Apie stebėjimus, stebėjimąsi ir gyvenamuosius rajonus – Karolio Sabeckio fotografijos

Nuotraukos: iš asmeninio K.Sabeckio archyvo

Karolis Sabeckis ką tik atšventė savo parodos atidarymą Fluxus ministerijoje. Pristatau jums trumpą pokalbį ir supažindinu su jo kūryba.

Čia turbūt pirmas mano interviu. Ar esi ėmęs interviu pats? Jei taip, kokie įspūdžiai ir patirtis?

Ar rašai? O gal kas nors atbaidė tave nuo rašymo?

Esu ėmęs interviu, bet visi kartai buvo elektroniniai, tad nežinau, koks jausmas kalbėtis akis į akį. Visada patiko ieškoti ryšių ir sąsajų tarp, pavyzdžiui, autoriaus gimtos vietos, kūrybos ir kalbos. Labai įdomus pavyzdys buvo kūrėjas, gimęs Afrikoje, mokęsis Europoje. Buvo įdomu, kokią įtaką jo suvokimams galėjo turėti tokie kultūrų skirtumai (ar panašumai) ir pokyčiai. Interviu keistas, bet įdomus dalykas. O su rašymu viskas baigėsi dar paprasčiau. Niekas nebaidė, niekas nieko nežudė ir neprievartavo. Nutilau ir viskas. Kartais parašinėju kažką apie gimtąjį rutulį, bet tik tiek.

Buvau tapo parodoje minus antrame aukšte Fluxus ministerijoje. Gal nori ką nors pasakyti apie parodą? Ar pats pasirinkai erdvę, kurioje eksponuosies?

Apie parodą nelabai yra ką pasakoti. Apie gimtąjį rutulį yra, bet… kiekvienas savaip tą rutulį gali suprasti. Erdvę pasirinkau pats po K. Strautnieko ir S. Surblio grafikos darbų parodos. Labai susižavėjau tuo mažu rūsiu. Manau, kad tai nebuvo atsitiktinumas.

Ką tau reiškia gyvenamieji rajonai? Tave jie slegia ir liūliuoja, ar kaip tik skatina išspausti teigiamas emocijas iš tokios specifinės aplinkos?

Gyvenamieji rajonai – tai nesibaigianti erdvė stebėti ir stebėtis. Kaip koks getas. Nenoriu propaguoti „kiemo“ kultūrų, bet tenka susitaikyti – visur savos taisyklės ir normos. Gal iš pirmo žvilgsnio Pašilaičiai ir Karoliniškės niekuo nesiskiria, bet ten neįmanoma daugybė įdomių, skirtingų dalykų. Kai pagalvoji, kad tokių mikrorajonų yra dar daugiau, ima suktis galva. Įdomiausia dalis čia man yra pavadinimai. Rajonai nei slegia, nei liūliuoja, nei verčia ką nors snausti. Verčia pagalvoti apie bendruomenių raidą, apie kažkokią mikro-evoliuciją ir visokias degradacijas, regeneracijas ir kt.

Kokius privalumus įžvelgi nespalvotose fotografijose?

Negalvoju, kad nespalvotos fotografijos turi pranašumų ar privalumų prieš spalvotas. Taip pat kaip ir skirtingos technikos. Išraiškos forma tik. Teko skaityti apie autorių, sergantį daltonizmu. Jam labai patikdavo fotografuoti itin spalvingus vakarėlius juodai balta fotojuosta. Ir negali pykti, jam taip atrodė teisinga.

Ką manai apie autoportretus? Ar pats fotografuoji autoportretus?

Autoportretas man kaip kokia anti-tema. Kažkoks uždraustas vaisius. Labai įdomu, bet sudėtinga. Autoportretų nefotografuoju, nors bandęs esu ir rezultatai ne tik kad nedžiugino, bet nuliūdino. Gal kada nors…

Kaip atsirado ciklas heroin chic? (http://skarolis.eu/)

Gimė sugedusiame fotoaparate Exacta, pusiau šiukšliadėžėj. Tą kartą supratau, kad kažkokio objekto/subjekto su(si)kūrimui daug įtakos gali turėti bet kas – nuo fantos kamštelio iki išgirsto muzikos kūrinio (Yorke).

Kaip turėtų atrodyti tavo svajonių studija?

Svajonių studija… turėtų turėti bent du didelius langus. Ir vieną didelę tuščią sieną. Ir daug vietos knygoms. Daugiau didelių reikalavimų svajonių studijai kaip ir neturiu.

