauti žmonijai, o ne ją bausti.
Man įdomu, kiek atlikėjo laisvės adekvatu tikėtis, pavyzdžiui, baleto trupėse? Visiškai pritariu tam, kad kūrėjai ieškotų sau priimtino būdo judėti. Drauge darbo rinkoje egzistuoja pamatuojami mainai: darbdavys duoda pinigus, kurių reikia šokėjui, tam, kad šis atliktų darbą taip, kaip reikia užsakovui. Kokia šokėjo, visų pirma žiūrinčio savęs, vertė tokiame kontekste?
Kai žmonės supranta, kas jiems tinka, jų išraiška tampa organiškesnė. Greta to, užduokime sau kelis klausimus. Ar scenoje norime matyti menininką, kuris tiesiog atlieka funkcijas? O gal geriau brandus žmogus, kuris kūrybinį procesą praturtina savo kūrybiškumu ir jautrumu bei padeda gimti dialogui? Juk baletas neprivalo atspindėti tik vieno žmogaus iš anksto nuspręstų vertybių.
Apskritai standartai komandoje yra gerai. Tik meno aplinkoje reikėtų dar ir erdvės juos kvestionuoti. Kalbant apie baletą, kurį pažįstu geriau nei bet kurį kitą stilių, svarbu, kaip mes priimame jo tradicijas ir ką žmonės apie jį žino bei mano. Pats negaliu pakęsti daugumos baleto spektaklių, nes matau, kaip atlikėjai įsitempia, siekdami atitikti kitų nustatytus standartus. Mieliau žiūriu senus, nespalvotus vaizdo įrašus, kuriuose atlikėjai šoka laisvai, patirdami atradimo džiaugsmą. Juk baletas buvo tam tikro laiko šiuolaikinis šokis, kurtas kaip savo laiko dvasios išraiška! Šiandien, atrodo, bandome gaivinti kadaise užgesusios gyvybės fosilijas.
Kaip pajusti ribą tarp to, ką nori daryti, ir ką reikia daryti, kad išliktum visuomenėje?
Sugrįšiu prie galvos lenkimo pavyzdžio. Kai kurie žmonės tiesiog lenkia galvą kaip paprašyti, nors ir kenčia skausmą. Mes nesakome jiems nelenkti galvos – mes pasiūlome pabandyti tai daryti kitu, patogiu būdu.
Ar tai nėra kompensacija, neleidžianti tobulinti tam tikrų judesių?
Priklauso nuo tikslo. Ar keldamas petį siekiu atrodyti estetiškai, ar būti funkcionalus? Ar noriu auginti raumenis, ar juos suaktyvinti bendroje judesio grandinėje?
Nors „Awareness Through Movement“ yra žymiausia Feldenkreiso knyga, man labiau patinka „Body & Mature Behaviour. A Study of Anxiety, Sex, Gravitation and Learning“, kuri, sakyčiau, išgelbėjo mano gyvenimą. Metodu susidomėjau patyręs chronišką kaklo sužeidimą ir pradėjęs savęs klausti, kam save žudau dėl meno, kuris visuomenei net nėra gyvybiškai svarbus.
Knygos pavadinime yra žodis „branda“, į kurią veda bet koks mokymasis. Joje kalbama apie laisvę daryti taip, kaip norisi, ir apie gebėjimą net ir nežinioje pasitikėti savimi, augti bei siekti pagalbos. O tai padeda vertinti ir priimti sprendimus bei suprasti, kaip eksperimentuoti. Vadinasi, kveičia tobulėti.
Jums kalbant pasaulis pradeda atrodyti tarsi saugi vieta, kurioje visi svarbiausi žmonijos klausimai jau turi atsakymus.
Tad kodėl viskas, kas paprasta, tampa sudėtinga? Nes žmonės yra emocionalūs. Mums baisu suvokti, kad žinome ne viską. Kai kurie mieliau priims kitų primestą matymą, kas yra gerai, o kas blogai, nes prisiimti atsakomybę už sprendimus jiems per didelė našta. Suvokimą, kad gali daryti bet ką, lydi nesaugumo jausmas: o kas, jei kažką padarysiu neteisingai?
Atspariausi žmonės tokiais tampa todėl, kad pereina sunkias patirtis, kurios juos padaro lankstesniais, stipresniais. Svarbu pajausti, kuriuo laiku kokio dydžio iššūkius išsikelti. Tačiau jei visai vengsime sudėtingų situacijų ir mus liūdinančių dalykų, neužsiauginsime pasiryžimo susitvarkyti su problemomis. Feldenkreiso metodo užsiėmimuose dalyviai susiduria su problemomis ir mokosi ieškoti asmeninių būdų jas išspręsti.
Žmonės, kurie jaučiasi puikiai žinantys, ką daro, vargiai rinksis praktiką, kurioje sužinos, jog nebūtinai yra teisūs. Galbūt Feldenkreiso iš principo mokosi atviresni žmonės?
Kiekvieno žmogaus nervų sistema ieško stabilumo, bando prisirišti prie to, kas pažįstama. Mes iš principo nemėgstame keistis. Pokyčiams atsiveriame tik pajutę stiprų poreikį – pavyzdžiui, patyrę traumas, nelaimes, emocinį išsekimą. Jei gyvenimas atrodo tobulas, nėra reikalo kažką daryti kitaip.
Kituose interviu esate minėjęs „gyvenimo menininko‘ apibrėžimą. Ką reiškia būti gyvenimo menininku?
Man tai reiškia bet kurioje situacijoje žinoti, kiek turiu pasirinkimo galimybių. Jau ketverius metus (o atrodo, kad viskas tik prasideda) Feldenkreiso užsiėmimuose mokausi veikti atsispirdamas nuo skirtingų kampų, atlikti veiksmus mažiausiomis energijos sąnaudomis. Dabar net eidamas gatve jaučiuosi tarsi šokėjas: galiu eiti pakelta galva, galiu eiti pasilenkęs… Yra tiek daug būdų veikti pasaulyje!
Menininkui svarbu suvokti, kad jis turi galią. Feldenkreisas norėjo, kad išlaikydami pasitikėjimą savimi mokytumėmės susikalbėti vieni su kitais. Kaip tai nuostabu, ar ne? Jei visi žmonės suprastų savo didingumą, gal jaustųsi saugesni ir tuomet pasaulyje būtų mažiau konfliktų?
Keistas paradoksas – suvok savo galią, kad nekenktum kitiems.
Taip ir yra. Feldenkreisas moko būti „įgaliu“ žmogumi, o toks asmuo yra stiprus ir laimingas. Rūpintis savimi yra paslauga visuomenei.
Šiemet didžiausias edukacinis šokio renginys Lietuvoje, skirtas šokio profesionalams bei mėgėjams, „Summer Dance Intensive Villnius“ vėl kviečia vasarą užbaigti šokio seminaruose su pasaulyje pripažintais mokytojais – choreografais rugpjūčio 21-30 dienomis.
