Kadras iš filmo „Anny“ ©
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) skelbia šių metų šūkį: „Atviros trajektorijos“. Atsiverti naujiems požiūriams kviečia ir į VDFF programą atrinkti filmai. Naujausia meninė dokumentika iš viso pasaulio, lietuvių filmų premjeros, unikalaus kūrėjo retrospektyva ir virtualios realybės patirtys – rugsėjo 23–spalio 10 d., Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir internete.
„Šių metų festivalio šūkis vienija filmus, kurių herojų gyvenimų keliai – arba gyvenimų trajektorijos – kažkuo netipiniai, įdomūs, autentiški. Kita vertus, šie filmai nesiūlo aiškiai suformuluotų galutinių atsakymų, o veikiau kviečia pačius žiūrovus būti atvirus ir mėgautis atradimo procesu, atsiverti kitokiems požiūriams“, – sako viena festivalio programos sudarytojų Vilma Levickaitė.
Kadras iš filmo „Kruvina nosis, vėjas kišenėse“ ©
Kadras iš filmo „Faya Dayi“ ©
Pasak V. Levickaitės, požiūrių įvairovė ryškiai atsiskleidžia pagrindinėje festivalio programoje. Į ją atrinkti septyni filmai atspindi bendrąją festivalio temą, bet kartu – ir labai skiriasi: unikaliais jų kūrėjų kontekstais, originaliomis kūrybinėmis koncepcijomis, autorine kino kalba ir nesupainiojamomis filmų herojų istorijomis.
„Atviros trajektorijos“ lėmė ir vaizdinį festivalio identitetą. „Festivalio plakatai ir kiti vaizdiniai sprendimai, siekiant autentiškumo, kurti analogine technika, t. y. pasitelkiant ne tik kompiuterius, bet ir rankų darbą. Festivalio filmų kadrai buvo kerpami, skenuojami, o paskui komponuojami koliažo principu“, – pasakoja šių metų VDFF įvaizdį kūrusios „younique studio“ kūrybos vadovas Justinas Kiaulekis.
Legendinės Japonijos moterų tinklinio rinktinės istorijai dedikuotas prancūzų režisieriaus Julieno Faraut‘o filmas „Raganos iš Rytų“ (2021). Įtraukianti kino juosta pasakoja herojišką medvilnės fabriko darbuotojų gyvenimo kelionę – nuo sporto būrelio po darbo iki olimpinės šlovės. Filmas, kuriame persipina archyviniai kadrai, dabarties vaizdai, animacija, sportas ir politika, darkart liudija: žmogaus valia ir galimybės – beribės.
Moterys – pagrindinės ir filmo „Tranzistorių seserys“ (Lisa Rovner, 2020) „žaidėjos“. Čia britų režisierė žymios menininkės Laurie Anderson užkadriniu balsu pasakoja apie elektroninės muzikos pionieres: Delią Derbyshire, Daphnę Oram, Bebę Barron, Pauliną Oliveros ir lietuvių kilmės Clarą Rockmore. Archyviniai filmo kadrai veda ne tik per XX a. muzikos ir technikos istoriją, bet ir sudėtingos moterų emancipacijos Vakarų kultūroje kovos lauką.
Kadras iš filmo „Raganos iš Rytų“. UFO Production ©
Kadras iš filmo „Paskutinės dienos prie jūros“ ©
Susipažinti su dar vienu moters likimu kviečia čekų dokumentikos meistrė Helena Třeštíkova. Savo filmo herojės vardu pavadintame kino portrete „Anny“ (2020) ji fiksuoja iš pažiūros paprasto žmogaus – ypatingą gyvenimą. Jame telpa ir darbas metro stotyje, kur Anni renka pinigus už įėjimą į tualetą, ir pašlijusi dukros bei anūko sveikata, ir šviesūs muzikiniai pasirodymai ant scenos – kartu su kitomis moterimis, priklausančiomis nevyriausybinei organizacijai, vienijančiai sekso darbuotojus.
Socialiai spalvingų personažų trajektorija tęsiasi amerikiečių brolių Billio ir Turnerio Rossų filme „Kruvina nosis, tuščios kišenės“ (2020). Vieno uždaromo Las Vegaso baro paskutinės nakties istoriją broliai pasakoja ypač stilingai ir autentiškai. Šioje savitoje vienos nakties kronikoje tiršta muzikos, šokių ir iki skausmo atvirų pokalbių: apie gyvenimą, meilę, alkoholį ir tai, kas labiausiai vienija iš pažiūros tokius skirtingus baro personažus – apie būtį persmelkiančią vienatvę.
Melancholiškų egzistencinių nuojautų kupina juosta „Svyrantis žmogus“ (Marie-Violaine Brincard, Olivier Dury, 2020) vizualizuoja dramatišką prancūzų rašytojo Thierry Metzo gyvenimą. Atmosferinius filmo kadrus lydi užkadrinis balsas, skaitantis rašytojo dienoraštį. Tekstas veja vaizdą, vaizdas – tekstą, kol po truputį atsiskleidžia menininko autobiografija: prabylama apie sūnaus mirtį, priklausomybę ir skausmą. Gyvenimo poezija, nuopuoliai ir mirtis neatsiejami nuo šio filmo.
Tarp tamsos ir šviesos – ir perkeltine, ir tiesiogine šių žodžių prasme – balansuoja naujausias meksikiečių ir etiopų kino kūrėjos Jessicos Beshir darbas. Jos įspūdingos juodai baltos estetikos juosta „Faya Dayi“ (2021) panardina į Etiopijos miesto Hararo gyventojų kasdienybę. Susitaikyti su skurdu, valdžios represijomis ir neviltimi, atmiešta čia plačiai vartojamo arabinio dusūno svaiguliu, ar iš paskutiniųjų ieškoti išeities kažkur kitame Raudonosios jūros krante? Tai klausimas, neišvengiamas daugeliui vietinių.
Kadras iš filmo „Tranzistorių seserys“. Peggy Weil nuotrauka ©
Kadras iš filmo „Svyrantis žmogus“ ©
Klausimas „kas toliau?“ lieka atviras ir dvylikamečio Reyboy‘aus gyvenime, kurį filme „Paskutinės dienos prie jūros“ (2021) dokumentuoja filipiniečių režisierė Venice Atienza. Skurdžioje, bet kartu idiliškoje ir ryškiaspalvėje žvejų saloje prabėgusi nerūpestinga berniuko vaikystė baigiasi. Kaip ir kiekvienam iš mūsų, savo vaikystės salą Reyboy‘ui teks palikti – netrukus jis išvyks mokytis. Užburiantys jūros ir dangaus horizontai primena, koks didelis ir platus pasaulis laukia berniuko.
Be septynių pagrindinės programos filmų, šiemet festivalis pristatys dvi lietuvių filmų premjeras: Jurgio Matulevičiaus ir Pauliaus Aničo „Auksinį flakoną“ (2021) bei Gerdos Paliušytės „Nevermore“ (2020). Taip pat – teminę programą „Žemės stebėtojai“, kviesiančią pamąstyti apie paraleles tarp Žemės ir kosmoso, virtualios realybės filmų programą ir šveicarų-kanadiečių režisieriaus Peterio Mettlerio kūrybos retrospektyvą.
Duris į kino sales festivalis atvers rugsėjo 23–spalio 3 d. – Vilniuje, spalio 1 d. Kaune, spalio 8–10 d. – Klaipėdoje.
Festivalį finansuoja Lietuvos kino centras.
