„Naujojo Baltijos šokio“ festivalio programoje pamačius Lizos Baliasnajos performansą „Trieb“, norėjau atrasti erdvės apie šį kūrinį mąstyti, diskutuoti. Tada visai netikėtai gavau pasiūlymą pakalbinti šią menininkę. Liza Baliasnaja – ne vieną veiklą ir profesinį vaidmenį turinti kūrėja, tiesianti savo darbų gijas tarp Belgijos, Lietuvos, o dabar ir Vokietijos. Visko tiek daug, kad nejučia prisimeni Lizos kuriamoje „Trieb“ animacijoje išdaugintus jos atvaizdus ir susimąstai: šios kelios Lizos juk iš tiesų viena, kaipgi ji viską suspėja?
Nuotraukos – Evgenia Levin © Liza Baliasnaja, Trieb
Liza, ar vis dar laikai save jaunosios kartos kūrėja? Įdomu, kada kūrėjas save pradeda laikyti nebe jaunuoju?
Jaučiu stiprų santykį su vyresniąja Lietuvos šokio karta. Jie yra ir mano šokio kolegos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), nemažai jų pažįstu daugelį metų. Kaip atlikėja jaučiu, kad jau turiu patirties, nebesu pradedančioji. Kaip kūrėja turiu įgūdžių, žinių, sukauptų darbų, kurie daug išmokė. Iš kitos pusės – vis dar ieškau savo kūrybinės kalbos, kiekvienas projektas yra vis kitoks. Kalbu įvairiomis temomis ir formomis. Angliškai yra toks žodis emerging: kylanti, atrandama, jau matoma. Aš vis dar jaučiu, kad esu šioje stadijoje.
Kartais dirbu su vyresniais už mane menininkais, kurių choreografinė praktika yra ganėtinai nišinė. Mes juokiamės, kad galbūt kartais tu visą gyvenimą esi vadinamas emerging. Tiesiog visą laiką ieškai. Lietuvoje jaučiu, kad būti jaunuoju yra pozityvus dalykas. Ir kartais netgi susidaro įspūdis, jog jaunas geriau, negu „senas“. Čia jau prasideda eidžizmo klausimas, jis Lietuvoje tikrai egzistuoja. Nesu tikra, kad su manimi stipriai rezonuoja tas jaunasis. Jaučiu, kad mes esame bendruomenė ir kad jaunieji turi tiek pat atsakomybės ir balso. Norėtųsi daugiau dialogo tarp kartų.
Frazė iš tavo spektaklio „Trieb“ anotacijos: „kiek galime suvokti, jausti ir įsivaizduoti pasaulį per peilio ašmenis?“ Apie ką dabar yra Lizos kūryba? Kokiais ašmenimis ji vaikšto (jei jomis vaikšto)?
Šiandien noriu susitelkti į vieną savo darbo sritį. Ir apsispręsti, kurią perspektyvą savo profesiniame gyvenime toliau puoselėti, tyrinėti. Susidaro natūrali progresija: studijuoji šokį, tada šoki, tada pradedi statyti darbus, nes įdomu, tada reikia darbo, atsiranda mentorystė, dėstymas, ir viskas pučiasi. Jaučiu, kad dabar visko per daug. Todėl norėčiau daryti mažiau ir gilintis. Susiaurinti savo veiklų ratą.
Man regis, šis klausimas pastaruoju metu kaip kokia yla iš maišo lindi. Visi apie tai užsimenam. Deja, tik tarp kitko. Baisu, kad norma tapo ir besikartojantys asmeniniai perdegimai. Neseniai buvau renginyje, kur vyko diskusija apie Baltijos šalių kultūros periodiką. Viso renginio metu aiškiausia žinutė buvo noras leisti mažiau periodikos. Retinti ją. Turėti pakankamai laiko apmąstyti. Noras daryti mažiau, lėčiau ir žinoti, kad finansiškai išgyvensi. Man atrodo, kad dabar vyksta labai daug panašių saviieškų. Ar pati vis dar ieškai? Ar jau esi priėmusi sprendimą?
Kartais nelengva atsakyti, kas mane labiausiai motyvuoja ir džiugina mano darbe. Kokie aspektai man yra maloniausi ir kur jaučiu, kad kažkurie dalykai sukelia per daug nerimo. Vis bandau savęs klausti, kokių dalykų savo profesinėje veikloje nebenoriu? Pavyzdžiui, netgi tam tikri elementai, rodant savo kūrybą, man yra emociškai sunkūs. Jaučiuosi be galo pažeidžiama. Dar neišmokau lengvesnio požiūrio į darbus, ypatingai į savo darbus. Dažniausiai mano kūrybiniai procesai labai ilgi, o rezultatas gali būti netikėtas ir man. Tai visada per tyrimą atrasti dalykai, ir jie labai trapūs.
