Alternatyvus ir eksperimentuojantis Kirtimų kultūros centras vykdo projektą „Miesto pažinimo praktikos“. Tai edukacinių užsiėmimų ciklas, kuriame jaunosios kartos lietuvių kūrėjai, skirtingais būdais tyrinėjantys miestą ir žmogaus santykį su aplinka, kartu su Vilniaus dienos ir jaunimo centrų jaunuoliais analizuoja kaip kūryba gali būti pritaikoma supančios erdvės pažinimo kontekste. Projekto iniciatorė Raimonda Tamulevičiūtė kalbina projekte dalyvaujančius menininkus Mariją Nemčenko ir Visvaldą Morkevičių.
Nuotrauka – Gintarė Žaltauskaitė © Marijos Nemčenko dirbtuvės.
Gal galėtumėte trumpai apibūdinti savo meninę praktiką? Kuo ji siejasi su miestu ar specifinėmis lokacijomis pasaulyje, o gal konkrečiai su Vilniumi?
Marija Nemčenko: Esu aktyviai kurianti interdisciplininė menininkė, edukacinių veiklų kuratorė ir rašytoja, dirbanti tarp Lietuvos ir Škotijos. Mano daugiasluoksnė praktika siekia rasti sąsajas tarp migracijos, gamtos ir nacionalizmo konstruktų, tuo pat metu kritiškai žvelgiant į „periferijos“ sąvoką. Pasaulyje, kuriame dominuoja istorijos, ateinančios iš „centro“ apie „centrą“, aš savo praktika nagrinėju, ko mes galime išmokti iš „periferinių taškų“. Pavyzdžiui, ko mus galėtų išmokyti pagyvenusi ponia gatvės turguje Naujininkų rajone Vilniuje, kas slypi už tautinių simbolių fasado ir kokios išminties galime pasisemti iš migruojančių paukščių ar piktžolių. Pasirodantys kūriniai pasižymi dideliais kontrastais ir iš šių susidūrimų kylančiu humoru bei ryškia, eklektiška buities estetika.
Visvaldas Morkevičius: Skirtingais kūrybos etapais ieškau naujų perspektyvų man aktualiom temom, vienais atvejais pasitelkdamas aplinką, kitais – kitą žmogų ar savo vidinį pasaulį, bet bendrai mano kūrybą sieja identiteto tema. Beveik pusę gyvenimo Vilnius yra mano namai ir mano miestas, todėl natūralu, kad mano tyrinėjimai ir vyksta daugiausia čia, kur formuojuosi kaip žmogus. Nepaisant to, lokacija man nėra tiek svarbi – dažniausiai geografiją apibrėžiu plačiai, dėmesį kreipiu į aplinką, supančią terpę. Pirmojoje savo knygoje naudojau apie 80 proc. vaizdų iš Vilniaus, bet sąmonigai maišiau su vaizdais iš kitų vietų ar šalių, pabrėždamas tai kaip aplinką ir terpę, o ne lokaciją.
Nemažai keliaujate, daug laiko praleidžiate įvairiose rezidencijose užsienyje, studijuojate ar studijavote kitose šalyse. Kaip tai veikia jūsų kūrybą? Ar buvimas skirtingose lokacijose turi įtakos jūsų meninei praktikai?
N. Mano praktikoje dažnai nagrinėjamos temos susijusios su migracija, tautiškumu bei identitetu. Manau, to priežastis – gyvenimas nuo pat mažens skirtingose vietose Lietuvoje, nuo 18 metų – užsienyje. Toks ankstyvas „judėjimas“ ir lėmė tiek mano praktiką, tiek platesnį požiūrį į pasaulį bei aplinką. Šiuo metu bandau kurti tarp trijų skirtingų šalių: Lietuvos, Škotijos ir Libano, taip ieškodama, kas gali jungti skirtingus taškus pasaulyje.
M. Neabejotinai. Paskutinis to pavyzdys – rezidencija Lenkijoje. Prieš kelionę jau turėjau planus apie būsimą projektą, kurį vystysiu ten atkeliavęs, bet tyrinėjant naują aplinką ilgainiui ėmė rastis kitokios mintys ir pradėjau dirbti prie naujos fotografijų serijos. Buvimas naujoje aplinkoje gali suteikti progą atsitraukti nuo kasdienybės, ją įvertinti, atrasti naujas perspektyvas, patirtis, kas anskčiau ar vėliau, tikėtina, atsispindės ir kūryboje.
Nuotrauka – Visvaldas Morkevičius ©
Ar su nuolatine jūsų praktika visuomet buvo ir edukacinė veikla? Kaip gimė noras dalintis savo kūryba būtent edukacijų formatu? Ar ši veikla suteikia kokių nors verčių jūsų kūrybinei praktikai?
N. Ilgą laiką dirbau su jaunimo centrais ir edukacija Glazgo mieste. Tai nebuvo mano praktikos dalis, tačiau su „BRUT Collective“ sukūrimu edukacija mieste ir apie miestą užėmė pirmą vietą kolektyvo veikloje. Kūrybinę edukaciją matėme kaip būdą įgalinti jaunus žmones galvoti apie savo teises bei galimybes mieste, kaip galimybę vystyti kritiškai mąstančią visuomenę.
