Vasario 23 ir 24 d. „Meno ir mokslo laboratorija“ pristatys naujausią režisieriaus Gedimino Rimeikos darbą – pagal Pedro Calderono de la Barcos pjesę „Gyvenimas – tai sapnas“ kuriamą spektaklį. Artėjant premjerai aktorius Laurynas Jurgelis sako, kad spektaklis yra apie žmogaus virtimą žmogumi, o tai yra aktualu visiems, diskutuojantiems apie buvimą „čia ir dabar“.
Nuotrauka – Modesto Endriuškos ©
Kokią reikšmę tau kaip aktoriui daro klasikinė dramaturgija?
Šiuolaikinėje dramaturgijoje galiu lengviau atpažinti save, o klasikinė dramaturgija, nors ir nėra tokia artima, padeda išsiaiškinti pamatines temas, vertybes. Kad ją suprasčiau, turiu labiau paūgėti kaip aktorius. Man atrodo, kad tokia dramaturgija suteikia brandos, užtikrintumo.
Calderono tekstas yra neįtikėtinai gražus – kaip jis dėlioja žodžius, kaip kalba apie laisvę, meilę. Jis yra žodžio virtuozas. Labai gražu suprasti ir mokintis tokį turtingą tekstą. Dirbdamas su šia Calderono pjese grįžtu prie Suzuki metodo. Tekstas yra eiliuotas, tad yra sudėtingiau jį perprasti. Džiaugiuosi, kad Suzuki metodas padeda jį atrakinti.
Kaip būtent šis metodas padeda dirbant su tekstu?
Atlikdamas įvairius sudėtingus fizinius pratimus su mediniais kardais, kūną įmetu į visiškai nenatūralią būseną, kurioje sutrinka balansas, kvėpavimas bei energija. Darant šiuos pratimus vaizduotėje turiu fokusą, vaizdinį, kuriam sakau tekstą ir logiškai dėlioju mintį, o kūnas atsiduria neįtikėtinai nepatogiose pozicijose ir atlaiko didelį fizinį krūvį. Taip turiu nepamesti intencijų, minties ir, žinoma, paties teksto, žodžių, o tai padaryti yra labai sudėtinga dėl jau minėtų trijų elementų kaitos. Vėliau režisieriui nurodžius atlikti kad ir pačią sudėtingiausią mizansceną ar veiksmą, galiu ramiausiai ir sklandžiausiai atskyręs veiksmą nuo žodžių suvaidinti sceną.
Nuotrauka – Visvaldo Morkevičiaus ©
Šiuo metu ruošiesi spektaklio „Gyvenimas – tai sapnas“ premjerai. Apie ką jis?
Jis yra apie žmogaus virtimą žmogumi. Dabar tai yra labai aktualu, nes daug kas kalba apie buvimą „čia ir dabar“, bando jį atrasti, pajausti. Toks buvimas turbūt ir yra pats tikriausias. Sapnas tėra aplinkybė – ar tai būtų psichodelinis tripas, ar déja vu, idėja liktų tokia pati. Ar pasveri savo žodžius ir poelgius? Kuo tu tiki ir kas yra tavo vertybės? Kas yra žmogus ir kada jis tampa žmogumi, o kada – žvėrimi?
Spektaklyje kuri princo Sigizmundo vaidmenį. Po savo žlugimo pranašystės, karalius Bazilijus įkalina savo sūnų Sigizmundą bokšte. Sulaukęs pilnametystės, jis yra vienai dienai išleidžiamas į laisvę, kur susiduria su nauju pasauliu, iškeliančiu juodžiausius princo troškimus. Norėdamas apsaugoti savo šalį, karalius Bazilijus vėl įkalina Sigizmundą bokšte ir įtikina jį, kad laisvės diena tebuvo sapnas. Pats personažas ir jo kelionė yra labai sudėtingi, čia skleidžiasi plati Sigizmundo spalvų paletė. Ar jau perpratai jį?
Maždaug po penkių metų nuo tada, kai pradėjau vaidinti Romeo (spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (rež. O.Koršunovas) – aut.past), pradėjau suprasti, ką vaidinu. Giedrius Savickas man buvo pasakęs, kad kai visi galvos, kad nieko nedarai scenoje, lyg tavęs ten net ir nebuvo, tai ir bus geriausias tavo darbas. Iš pradžių nesupratau, ką jis turėjo mintyje, bet praėjus keleriems metams kažkaip viskas susidėliojo į vietas. Tai užtruko, reikėjo suvaidinti daug spektaklių. Manau, kad taip bus ir su Sigizmundu. Jis yra labai spalvingas, turi aprėpti labai daug temų, jo yra didelis krūvis – tiek emocinis, tiek fizinis, tiek psichologinis. Vis dar esu paieškose ir manau, kad viskas dar yra priešakyje.
Sigizmundo paveiksle ryški ir likimo tema. Koks yra tavo santykis su likimo idėja?
Aš pradėjau gilintis į savo santykį su tikėjimu. Tikiu, kad kažkas yra, bet dar nesu iki galo sau to išsigryninęs. Taip pat ir su likimu. Noriu tikėti, kad mano valia, poelgiai ar užsidegimas daro įtaką, bet tuo pačiu tikiu, kad yra kažkokia vedanti jėga. Jeigu labai atsipalaiduoju ir priimu, kad esu atviras ir nebijau būti pažeidžiamas, tai mane ir nuneša teisinga linkme.
Kurdamas vaidmenį aktorius savo personažui atiduoda dalį savęs. Ką mainais esi gavęs iš Sigizmundo?
Iš jo gavau priminimą lengviau patikėti dalykais atsisakant vertinimų. Tai yra visiškai vaikiškas matymas. Ar tai būtų pyktis, ar aistra, ar meilė – leisti sau patikėti tuo, ką matai, įsileisti viską, o ne vertinti. Ir parodyti tą jausmą tuoj pat, čia ir dabar, o ne logiškai, racionaliai dešimt kartų apmąsčius, kai tas jausmas jau yra mutavęs ir, galbūt, nebe toks tikras.
Spektaklį režisuoja Gediminas Rimeika. Jis yra tavo draugas, kartu studijavote vaidybą, jis yra labai dažnas tavo scenos partneris. Antrą kartą kuri vaidmenį Gedimino režisuojamame spektaklyje. Kuo išsiskiria jo darbo principai?
Mes vienas kitą suprantame ir jaučiame iš pusės žodžio. Tiek vaidinant scenoje, tiek darant kitus dalykus. Mums jau nebereikia ieškoti, kaip drauge atrakinti kūrybinį pasaulį. Tai labai palengvina procesą – nėra baimės, gali drąsiai pasinerti į darbą. Gediminas priima visų nuomones, su juo galima diskutuoti, o tai yra labai vertinga. Šnekėjimas ir komunikacija yra labai svarbus jo kaip režisieriaus bruožas. Bet tuo pačiu jauti, kad jis kūrybiniame procese veda savo mintį, kai reikia, jaučiasi jo griežta ranka.
