Nuotraukos – Monika Požerskytė-Kalvelė ©
Nuo pirmų aktorės Aldonos Vilutytės vaidmenų teatre praėjo 25 metai, per kuriuos ji kantriai ieškojo savęs, išgyveno populiarumą ir net užsitęsusias kūrybines pauzes. Gyvendama lyg amerikietiškuose kalneliuose, ji atrado save ne tik įkūnydama skirtingus personažus scenoje, bet ir įgarsindama filmus, skaitydama poeziją, dėstydama universitetuose, o sukaupta ilgamete patirtimi apie scenos baimę ir viešąjį kalbėjimą ji dalinasi savo rengiamuose susitikimuose.
Jums teatro scena pažįstama jau 25 metus. Per šį laikotarpį esate sukūrusi daugiau nei 70 įvairių vaidmenų skirtingose meno erdvėse. Kokią vietą jūsų gyvenime šiuo metu užima vaidyba?
Vaidyba užima nemažą mano gyvenimo dalį, bet kaip ir dauguma aktorių, norėčiau, kad jos būtų daugiau. Šiuo metu daugiausia vaidinu Vilniuje ir keliauju po Lietuvą su Oskaro Koršunovo teatro Kirilo Glušajevo režisuotu spektakliu „Terapijos“, kuris sukurtas pagal Birutės Kapustinskaitės pjesę.
Taip pat vaidinu teatro „Atviras ratas“ spektakliuose. Labai džiaugiuosi, kad vis dar rodomas Ievos Stundžytės spektaklis „Brangioji mokytoja“ sulaukia pilnas sales žiūrovų. Praėjusių metų pabaigoje išleidome premjerą „Tik suaugusiems“, kurią parašė ir režisavo Justas Tertelis.
„Keistuolių teatras“ šiuo metu uždarytas remontui, todėl neturime galimybės Vilniuje rodyti spektaklių, o keliauti su visais spektakliais dėl techninių dalykų ne visada pavyksta. Taip pat kartais filmuojuosi Lietuvos ir užsienio filmuose.
Kaip prisijaukinote sceną? Ar vis dar jaučiate jaudulį prieš lipdama į sceną?
Jaudulį jaučiu visada. Tik jis būna labai skirtingas, priklausomai nuo situacijos. Sakoma, kad jeigu nesijaudini prieš eidamas į sceną – tai jau kažkas negerai. Bėgant laikui, su patirtimi jaudulį ir scenos baimę tikrai galima prisijaukinti ir išmokti suvaldyti. Tokiomis temomis nemažai kalbu savo kalbėjimo lavinimo seminaruose. Baimės pagrindinė užduotis jau nuo senų laikų yra apsaugoti. Šis jausmas mus priverčia apsisaugoti ir daryti namų darbus. Tai padeda pasiruošti tam, kas gali įvykti.
Ko per tiek metų jus išmokė vaidyba?
Gal tai gali pasirodyti keista, bet aktorystė mane išmokė labiau pažinti save. Su kiekvienu nauju vaidmeniu, aš analizuoju save, savo ribas ir galimybes, kiek manyje yra to personažo bruožų bei savybių, kaip aš toje situacijoje pasielgčiau, ką jis turi, o aš ne. Tyrinėdamas ir prisijaukindamas personažą – tyrinėji ir save.
Taip pat aktorystė visą laiką moko empatijos. Aktorius yra personažo advokatas – jis turi tą žmogų pateisinti, suprasti, ieškoti jo poelgių motyvų, priežasčių, nes tik tada jis sukurs tikrą ir gyvą žmogų. Tai persiduoda ir gyvenime. Man gyvenime įdomu būti stebėtoja, patinka rasti gerą žiūrėjimo tašką, kampą, kur esu mažai matoma ir galiu laisvai stebėti žmonių gyvenimus. Kūryba yra detalėse ir smulkmenose. Kūrėjas turi matyti tai, ko kiti nepastebi.
Kaip apibūdintumėte dabartinį teatrą? Kaip jūsų akimis jis evoliucionavo per 25 metus?
Jis pasidarė labai įvairus, Lietuvoje atsirado daug nepriklausomų teatrų, kurie yra skirtingi, turintys savo auditoriją ir charakterį. Pastebiu įdomaus dokumentinio, socialinio teatro, daug bendros kūrybos. Aktoriai patys kuria dramaturgiją, kartais ją kuria ir netgi vaidina scenoje kitų profesijų atstovai. Spektakliai vyksta ne tik scenos dėžutėje, bet įvairiose netikėtose erdvėse. Teatras plečia savo ribas. Nepaisant to, yra išlikęs stiprus klasikinis teatras didžiosiose scenose. Taigi žiūrovai tikrai turi didelį pasirinkimą.
Kas jums yra didžiausias iššūkis aktorės profesijoje?
