Kadras iš filmo „Iltinis dantis“ ©
Liepą pasirodžius filmui „Malonės rūšys“, „Skalvijos“ kino centras siūlo įdėmiau žvilgtelėti į graikų režisieriaus Yorgoso Lanthimoso filmografiją. Lygiai už savaitės, rugpjūčio 27–rugsėjo 1 dienomis, kino teatras organizuoja vieno ryškiausių šių dienų kūrėjų filmų retrospektyvą „Visi žaidimai turi savo taisykles“, kurioje bus pristatyta tiek ankstyvoji autoriaus kūryba, tiek pastaraisiais metais pasirodę darbai. Iš viso – 6 filmai, juos pristatys kino kritikai.
Išsiskiriantį režisieriaus stilių, siekį suprasti visuomenę ir kūrybinį kelią apžvelgia kino kritikė Elena Jasiūnaitė.
Jau dvidešimt metų graikų režisierius Y. Lanthimosas (g. 1973) kuria keistus savo filmų pasaulius. Iš pirmo žvilgsnio šie pasauliai skirtingi – nuo to, kuris primena mūsų laikus, iki istorinio, retrofuturistinio ar distopinio. Skiriasi ir filmų istorijos – vienuose regima vienos šeimos ar karališkųjų rūmų beprotybė, kituose iš proto išėjusi visa žmonija, ir aplinkybės, kuriomis tie filmai buvo sukurti – nuo mažabiudžetės lokalios produkcijos iki Holivudo. Tačiau visus juos sieja Lanthimoso autorinis stilius, dabar jau, nepaisant visų įtakų ir judėjimų, su kuriais režisierius yra siejamas, nesupainiojamas su niekieno kito. Ir jo noras suprasti visuomenę, kurioje gyvename – iš pažiūros kreivas, keistas Lanthimoso veidrodis mūsų pačių sau primestas taisykles ir iš to kylantį absurdą atspindi anatominiu tikslumu.
Lanthimosas gimė ir užaugo Atėnuose. Po trumpos krepšininko karjeros ir bandymo studijuoti verslo administravimą jis įstojo mokytis kino ir televizijos režisūros. Kurti ilgametražius filmus tuo metu Lanthimosui atrodė kaip tolima svajonė, todėl jis režisavo reklamas ir muzikinius klipus. Pirmąjį ilgametražį filmą – komediją „Mano geriausias draugas“ (2001) jis sukūrė kartu su vyresnės kartos režisieriumi Lakisu Lazopoulosu. Su vėlesne Lanthimoso kūryba šis filmas turi mažai ką bendro, ir, turbūt taip parodant jo paties poziciją filmo atžvilgiu, nėra minimas oficialioje režisieriaus svetainėje.
Tikrąją Lanthimoso režisūrinio kelio pradžią žymi 2005 metais pasirodęs filmas „Kineta“, tuo metu sulaukęs daug kritikos ir prastų žiūrovų įvertinimų. Minimalistiniam mažakalbiam filmui be muzikinio takelio ir aiškaus siužeto reikėjo laiko atstumo ir kitų Lanthimoso filmų, leidusių jį įvertinti bendrame kontekste. Filme matome ir Lanthimoso vėlesnei kūrybai būdingus tipiškus personažus, tuščias erdves, blankų koloritą ar neišraiškingą vaidybą. Lanthimoso personažai dažnai jaučia vidinę tuštumą, kurią vis bando užpildyti. „Kinetos“ veikėjai tai daro inscenizuodami įvykusius nusikaltimus ir bandydami suprasti, ką jautė jų dalyviai, kol riba tarp įsivaizduojamų ir personažų tikrų išgyvenimų ima nykti. Tapti kitais vėliau bando ir „Alpių“ (2011) personažai, tuo tarpu „Malonės rūšių“ (2024) veikėjai siekia religinės bendruomenės ar kito asmens palankumo, net jei tai gali pakenkti jų pačių ar artimųjų gerovei.
Kadras iš filmo „Kineta“ ©
Kadras iš filmo „Malonės rūšys“ ©
Pirmieji Lanthimoso filmai neatsiejami nuo lokalaus konteksto – ne tik geografinio, bet ir istorinio, kultūrinio (net ir vėlesniuose jo filmuose galima aptikti aliuzijų į graikų mitologiją), socialinio. „Iltinis dantis“ (2009) simboliškai pradeda kino judėjimą, vėliau kritikų pavadintą Graikų keistąja banga. Jis atliepia situaciją, susiklosčiusią šalyje dėl ekonominės krizės. Situacija buvo netipiška, todėl ir filmai neretai atrodo keisti, keliantys diskomfortą. Valdžios kontrolė, politinė korupcija, gyventojų jausta vienatvė ir izoliacija rado savo vietą „Iltinio danties“ mažojoje šeimos valstybėje – aukšta tvora aptvertame name, iš kurio tėvų nuo gimimo mele, su išgalvotomis taisyklėmis auginti vaikai niekada negalės ištrūkti. Lanthimoso kūryboje „Iltinis dantis“ žymi ir ilgos draugystės su daugelio jo filmų (kartu jie nedirbo tik prie „Kinetos“, „Favoritės“ ir „Prastų reikalų“) scenarijaus bendraautoriumi Efthimisu Filippou pradžią.