M. Edukacinė veikla, prie kurios kokia nors forma prisidedu, dažniau ėmė atsirasti pastaruoju laiku. Mano gyvenimas visiškai ėmė keistis dar bebaigiant 11 klasę, kai tebegyvendama Marijampolėje ėmiau asistuoti fotografui Vilniuje. Dėka jo, priėmusio asistuoti ir taip mokytis, gyvenimas pasikreipė linkme, kurioje esu dabar. Tai tik viena iš asmeninių patirčių, kaip dalinimasis gali suteikti galimybes pažinti gyvenimą įvairesnėmis spalvomis. Manau, kad ši patirtis yra dalis to, kodėl man norisi prisidėti prie edukacinių projektų, pasidalinti patirtimi, savo menine praktika, kurios galbūt sukurs galimybę kažkam atrasti savo pasaulį naujomis perspektyvomis.
Kaip gimė kūrybinių dirbtuvių, kurias įgyvendinsite projekto „Miesto pažinimo praktikos“ metu, idėja ir ko ja siekiate?
N. Jau porą metų vystau projektą apie gaurometį. Praėjusiais metais „Swallow“ projektų erdvėje įvyko personalinė paroda būtent apie šį augalą. Mane labiausiai domino jo rinkimo praktikos ir pardavimas alternatyvios ekonomikos formatu veikiančiuose turguose. Taip pat domėjausi gauromečio traktavimu kaip invaziniu ar kolonijiniu augalu. Tiriant šių žodžių etimologijos pritaikymą augalams, pradėjau domėtis invaziniais augalais mieste ir soduose: kas jie, kodėl jie čia ir ar tikrai jie invaziniai. Projektą vystau su menininke ir sodininke Aušra Vismantaite. Šios dirbtuvės – dalis platesnio tyrimo.
M. Smalsumas veda tyrinėjimo link, todėl norėjosi pasitelkiant fotografijos mediją kaip įrankį, skatinantį tyrinėti, būti smalsiais. Neretai mūsų žvilgsnis tampa įdėmesnis naujoje aplinkoje, todėl kaip galutinis kelionės taškas pasirinkti Lazdynai – erdvė, kurioje negyveno nei vienas iš dalyvių. Tyrinėjimą pradėjome jau jiems įprastoje aplinkoje Naujininkuose (Vilnius Social Club), kur susitikome, patyrėme miestą įvairiomis aplinkybėmis. Net tomis, kur dažniausiai žmogus renkasi būti viduje, taip prarasdamas galimybę patirti miestą kitaip. Visgi dėka drąsių tyrėjų keliavom pirmyn.
Nuotrauka – Aušros Umbrasaitės © Visvaldo Morkevičiaus kūrybinės dirbtuvės.
Kaip manote, kuo svarbi meno edukacija ir kokia, jūsų akimis, jos misija? Gal galite pasidalinti gerąja patirtimi – įkvepiančiais meno edukacijos pavyzdžiais Lietuvoje ar pasaulyje?
N. Kaip minėjau, ilgai dirbau su socialiniais centrais Škotijoje. Edukacinės veiklos juose yra ilgalaikiai projektai, kurie daugiau ar mažiau formuoja jaunų žmonių gyvenimus, tampa jų atspirties taškais. Dažnai veiklos šiuose centruose susijusios su menu, „free play“, sportu ar kitomis veiklomis, kurios, deja, užildo spragas edukacinėse sistemose. Mano akimis, meno edukacija leidžia prisiliesti prie pasaulio kitaip, formuoja kvestionuojantį požiūrį į aplinką ir „status quo“. Mane žavi veiklos, kurių fokuse yra procesas, o ne rezultatai.
M. Manau, jog meno edukacija yra galimybė, kurios rezultatai pasireiškia įvairiausiomis formomis. Vertinimui svarbu įsigilinimas, individualaus dėmesio skyrimas ir grupei, ir kiekvienam dalyviui. Geroji patirtis man – kai matau, kaip dalyviai iš nepažįstančių vienas kito, užsidariusių savyje, atranda draugus, ugdo savo socialinius įgūdžius, išdrįsta dalintis savo patirtimis ir jausmais: tiek tiesiogiai kalbėdami, tiek tai reikšdami kūriniais. Kai išsilaisvinę iš aplinkos formuojamų mąstymo rėmų ima stebinti netikėtais kūrybiniais sprendimais, su džiaugsmu laukia susitikimų. Visa tai priklauso nuo edukacijos pobūdžio, tam skiriamo laiko bei nuo kiekvieno dalyvaujančiojo. Laikau tai svarbiu ir reikalingu visuomenei procesu.
Nuotrauka – kūrėjos archyvo © Marija Nemčenko
Projektą organizuoja Kirtimų kultūros centras, iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
