Nuotraukos – Jurgitos Kunigiškytės ©
Gegužės 10–11 dienomis Vilniuje vyksiantis atviros architektūros festivalis „Open House Vilnius“ šiemet kviečia pažvelgti į miestą kitaip – pro ateities kartų žvilgsnį. Šių metų tema – „Ateities paveldas“ – skatina ne tik tyrinėti šiandienos architektūrą, bet ir susimąstyti, ką iš jos norėtume perduoti tolyn.
Apie tai, kas yra paveldas ir kaip jis formuojasi, kalbėta festivalio organizatorių inicijuotoje diskusijoje. Joje dalyvavo architektai Martynas Mankus ir Lukas Rekevičius, Vilniaus miesto kraštovaizdžio architektė-ekologė Vaiva Marozienė, o pokalbį moderavo architektas ir istorikas Matas Šiupšinskas.
Paveldas kaip laikmečio atspindys
Diskusijos pradžioje išgryninta esminė mintis: paveldas nėra tik tai, kas oficialiai įtraukta į saugotinų objektų sąrašus. Jis kur kas platesnis, labiau susijęs su kolektyvine atmintimi, vertybėmis ir tapatybe.
„Paprasčiausias paveldo apibrėžimas – tai palikimas. Jis gali būti ir pozityvus, ir negatyvus. Kiekviena karta turi iš naujo atrasti santykį su tuo, kas buvo ir kas dar tik bus laikoma paveldu“, – sakė architektas M. Mankus.
Jo manymu, paveldas nėra statiškas reiškinys – tai nuolat kintantis visuomenės savivokos rezultatas. Būtent todėl, pasak jo, net ir Nacionalinio stadiono duobė Vilniuje gali tapti paveldo objektu.
„Tai ne tik neįgyvendinto projekto ženklas – tai mūsų politinių ambicijų, miesto planavimo spragų ir kolektyvinio laukimo simbolis. Kodėl tai negalėtų tapti paveldu?“ – retoriškai klausė Mankus.
Ateities paveldas – tarp vertybių ir prieštaravimų
Architektas L. Rekevičius paveldo sampratą pasiūlė nagrinėti trimis pjūviais: tai, ką jau saugome; tai, ko dar nelaikome paveldu, bet laikui bėgant galime taip vertinti; ir tai, ką kuriame dabar.
„Kuriant šiandienos architektūrą būtina galvoti, kokią žinutę ji perduos po kelių dešimtmečių. Net jeigu šiandien kažkas atrodo prieštaringa, laikui bėgant tai gali tapti simboliu, identiteto ženklu“, – teigė architektas.
Anot jo, istoriniai pastatai – bažnyčios, pilys, rūmai – visais laikais turėjo privilegiją iškilti virš kitų. Šiandien jų vietą užima „naujosios bažnyčios“: bibliotekos, koncertų salės, muziejai, kultūros centrai.
„Tai vietos, kurias visuomenė įgalina būti išskirtinėmis, dominuoti aplinkoje. Net ir tokie pastatai kaip dangoraižiai, kurie iš pradžių susilaukia kritikos, galiausiai tampa tam tikrų laikmečių ir reiškinių – verslo, ekonomikos, technologijų – simboliais“, – pastebėjo Rekevičius.
Jo nuomone, ateityje paveldu gali tapti Nacionalinė dailės galerija, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ar MO muziejus.
Ar „graffiti“ – paveldas?
Diskusijoje kalbėta ir apie netradicinius paveldo aspektus – urbanistinę aplinką, buvusius pramoninius pastatus, apleistus statinius, netgi neoficialią miesto kultūrą. M. Mankus įsitikinęs, kad ir tokie dalykai, kaip grafičiai ant sienų ar startuolių biurų pradiniai garažai, gali turėti istorinę reikšmę.
„Ar turime kokią nors vietą, kurioje prasidėjo lietuviški startuoliai? O juk siekiame būti vienaragių šalimi. Tai irgi mūsų istorijos dalis“, – svarstė jis.
Architektas pabrėžė, kad reikšmė nebūtinai slypi pastato formoje ar puošnumo lygmenyje. Kartais svarbiausia – kontekstas, idėja, aplinka, kurią pastatas sukūrė ar reprezentavo.
Kraštovaizdžio paveldas: architektūra be stogų
Šių metų festivalis ypatingas tuo, kad pirmą kartą programoje pristatomos ir keturios žaliosios miesto erdvės. Pasak V. Marozienės, tai ženklas, kad miesto planavimas išauga už pastatų ribų.
„Kraštovaizdis, kaip ir architektūra, planuojamas sąmoningai – remiantis istorija, vietos identitetu, ekologija ir gyventojų poreikiais. Tai nėra tik ‘tuščia erdvė tarp pastatų’, tai – gyva, kvėpuojanti miesto dalis“, – sakė kraštovaizdžio architektė.
Ji pabrėžė, kad gamta mieste nėra tik estetikos ar poilsio klausimas – tai visuomenės sveikatos, emocinės gerovės, ekologinio tvarumo tema.
„Sveiką miestą kuriame ne tik per pastatus, bet ir per kraštovaizdį. Miesto gamta, kuri mus įkvepia, ramina, grąžina prie savęs – tai ir yra tikroji vertybė, kurią verta saugoti“, – teigė Marozienė.
Festivalio programa: nuo architektūros iki performansų
„Open House Vilnius“ šiemet kviečia atrasti daugiau nei 50 architektūros objektų – nuo modernių biurų iki tarpukario ikonų. Net 12 objektų festivalyje dalyvaus pirmą kartą.
Be ekskursijų, lankytojai turės galimybę dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, meniniuose pasirodymuose, pokalbiuose su kūrėjais. Išskirtinai šiemet – susitikimai su 12 miesto kūrėjų, kurie dalysis istorijomis apie tai, kaip gimsta miestai, kokie sprendimai juos formuoja.
Visos ekskursijos yra nemokamos, vyks gyvos eilės principu. Gidai – beveik 500 savanorių – ekskursijas ves lietuvių, anglų ir ukrainiečių kalbomis.
„Open House Vilnius“ organizuoja Architektūros fondas. Renginys priklauso tarptautiniam „Open House Worldwide“ tinklui, jungiančiam daugiau nei 50 pasaulio miestų – nuo Londono iki Melburno.
Taip pat festivalis yra projekto „Open House Europe“ dalis, kurį finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuvos kultūros institutas, o renginį iš dalies remia Vilniaus miesto savivaldybė.