Kadras iš filmo „Favoritė“ ©
Vis dėlto autorinė Lanthimoso vizija niekada nebuvo apribota nacionalinių ir lokalių istorinių kontekstų. Jo vėlesni filmai, net ir sukurti išvykus iš Graikijos, su anglakalbiais aktoriais, pratęsia režisieriaus stiliaus ir temų ieškojimus. Lanthimosas mėgsta analizuoti galios žaidimus ir socialines santvarkas įvairiuose lygmenyse – nuo šeimos iki bendruomenės ar valstybės. Šią temą matome ir XVIII a. Anglijoje vykstančioje „Favoritėje“ (2018), kur herojų kova dėl vietos kvaištelėjusios karalienės pašonėje primena šachmatų žaidimą (ir vizualiai), ir „Malonės rūšyse“, taip tik pabrėžiant, kad galios santykiai nepaklūsta laikui. Apsėsti idėjos primesti savo taisykles ir elgsenos modelius kitiems, net jei tai – romantiniai santykiai, yra ir „Omaro“ personažai. Lanthimosas juokiasi iš pačias save žlugdančių visuomenių – lūkesčiai, kuriuos, norėdamas būti sociumo nariu, turi pateisinti individas, dažnai priartėja prie absurdo, kuris matomas „Omare“, ypač – finaliniame filmo personažo Deivido pasirinkime. Išsilaisvinti iš šių pančių sugeba galbūt tik „Prastų reikalų“ (2023) Bela, pasirinkusi gyventi tarp keistų pabaisų ir pabėgusi nuo tų, kurių žmogiška išorė maskuoja monstrus.
Lanthimoso kine viskas tarnauja dirbtinumui – aktoriai, erdvė, muzika, operatoriaus darbas. Nėra ir grynųjų žanrų konvencijų – tame pačiame filme varijuojama nuo tragikomedijos iki siaubo ir satyros. Matomos erdvės ir kadrų mizanscenos dažniausiai sterilios ir tuščios – tarsi ne tik pastatai, bet ir ištisi miestai būtų negyvenami. „Šventojo elnio nužudyme“ (2017) matomos tuščios, ribojančios erdvės – namai, ligoninės koridoriai ir palatos – primena kalėjimą. Šiame filme režisierius pirmą kartą daugiau laisvės suteikia ir kamerai – plataus kampo objektyvas iškreipia erdvę, į personažus dažnai žvelgiama iš aukšto, taip pabrėžiant jų izoliaciją ir tai, kad pasirinkimo laisvės ir galimybės pabėgti šiame pasaulyje nėra.
Atsakymai į klausimus, kas yra kadre matomi personažai ir kodėl jie taip elgiasi, nėra pateikiami – žiūrovas matomas situacijas turi priimti kaip duotybę ir rasti sau tinkamiausią atsakymą pats. Šių klausimų nekelia ir patys personažai. Vidinis jų pasaulis, kaip ir pasaulis aplink juos, stokoja spalvos, detalių, asmenybės. Jiems trūksta emocinio intelekto, jų balsai monotoniški, dialogai trumpi ir jie niekada nekvestionuoja savo pasaulio keistumo. Tokios kraštutinės redukcijos yra Lanthimoso stiliaus ypatybė. Tačiau rezultatas glumina – nors personažams dažniausiai trūksta visko, kas juos darytų gyvais žmonėmis, o ne abstrakčiomis idėjomis, o erdvės, kameros akis, muzika tik dar labiau pabrėžia ekrane matomo pasaulio ir jo gyventojų nenatūralumą, veikėjų elgesys ir tarpusavio santykiai preciziškai tiksliai atskleidžia modernios visuomenės ydas.
Filmų pristatymai „Skalvijos“ kino centre vyks:
Rugpjūčio 27 d. filmą „Favoritė“ pristatys kino kritikė Monika Gimbutaitė.
Rugpjūčio 27 d. filmą „Iltinis dantis“ pristatys kino kritikas, programų sudarytojas Narius Kairys.
Rugpjūčio 28 d. filmą „Omaras“ pristatys kino kritikas Vladas Rožėnas.
Rugsėjo 1 d. filmą „Iltinis dantis“ pristatys kino kritikė Monika Gimbutaitė.
