Kadrai iš filmo.
Teatro ir kino režisierius, scenaristas, tapytojas, vienas iškiliausių pasaulinio kinematografo autorių – lenkų kino klasikas Andrzejus Wajda – šiemet kovo 6 d. atšventė 90 metų jubiliejų. Pradėjęs filmuoti dar 6 deš. jis labai greitai pelnė autoritetą kino pasaulyje ir tapo vienu iš naujosios lenkų kino mokyklos vedlių. Pasaulinį pripažinimą jam atnešė tokios juostos kaip „Kanalas“ (1957), „Pelenai ir deimantai“ (1958), „Žmogus iš marmuro“ (1977), o vėliau ir „Žmogus iš geležies“ (1981).
Tačiau šįkart Kino klasikos vakarus rengiantis „Skalvijos“ kino centras kviečia pamatyti džiazo ritmų persmelktą dramą „Nekalti burtininkai“ (Niewinni czarodzieje, 1960). Pasak „Skalvijos“ kino centro programos sudarytojos Sonatos Žalneravičiūtės, nedaug kam Lietuvoje girdėtas ir mažai kam matytas filmas neabejotinai taps atradimu išskirtinių filmų mylėtojams. Kaip tai atsitiko su JAV kino režisieriumi Martinu Scorsese, kuris „Nekaltus burtininkus“ įtraukė į ryškiausių lenkų kino šedevrų sąrašą.
„Nekalti burtininkai“ laikomi unikaliu ir itin stilingu filmu lenkų kinematografo istorijoje. Dėl laisvumo, nuotaikos lengvumo, subtilios elegancijos, būdingos prancūzų Naujajai bangai, jis dažnai gretinamas su Jeano-Luco Godard’o juosta „Iki paskutinio atodūsio“. Abu filmai buvo kuriami beveik tuo pačiu metu. Talentingiems lenkų scenaristams Jerzy Andrzejewskiui ir Jerzy Skolimowskiui teprireikė dviejų savaičių filmo scenarijui parašyti. Jam persidavė Skolimowskio potraukis džiazui ir boksui.
6-7 deš. takoskyroje pasirodžiusi A. Wajdos juosta – tai lenkų jaunosios kartos portretas. „Džiazuojančios“, maištaujančios, tarsi laisvos ir nepriklausomos, tačiau labai vienišos. Naktys lekia siaučiant vakarėliuose, dienos – ilsintis po jų. Ši karta nemato dėl ko galėtų aukotis, kam turėtų pasišvęsti šiuolaikiniame pasaulyje. Filmo herojai gėdijasi savo jausmų, tačiau nenori jų parodyti, pernelyg daug atskleisti kitam apie save. Netgi jų vardai – Bazilis ir Pelagėja – tik slapyvardžiai, pritaikyti įprastam ciniškam vakaro scenarijui: truputis alkoholio, neilgas intelektualus pokalbis, bučinys ir bendra lova. Tačiau kaukės ir dirbtinės pozos galiausiai atveda į nuobodulį ir tuštumos jausmą.
„Nekalti burtininkai“ iškart užkliuvo komunistiniam režimui. Juosta buvo uždrausta – neva režisierius toleruoja cinišką ir nesocialų herojų elgesį, aiškiai nepasmerkia jo. Stipriai iškritikuotas komunistų valdžios A. Wajda buvo priverstas pakeisti juostos pabaigą ir suteikti jai daugiau „kilnumo“. Nepaisant cenzūros įsikišimo „Nekalti burtininkai“ išlaikė ankstesnį stiliaus lengvumą ir žavesį.
Prabėgus daugiau nei 5 deš. nuo išleidimo į kino ekranus „Nekalti burtininkai“ išlieka svarbiu liudijimu apie lenkų moralę ir kultūrą 6-7 deš. ir reta išimtimi kino pasaulyje. Kaip teigė A. Wajda, filmai gyvena drugelio gyvenimą, retai kada jis būna ilgesnis.
Tikrai aišku viena: jau niekam nepavyktų surinkti tokios išskirtinės kūrybinės filmo grupės: epizodiniame boksininko vaidmenyje čia pasirodo vienas iš lenkų Naujosios bangos kūrėjų J. Skolimowskis, boso gitaristo – kino režisierius Romanas Polanskis, filme šmėkšteli ir ne vieną charakteringą vaidmenį kine sukūręs Zbigniewas Cybulskis, lenkų „Jamesas Deanas“, ir žymus kompozitorius, džiazo pianistas Krzysztofas Komeda bei Andrzejus Trzaskowskis, filmui sukūrę išskirtinį garso takelį.