Mane stipriai įtraukia kitų menininkų procesai. Pavyzdžiui, kai užsiimu mentoryste. Kitus žmones lydėti kūrybiniame procese šiandien man yra viena mėgstamiausių veiklų, tad man būtų įdomu vystyti mentorystės praktiką toliau.
Vienas iš procesų, kuriame susijungia ir tavo, ir kitų kūryba, įvyko visai neseniai: LMTA šiuolaikinio šokio specializacijos ketvirto kurso studentų baigiamasis darbas „Epinės variacijos“. Kaip vyko šis kūrybos procesas?
Šis darbas – santykinai ilgo bendradarbiavimo su LMTA šokio studentais rezultatas. Prieš metus kartu su studentais pradėjome vystyti šio darbo judesio tyrimą, ir Andrius Katinas, LMTA šokio ir judesio katedros vedėjas, pasiūlė man sukurti jiems baigiamąjį darbą. Su mielu noru sutikau – juk tai yra visiška prabanga turėti galimybę dirbti su šešiais šokėjais. Taip pat nuoširdžiai norėjau dirbti su šia puikia grupe. „Epinėse variacijose“ sugrįžau prie tam tikrų idėjų, kurias turėjau savo choreografinio kelio pradžioje. Apie tai, ką reiškia šokti kartu? Kokia sinchroniškumo prasmė, jo vertė šokėjui? Norėjau sukurti darbą, kur būtų labai aiški struktūra ir choreografija. Tai atspindi mano choreografinę praktiką: aš nedirbu su improvizacija, ir galbūt studentams tai irgi buvo ganėtinai nauja. Jie labiau pripratę improvizuoti: dalyvauti spektakliuose, kuriose vienos dalys yra sustatytos, o kitos dalys paliktos improvizacijai.
Procesas buvo įdomus. Mes dirbome su balsu, su specifiniais judesiais, kuriuos matėme baroko paveiksluose. Pradėjau tyrinėti ankstyvųjų dvaro šokių notaciją – grafinius judesių žymėjimus. Baroko epochos šokyje kūnai juda erdvėje su labai mažu judesių kiekiu. Viskas paremta variacijomis, žingsniais. Tų notacijų yra nemažai. Mes pasirinkome vieną ir pagrindėme tam tikrą mūsų kūrinio dalį būtent ja. Apskritai idėja buvo sukurti šiuolaikišką baroko versiją. Tas šiuolaikiškumas atsispindi ir kostiumuose, ir choreografinėje medžiagoje, ir muzikoje. Ją kūrė Dominykas Digimas, su kuriuo bendradarbiavau pirmą kartą. Nuostabus kompozitorius. Jo muzika – irgi variacijos. Džiugu, kad pavyko suburti tikrai smagią komandą.
Liza Baliasnaja ir Sidney Barnes, FIGURES. Nuotrauka – MO muziejaus archyvo ©
Nuotrauka – Svetlana Batura © Liza Baliasnaja
Galvojant apie tave, kaip kūrėją, ir jaunus, į pasaulį išeinančius šokėjus, įdomu, kodėl tu nusprendei juos kryptingai vesti per savo konkrečią schemą? Kodėl nusprendei, kad jūs dirbsit tokiu būdu, o ne, pavyzdžiui, kursit kartu?
Galbūt dalinai tai yra ir mano politinis įsitikinimas. Gyvename labai individualistiniame laike, ir vis dėlto jaučiu, kad kartais choreografija ir jos praktika (pavyzdžiui, mano darbuose), yra galimybė daryti kartu ir nelabai sureikšminti savo individualumą. Improvizacija dažnai yra apie tai, kas esu aš ir ką jaučiu aš, tai būdas išreikšti save. Pastebėjau, kad studentai labiau įpratę šokti po vieną. Norėjosi, kad baigiamasis darbas juos sujungtų. Aš norėjau sukurti darbą, kuriame kiekvienas galėtų atlikti kiekvieno partiją. Nebuvo lengva truputėlį nuleisti „aš“ ir galvoti apie „mus“.
Kaip manai, ar tau tai pavyko sukurti?
