Socialiniai tinklai yra neatsiejama dalis to, kaip patiriame didžiąją dalį kasdienybės – nuo maisto, laisvalaikio, kelionių iki kultūrinių patirčių: koncertų ar meno muziejų. MO muziejaus parodos – ne išimtis: didžioji dalis lankytojų savo viešnagę muziejuje paženklina socialiniuose tinkluose. Kaip jie keičia ar papildo meno patirtis ir kokie kūriniai MO didžiojoje parodoje „Vilniaus pokeris“ jau spėjo tapti savotiškomis „Instagram“ įžymybėmis?
Nuotraukos – Rytis Šeškaitis © Evaldas Jansas, Padrikos mintys
Asmeniškas santykis su kūriniu
MO muziejaus socialinių tinklų vadovė Gabrielė Krisiulevičiūtė pastebi, jog meno muziejai visame pasaulyje atsisako nefotografavimo politikos, skatina lankytojus interaktyviai įsitraukti į parodas, dažnai, kaip ir MO, lankytojų publikacijomis dalinasi nuosavose socialinių tinklų paskyrose. Anot jos, tai kuria artimesnį ryšį tarp lankytojo bei muziejaus, o čia pat stiprina turinio paveikumą ir patikimumą jame dar nesilankiusiems.
„Žmonėms svarbu, o neretai – ir smagu įamžinti savo patirtis, pasidalinti tuo, kas paliko įspūdį. Lankytojų įrašai socialiniuose tinkluose taip pat yra grįžtamasis ryšys, leidžiantis mums pamatuoti pulsą, suprasti, kas parodoje labiausiai traukia akį, skatina susimąstyti, kaip lankytojai interpretuoja meno kūrinius ar pačią parodą. Taip mes galime sužinoti, kas mūsų lankytojui svarbu, kaip galime jį dar labiau įtraukti į veiklas ir pagerinti muziejinę patirti“, – teigia G. Krisiulevičiūtė.
Gintaras Makarevičius, Dėmesio dekoncentracijai.
Liudas Parulskis, Mūsų Vilnius.
Komunikacijos specialistė džiaugiasi, kad MO lankytojams socialiniai tinklai tampa vieta ne tik pasidalinti įspūdžiais bei savo unikaliu žvilgsniu į kūrinius, bet ir pažadinti kūrybiškumą.
„Lankytojai dalinasi unikaliais matymo kampais ir asmeninėmis patirtimis, kartais net patys tampa parodos dalimi – pavyzdžiui, vienas MO gerbėjas iš Vokietijos, dažnai besilankantis muziejuje, save įkomponuoja į netikėtus, komiškus siužetus parodos erdvėje. Žaismingas, jautrus, gyvas sudominusių kūrinių reflektavimas – didelis socialinių tinklų privalumas. Mes tokiu įsitraukimu labai džiaugiamės ir skatiname drąsiai dalintis savo matymu ar interpretacija.
Be to, daugybė lankytojų į parodas ar renginius ateina juos pamatę socialiniuose tinkluose, taip iškart žinodami, jog čia gali atrasti ką nors juos dominančio ar artimo. Tiesa, kartais žmonės juokauja, jog bičiulių ar influencerių dėka Instagrame pamatė kone visą parodą“, – pasakoja MO socialinių tinklų vadovė.
Liudas Parulskis, Mūsų Vilnius.
Paroda Vilniaus Pokeris
Fotomontaže – ironiškas žvilgsnis į praeities ženklus
Vienareikšmiu parodos „Vilniaus pokeris“ favoritu socialiniuose tinkluose G. Krisiulevičiūtė išskiria parodos dizainerio, fotomenininko Liudo Parulskio specialiai „Vilniaus pokeriui“ sukurtą įspūdingo dydžio fotomontažą „Mūsų Vilnius“.
L. Parulskis savo fotomontažuose ironiškai žvelgia į įprastas miesto formas, stilius, mažosios architektūros objektus, išveda netikėtus jų mišrūnus. Pavyzdžiui, cikle „Betonas ir barokas“ menininkas istorinį stilių sujungia su sovietiniu modernizmu – daugiabučius papuošia skulptūriniais lipdiniais, vietoje senamiesčio pastatų pastato masyvius betoninius blokus.
Ne išimtis – ir parodos „Vilniaus pokeris“ vizualu tapęs kūrinys „Mūsų Vilnius“, pasitinkantis į parodą vos įžengusius lankytojus. Jame Neries upę keičia bedugnėn smingantys miegamųjų rajonų daugiabučiai.
Ričardo Gavelio romane „Vilniaus pokeris“ Neris yra Vilniaus atminties ir tapatybės simbolis. Tai juntama ir L. Parulskio kūrinyje, kur menininkas upe jungia senąjį ir naująjį Vilnių. Visgi ši sankirta – aštri, nestokojanti kritiško žvilgsnio į dabarties santykį su praeitimi.
„Mūsų Vilnius“ kalba apie okupantų bandymą užmaskuoti istorinę Vilniaus savastį, jį paversti anoniminiu Sovietų Sąjungos miestu, o šimtai upės vagoje išsirikiavusių juodai baltų daugiabučio langų primena mūsų visuomenę žemyn tebetraukiantį sovietinės praeities šleifą.