Turbūt negalėčiau įvardinti vieno didžiausio iššūkio. Manau, kad kiekvienas etapas turėjo savų iššūkių. Vienu metu tai buvo per didelis viešumas, nevaldomas dėmesys kasdieniame gyvenime ir didelis krūvis, kai, pavyzdžiui, per keturis mėnesius tekdavo suvaidinti keturiose premjerose, o buvo ir laikotarpių, kai teko išgyventi užsitęsusias kūrybines pauzes, kurios, manau, yra baisesnės.
Ar sunku kiekvieno spektaklio metu atrasti ir užmegzti ryšį su žiūrovu?
Jei turi su žiūrovu, kuo pasidalinti, jei nori jam papasakoti tai, kas tau atrodo svarbu ir įdomu, jei sugebi rasti kontaktą ir dialogą – tada nesunku. Tai ir yra šios profesijos gerumas ir esmė.
Jūs esate veikli šiuolaikinė moteris, kuri be vaidybos, užsiimate ir kitomis įvairiomis veiklomis, viena jų – padedate lavinti kalbėjimą. Kaip ėmėtės šios veiklos?
Viskas įvyko nuosekliai ir natūraliai. Dar būdama studentė pradėjau įgarsinti animacinius filmus rodomus kino teatruose, vėliau įgarsinau animaciją, dokumentiką ir meninius filmus beveik visose televizijose. „LRT“ televizijoje daug metų įgarsinu radijo pjeses ir knygas. Dirbau radijo stotyje „M-1“, anksčiau buvusiame „Užupio radijuje“ ir turėjau „Žinių radijo“ laidą. Taip pat vedžiau renginius bei vaidinau įvairiausiose scenose – nuo kamerinių iki didžiųjų Lietuvos scenų.
Taigi turiu nemažai patirties susijusios su kalbėjimu, scenos baime ir jos įveikimu. Kolegos, kiti scenos žmonės pradėjo manęs prašyti patarimų, o vėliau buvau pakviesta dėstyti scenos kalbą ir vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kituose universitetuose taip pat dėsčiau paskaitas studentams – Vilniaus universitete mane pakvietė dėstyti žurnalistams komunikacijos fakultete, o ISM universitete esu kviestinė dėstytoja. Įvairių profesijų žmonės mane pradėjo kviesti, kad pravesčiau jiems seminarus ir mokymus. Taip įsisukau į šią veiklą, nes turiu, kuo pasidalinti. Man atrodo tai yra svarbu ir reikalinga, nes daugelio profesijų ir sričių atstovams kalbėjimas yra pagrindinė komunikacijos priemonė.
Kokiais aktoriaus triukais galėtumėte pasidalinti, kuriuos nesunkiai būtų galima pritaikyti kiekvienam iš mūsų, kalbant prieš didelę auditoriją?
Reikia turėti, ką pasakyti, turėti gerą turinį ir tikėti tuo, ką sakai. Noras pasidalinti yra labai svarbus, jis turėtų būti didesnis už baimę. Nereikia turėti iliuzijų, kad bijote tik jūs vieni, o visi kiti labai laisvai jaučiasi scenoje. Bijo dauguma, o kai baimės nesijaučia, ji netrukdo kvėpuoti, valdyti kūną ir sklandžiai kalbėti – tai yra profesionalu. Dažnai tai būna ilgo darbo ir didelės patirties rezultatas, todėl reikia ruoštis bei repetuoti.
Žinote, koks dažniausiai aktoriams yra užduodamas klausimas? Tai – kaip išmokstate tiek daug teksto? Atsakymas labai paprastas – mokymosi būdu, mes nuolat repetuojame, repetuojame ir repetuojame. Dirbame su tekstu, nagrinėjame jį, dirbame su savo kūnu, kvėpavimu ir balsu. Tokia patirtimi dalinuosi ir to mokau žmones savo seminaruose bei individualiuose užsiėmimuose. Neduodu nė vieno patarimo, kurio pati nesu išbandžiusi, todėl žinau, kaip tai veikia.
Vienas iš jūsų mėgstamų pomėgių – poezijos skaitymas. Ar sunku būti sėkmingu tarpininku tarp poeto, eilėraščio ir klausytojo?
Manau, kad čia nelabai tinka žodis sėkmingas. Gal labiau tiktų tiksliu ir jautriu tarpininku. Poezijos perteikimas ir klausymas priklauso nuo žmogaus patirties, kai žmogus atranda kažką sau artimo ir apie save. Tai gali pradžiuginti, šokiruoti, kartais iškelti į paviršių tai, ką buvai užmiršęs, sugraudinti ar nuraminti. Man labai brangus susitikimas su žmonėmis poezijos vakaruose. Jokio chaoso, jokio blaškymosi, jokios buities, tik mano balsas ir mūsų visų kvėpavimas, kuris girdisi tyloje. Viskas labai koncentruota, tikslu, jautru ir tikra. Už poezijos nepasislėpsi, atvirkščiai, ji leidžia būti net pažeidžiamai atviru. Vienu geru eilėraščiu, net viena jo eilute, gali papasakoti apie savo visą vaikystę, apie tam tikrus gyvenimo pojūčius ir išgyvenimus. Tai darydama jaučiu, kad žmonės klausydami patiria tą patį.