Manau, kad taip. Mane tuo ir sužavėjo baroko šokiai, kad jų neįmanoma šokti solo. Ankstyvojo baroko choreografija (XVI – XVII a.) atgyja, kai žmonės šoka kartu. Studentai puikiai sugebėjo įgyvendinti šią mano viziją.
Kaip įdomu! Tavęs iki šiol nesiejau su istoriniu šokiu. Liza ir barokas!
Ir pati žiūriu į tai labai kritiškai! Nenoriu išaukštinti tų formų, nes tame laike buvo labai daug smurto. Tai Vakarų Europos Apšvietos periodas, kur mes žinome, kad kažkas šoko dvaruose, o kažkas tuo metu už dvarų sunkiai išgyveno. Tad nesinori idealizuoti to laiko.
Kai žiūriu į kūnus ir santykius baroko paveiksluose, mane domina neaiški riba tarp smurto ir rūpesčio.
Paveiksluose žmonių kūnai neva prisiliečia vienas prie kito arba laiko vienas kitą iš rūpesčio, tačiau iki galo nesupranti, ar tikrai iš rūpesčio, ar vis dėlto tas kūnas sulauks priešingo santykio? Mūsų socialioje erdvėje rūpestis ir smurtas irgi yra artimi dalykai. Pasyvus-aktyvus santykis: kas daro ir kam yra daroma? Ką reiškia rūpintis ir ar rūpestyje yra smurto? Kai sakau, kad kažką darau dėl tavęs, galbūt iš tiesų darau dėl savęs? Mąstant apie tai, mane sudomino baroko paveikslai. Tačiau ta pati tema galbūt nėra tiek daug kūrinyje išvystyta. Mes daugiau nuėjome į fizines formas ir mažiau į filosofinius pamąstymus apie smurtą, bet man šie klausimai yra svarbūs.
Kai pirmą kartą susikirto mūsų profesiniai keliai, buvai ką tik pradėjusi studijuoti filosofiją. Ką filosofija tau kaip kūrėjai ir asmenybei suteikė? Kokius įrankius atradai? Ar taikai juos savo šokiui ir jo tyrimams?
Visų pirma, filosofija man davė peno kaip asmenybei. Kai pradėjau studijuoti, galvojau, kad ji daug padės mano kūrybai. Bet iš tikrųjų – daugiausiai padėjo augti kaip žmogui. Ėmiau galvoti apie kritinio mąstymo galią. Žodis ir kalba man visada buvo svarbūs. Dar svarbesnė tapo kalbos sąvoka: kaip mes ją naudojame, kaip mąstome ir reiškiamės apie pasaulį. Filosofija duoda įrankių jį analizuoti. Ir be abejo, tie patys įrankiai veikia meno kūryboje.
Neseniai klausiausi pokalbio su Andriumi Katinu, jis nemažai kalbėjo apie LMTA ir ugdymą. Pagalvojau, kad toks etiškas, atviras pasauliui kūrėjas turėtų be galo įkvėpti studentus ir savo kolegas ir padėti jiems skleistis. Kai pati studijavau LMTA, patirtys buvo kontrastingos. Jos galėjo ir stipriai motyvuoti, bet ir itin stipriai žaloti. Kas tau pačiai svarbu darbe su studentais?
Kuo daugiau skaidrumo ir aiškumo. Kartais aš atvirai kalbu su jais, kaip jaučiuosi. Kartais būna labai sunku: kai studentai pavargę, jie darosi egoistiški. Ateinu, planuoju, noriu dirbti kartu, o jie nuo to atsiriboja. Pastebėjau, kad man svarbu dalintis su jais, kaip aš jaučiuosi, kai nejaučiu jų atgalinio ryšio. Jiems gal kartais keista, kad dėstytojas irgi gali būti pažeidžiamas. Kad jis yra žmogus. Labai vertinu, noriu ir skatinu studentus skaidriai kalbėti apie savo patirtis mano paskaitose. Mes kartu aptariame daug dalykų. Stengiuosi suteikti atgalinį ryšį kiekvienam asmeniškai. Jie taip pat turi galimybę pasakyti, ką jie galvoja apie mano paskaitas, nes aš irgi noriu augti ir suprasti, kas jiems yra įdomu, kaip galėčiau tobulėti. Man svarbus dialogas, o ne tik dėstytojo (mano) monologas.