Rožanskaitė, Marija Magdalietė.
Judantys veidrodžiai ir benamio buveinė
Veidrodžiai šiuolaikiniam žmogui – priemonė ne tik pamatyti, bet ir užfiksuoti savo atvaizdą. Fiksuodami save atsispindinčiuose paviršiuose lankytojai patys akimirkai tampa parodų dalimi, savotiškais eksponatais.
Ko gero, būtent tai skatina įsiamžinti menininko, vieno iš parodos kūrėjų Gintaro Makarevičiaus instaliacijoje „Dėmesio dekoncentracijai“, kurią sudaro skirtingu intensyvumu vibruojantys ir besisukantys veidrodžiai. MO socialinių tinklų vadovė G. Krisiulevičiūtė pasakoja, kad tokių savo atvaizdo pasidalijimų „Instagram“ pamato bent kartą per dieną.
Pats menininkas kūrinį komentuoja kaip žmogaus būseną, kuomet nepavyksta savęs paties stebėti nekintant. Žvelgiant į kūrinį kitų vos atgavus Nepriklausomybę iškilusių menininkų darbų kontekste, jį galima interpretuoti kaip kalbantį apie ne tik asmeninius, bet ir politinius pokyčius bei žmogaus bandymą tame kisme pamatyti save.
Detalių bei netikėtumų gausa akį traukia kita „Vilniaus pokeryje“ eksponuojama instaliacija, vieną iš parodos erdvių pavertusi benamio buveine. Menininko Evaldo Janso kūrinys „Padrikos mintys“, kaip ir G. Makarevičiaus darbas, mena pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį. Instaliaciją E. Jansas originaliai sukūrė 1998 m. ŠMC rengtai parodai „Po tapybos“.
Sovietmečiu tapyba buvo vertinta kaip prestižiškiausia dailės šaka, o eksperimentai su naujomis medijomis cenzorių buvo menkai toleruojami. Nenuostabu, kad dešimtajame dešimtmetyje leidus laisvai rinktis, ką ir kaip kurti, tapyba daugeliui menininkų tapo nebeaktuali. E. Jansas apie atsikūrusiai valstybei kylančius iššūkius kalba jau nauja forma – instaliacija, kurioje už pertvaros įkurtas laikinas benamio prieglobstis.
Kūrinio intrigą kūrė gandai, pasak kurių, pats menininkas tuo metu neturėjo pastovios gyvenamosios vietos, tad ši betvarkė parodos veikimo metu galėjo būti konkretaus jauno, skurdžiai gyvenančio menininko nakvynės vieta. Instaliacija kėlė klausimus apie planinę ekonomiką pakeitusios rinkos dėsnių įtaką kultūros sferai: ar kapitalistine bandanti tapti valstybė turėtų remti menininkus ir kas vyksta, jei toji parama – nepakankama?
Evaldas Jansas, Padrikos mintys.
Kūryba, sudominusi ir Europą
MO lankytojų fotoobjektyvai krypsta ne tik į didelio formato darbus ar ekspresyvias instaliacijas – didžiulio dėmesio sulaukia tapytojos Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) kūriniai.
Susidomėjimas sovietines represijas kritikavusios, aštraus kampo kūryboje nevengusios ir todėl daugelio savo kūrinių viešai okupuotoje Lietuvoje neeksponavusios menininkės darbais būdingas ne vien parodų lankytojams. Dėl temų ir kompozicijų originalumo Marijos Teresės Rožanskaitės kūryba vis dažniau atsiduria meno tyrėjų dėmesio centre, o kitąmet kartu su šiuolaikinių menininkų duetu „Pakui Hardware“ ji atstovaus Lietuvą Venecijos meno bienalėje.
Savo kūryboje Rožanskaitė nagrinėjo medicinos, technikos pažangos, ligos, tremties temas. 7-ajame dešimtmetyje ėmė kurti asambliažus, tačiau atėjus Lietuvos Nepriklausomybei neužsiliko ties anksčiau atrastomis formomis ir siužetais, ėmėsi instaliacijų, akcijų, objektų. Juos dedikavo ekologinėms ir feministinėms temoms.
Vienas ryškiausių M. T. Rožanskaitės kūrinių, sustabdančių lankytojų žvilgsnį MO parodoje „Vilniaus pokeris“ – rebusui prilygstanti „Marija Magdalietė“.
Naujajame Testamente Marija Magdalietė minima kaip Kristaus nukryžiavimo ir prisikėlimo liudytoja. Galbūt todėl tapytoja ją pavaizdavo raudona suknele: raudona – kraujo, gyvybės ir aistros simbolis, aliuzija į Marijos Magdalietės nusidėjėlės praeitį. Nuodėmingą gyvenimą gyvena ir R. Gavelio romano „Vilniaus pokeris“ veikėja Lolita, o abi herojes taip pat sieja vidinė stiprybė, padėjusi išsilaisvinti iš prietarų ir savo kelio.
MO muziejaus didžioji paroda „Vilniaus pokeris“ – iki sausio 28 d. Projektas yra Vilniaus 700 metų jubiliejaus programos dalis.