Kadangi rašydama straipsnius vis atrandu prikaišiotų užuominų, kur ką nors kuriantys semiasi įkvėpimo ir įtakos, pamažu ėmiau nepraleisti to pro akis kaip įdomios ir svarbios asmeninės detalės. papasakok, kur atrandi idėjas?

Gal ir banalu sakyti, kad visur, bet taip yra. Galima pabandyti konkrečiau. Muzika visada leidžia matyti vaizdinius – itin daug įtakos ir gerų dalykų į mano galvą prikrovė John Frusciante. Thom Yorke’as, žinoma. Pastaruoju metu ypač daug ir intensyviai klausiausi lietuviškų The Dominoes. Ir pagaliau John Cage, nors jį atradau visiškai neseniai.

Rašytiniai šaltiniai irgi sugeba mane nokautuoti. Negaliu pasakyti, kodėl, bet mano favoritai yra K. Abe ir H. Murakami. Nepaaiškinamai mėgstu ir Grajauską. Ir Benediktą Januševičių. Nežinau, prie ko jį reikėtų priskirti. Kol mokiausi VDK, daug dalykų išmokė ir pasakė Midona Kailiuvienė, Mindaugas Tendziagolskis, Skirmantas Valiulis ir Dalia Karatajienė. O vėliau daugiausia prie idėjų generavimosi manyje prisidėjo menotyrininkas Vidas Poškus. Mane domina ir inspiruoja beveik viskas.

Kokiomis technikomis kuri? (maišai poeziją su garsu, ėsdini jau išryškintas fotografijas, …?)

Stengiuosi pabandyti viską, nors labiausiai „prijaučiu“ tyliam fotografavimui be daug kalbų ir paradų.

Kada nusprendi, jog tai veidas, kurį nori matyti savo fotografijoje? Ar užsiimi draugų prašymais, užsakymais, prašai nepažįstamų ar žmonių, kuriuos žinai, bet veido neregėjai, …?

Visko nutinka. Būna ir prašymų, ir užsakymų, ir pats maldauju, kad leistų nufotografuoti. Nesprendžiu, ar veidas turi būti fotografijoje, ar ne. Jis ten atsiranda arba ne, ne visai galiu pasirinkti. Dažniausiai veidai fotografijose atsiranda. Beje, prašyti žmogaus nusifotografuoti, jo niekada nemačius, dar neteko. Yra vienas, kurio nei vardo, nei veido nežinau, bet dėl jo minčių norėčiau kada nors pabandyti jį nufotografuoti.

Kaip sugalvojai teatre išsitraukti fotoaparatą?

Man liepė jį išsitraukti (šypsosi). Visada svajojau fotografuoti teatrą ir esu labai dėkingas Oskaro Koršunovo teatrui už šią galimybę.

Jei įsėstum į auksinę taksi (prisimink auksinę žuvelę), kokio vairuotojo pageidautum ir kur norėtum nuvažiuoti?

Vieną sykį man labai pasisekė. Vėlavau į egzaminą dėl to, kad man pasakė ne tą adresą. Taksistas buvo labai geras ir už dešimt litų mane per dešimt minučių pristatė į kitą miesto galą. Spėjau ne tik į egzaminą, bet ir parūkyti, ir pabendrauti, ir prisiminti, apie ką egzaminas. Niekada nepamiršiu to taksisto. Norėčiau, kad auksinio taksi vairuotojas būtu panašus į Poseidoną ir norėčiau važiuoti į Estiją. Tai mano svajonių šalis. Beje, beveik visi juokai apie estus yra teisingi.

Kokie tavo artimiausi planai? Ar norėtum laimės ieškoti svetur?

Kol kas lieku čia. Eisiu trypti dailės akademijos koridorių ir fotografuoti. Labai toli neplanuoju, bet laimės ieškoti svetur vargu ar norėčiau. Buvo tokiu minčių, bet nei norėčiau, nei galėčiau, nei sugebėčiau. Nesu linkęs labai sureikšminti ar kaltinti aplinką.

_______ į tarpą įrašyk bet kokį sakinį.

„Kadaise juk skeldavome žmones pusiau vėl lipindavome dalindavomės moterimis vynu ir saule gal”- Benediktas Januševičius.

Tau turėtų patikti:

Interviu

 

Victoria Beckham ruduo/žiema 2010