Mano misija – kad studentai suprastų, jog studijuodami jie studijuoja šokį. Jie dažnai ateina į studijas galvodami, kad jau yra nuspręsta, kas yra šokis. Maždaug, atėjau ir išmokstu tradiciją. Ne, tu, kaip studentas irgi dalyvauji tos srities formavime. Tu turi balsą ir gali pasakyti: „aš noriu daryti kitaip“. Norisi, kad jie suprastų, jog jie jau yra veikėjai. Man didžiausia eureka! įvyksta tuomet, kai jaučiu pasipriešinimą. Ne dėl to, kad jiems nepatinka, o dėl to, kad jie turi savo idėjų. Ir aš manau, kad jei mes LMTA galėtume sukurti sąlygas, kur studentai jaustųsi mūsų bendraminčiais, tai būtų nuostabu. Nes mes esame įsipareigoję kartu galvoti apie tai, kas yra šokis. Todėl norisi, kad jie būtų atsakingi už savo procesus. Ir todėl kasdienis dėstytojo – studento dialogas yra labai svarbus. Ne mes atsakingi už jų procesus. Mes galime tik kažką pasiūlyti. Bet mes neturime visų atsakymų. Mes čia kartu.
Iš vienos pusės horizontalumas yra gerai, iš kitos pusės studentai turi manimi ir mano žiniomis pasitikėti (kad aš žinau kažką, kas jiems gali būti aktualu). Manau turi būti išlaikomas tam tikras formalus santykis ir abipusė pagarba. Bet idealiai ta pagarba turėtų ateiti per pasitikėjimą ir susidomėjimą, ne per baimę.
Nuotrauka – Donato Ališausko © Liza Baliasnaja, Trieb
Šoktelkime į tavo veiklas už Lietuvos ribų: Belgija, o dabar ir Vokietija. Koks Lizos profesinis gyvenimas skleidžiasi šiuose pasauliuose?
Tarp Belgijos ir Vokietijos, ir Lietuvos. Baigiau tokį projektą gruodį, ir tai buvo labai intensyvu. Kurį laiką turėjau pailsėti nuo visko. Dalyvauju projektuose kaip atlikėja. Pavyzdžiui, dirbu su menininke Lenio Kaklea iš Prancūzijos. Taip pat su Ula Sickle iš Briuselio, turiu su ja projektų, kurie tęsiasi jau ilgesnį laiką. Bet atlikėjos praktikos ir pačių pasirodymų vis mažėja mano gyvenime. Vis daugiau dėstau ir dirbu su savo projektais. Tad vyksta natūralus pokytis.
Kartais norisi eiti į sceną ir vis dar šokti. Tik galbūt nėra lengva surasti bendraminčių, su kuriais iš tiesų norėtųsi ir būtų įdomu dirbti. Kai pats turi nemažai patirties, ne visada taip lengva įeiti į kito žmogaus kūrybos procesą ir tiesiog išlikti šokėju-bendradarbiu. Bet tai yra įdomu, man vis dar tai yra mano veikla. Briuselyje keliose mokyklose dirbu su studentais ir jų projektais. Arba dirbu su menininkais, kurie manęs paprašo tapti jų kūrybinio proceso palydove. Iš tiesų, dabar daug buvimo šalia kitų žmonių darbų. Čia savotiškai sugrįžtu prie filosofijos: kūrėjams atrodo naudingas kritinis, analitinis mąstymas, sugebėjimas analizuoti, kelti klausimus, kažką pastebėti. Mentoriui svarbu girdėti, ką kūrėjas kalba, ką daro, ir pabandyti padėti visa tai sujungti.
Ar yra koks šių darbų santykis, susikabinimas tarp to, ką veiki ten ir čia? Ar tau svarbu būti čia?
Aš neskirstau taip stipriai. Tai, ką aš darau ten, darau ir čia. Nesiskiria mano mentorystė čia nuo mentorystės ten. Ar rodau savo darbus ten, ar čia, jaudinuosi irgi taip pat. Baigusi studijas, iškart norėjau grįžti. Čia užaugau, čia turiu bendruomenę, čia nuo šešių metų pradėjau savo šokio kelią Kauno choreografijos mokykloje… Buvimas ten, kur tave matė per skirtingus gyvenimo etapus, yra labai įdomus, o kartu man svarbi patirtis. Tai, kad aš galiu sugrįžti ir kažką duoti studentams – yra nuostabu! Tai svarbu emociškai. Tai yra iš širdies ateinantis dalykas.
Pasikalbėkime apie tavo darbą „Trieb“, matytą NBŠ programoje. Žiūrint jį užliejo kažkokia aiškuma, kad „Trieb“ – gili studija. Čia fizinis judesys yra tik spektaklio ekosistemos dalis. Tačiau ši ekosistema kur kas platesnė…
Šis darbas yra mano pirmas ir vienintelis solo, kurį sukūriau pandeminiais 2020-aisiais. Šiais metais pasirodydama tai labai jutau: atsiminiau tą buvimo studijoje laiką. Vienumoje. Manau, kad šis darbas vis dar puikiai reprezentuoja mano požiūrį į choreografiją. Į choreografiją žiūriu kaip į išplėstinę praktiką: choreografiją ne tik kūnui bet ir žodžiui ir vaizdui, erdvei. Šis darbas parodo mano interesų lauką. Bet po jo sekė kitas, trijų menininkų bendradarbiavimas ties kūriniu kurio pavadinimas „TheThird Room“. Jame vystomas dar intensyvesnis tyrimas su tekstu. „The Third Room“ nagrinėjama tema – mažo intensyvumo smurtas kalboje. Kartu su kolegomis Theo Livesey ir Christine De Smedtnagrinėjome pokalbius – kaip mes kalbame, reiškiamės, atsakome, formuluojame mintis kasdieninėje kalboje ir kartais smurtaujame, to net nepastebėdami. Paskutiniu darbu nuėjau grynai į žodžio ir kalbos choreografiją. Tačiau viskas iš tikrųjų prasidėjo su šiuo darbu, su „Trieb“. Čia irgi nemažai teksto. Abu darbai neša žinią apie choreografinio mąstymo įvairiapusiškumą, kuris man yra svarbus.
Galbūt sunku mane charakterizuoti kaip kūrėją, nes kai pradedu dirbti su tema, tyrimas mane gali nuvesti nenuspėjama kryptimi. Aš niekada nepradedu nuo vaizdinio, kaip tai atrodys. Pradedu nuo temos. Tada skaitau, rašau, judu, bandau, labai daug dokumentuoju. Kartais rezultatas būna tikrai netikėtas. Aš vis dar nesuprantu, kas įvyko su solo „Trieb“, tai labai keistas darinys.
O kaip apskritai žiūri į darbų perkūrimą arba jų judėjimą? Koks tavo santykis su savo kūriniais? Ar tu, sukūrusi naują darbą, sakai „tai esu aš dabar, tai mano etapas šiose aplinkybėse“ ir jį paleidi, ar galbūt permąstai ir perkuri jį, ir jis vis mainosi?
Stengiuosi iš karto savęs nekritikuoti. Manau, kad mano darbai kinta per mano atlikimą, per praktiką. Kuo daugiau juos atlieki, tuo labiau juos ir supranti. Bet pati medžiaga nekinta. Viskas jau yra ganėtinai išieškota. Aš kuriu darbus labai ilgai. Už kiekvieno darbo daug medžiagos, kurios nenaudojau, šio darbo paieškose sukaupiau didžiulį archyvą, iš kurio manau pavyktų dar kelis kūrinius sukurti.
Kodėl peilis?
Aštrumas. Ši tema tikrai atėjo iš filosofijos studijų. Iš modernios filosofijos. Galvojant apie tai, kaip žodžiai daro įtaką mūsų mąstymui. Žodis „aštrus“ – aiškus, tikslus mąstymas, kuris dominuoja Vakarų Europos filosofiniame mąstyme nuo pat René Descartes’o. Pasiskirstymas tarp kūno ir dvasios, kūno ir mąstymo, kūno ir racionalumo. Peilis atsirado kaip metafora. Norėjau kritiškai apžvelgti tą žodyną, kurį mes naudojame, kad aprašytume žmogaus mąstymą, jo minties formą. Mintis – aiški, aštri, pasaulį mes taip pat norime matyti aiškiomis kategorijomis: pavyzdžiui gerai/blogai, vyras/moteris, gyvūnas/žmogus. Tada įvyko žaidimas peiliu. Peilis, kaip vaizdinys, kaip veiksmas, pjovimas ir peilio kaip įrankio savybės. Tai pastovus žaidimas tarp jo materialumo ir nematerialumo. Nemateriali mintis, bet materialus kūnas. Šis kūrinys nesiūlo sprendimo. Neteigiu juo vieno ar kito. Noriu sukurti tam tikrą suvokimą apie tai, kaip mes naudojame žodžius ir kaip mes galvojame netgi apie žmogaus kūną. Bet kartu tai yra minčių žemėlapis.
