Nuotraukos – Beno Baranausko asmeninio archyvo, Agnės Denapaitės ©
Įkvėptas belyčiu konceptu, Benas Baranauskas kuria tai, kas parduotuvėje negalėtų būti priskirta jokiam skyriui, tai – ką galėtų dėvėti visi. BAR – lėta, nišinė, tvari mada. Menininkas mano, kad medžiagos gabalas, kvepalai negali būti vyriški ar moteriški, ir kad gyvenime viskam reikšmę suteikiame mes patys! Su Benu kalbamės apie undergound kūrybą, muziką, avangardą ir iš esmės kitokią estetinę kryptį.
Benai, dar studijuodamas Lietuvoje, 2015 metų spalį įkūrei BAR bei spėjai pristatyti dvi drabužių kolekcijas. Nusprendei išvykti į Londoną dėl to, kad nebuvo kaip save realizuoti? Ir klasikinis klausimas – ką reiškia BAR?
Save realizuoti galimybių visada yra. Buvo ir Lietuvoje. Bet pritrūkau inspiracijos, nutrūktgalviškumo. Negalėjau savęs įtalpinti į rėmus, kurie egzistavo Vilniaus dailės akademijoje. Temų, kurios mane, kaip dizainerį domino labiausiai, deja, VDA programoje nebuvo: futurizmas, darbas su oda ir konceptualesnis mąstymas, darbas su tekstile. O BAR reikšmė labai paprasta – pirmosios 3 mano pavardės raidės. Gal ir nebloga ta mano pavardė, bet tuo metu maniau, kad per ilga. Planų, rodyti savo darbus už Lietuvos ribų, turėjau nuo pat pradžių, tad ir vardo norėjau tokio, kad tiktų tarptautinei auditorijai. Nusprendžiau, jog „Benas BAR“ yra būtent tai, ko reikia ir kas patinka.
Kada nusprendei, kad tuo, ką kuri, reikia pasidalinti su publika?
Nuo pat pirmųjų gaminių. Iš pradžių siūdavau tik sau, kad turėčiau įdomesnį garderobą vakarėliams (šypsosi) ir kasdieniam gyvenimui. Būtent tada sulaukiau pirmosios kritikos ir komentarų. Mano draugai ir aplinkiniai tapo pirmaisiais mano mokytojais ir kritikais.
Juoda spalva – artima tavo širdžiai ar tai tik paaugliškas kaprizas? Iš kur kilo susidomėjimas šia spalva?
Nepavadinčiau to paauglišku kaprizu, nes juoda spalva atsirado mano gyvenime, kai man tebuvo 12 metų. Tuo metu buvau vaikas, išprotėjęs dėl sunkiosios muzikos. Juoda spalva tuo metu toje subkultūroje buvo neišvengiamas dalykas. Ji niekur nedingo iki pat šių dienų. Vis dar atrandu juodos spalvos gelmių, kurių anksčiau nematydavau. Nepabaigiau dar visų idėjų, kompozicijų ir sumanymų, susijusių su juoda spalva (šypsosi). Žinoma, dabar mano kūryboje galima rasti ir kitų spalvų, tačiau vis dar dominuoja juoda.
Tavo kūrinių esminiai akcentai – tamsios spalvos, belyčiai siluetai. Tavo drabužius gali dėvėti tiek vyrai, tiek moterys. Kodėl pasirinkai būtent tokią estetinę kryptį, konceptą?
Nepritariu atskirčiai tarp lyčių, kuri egzistuoja mūsų sociume. Visada žiūrėjau į sijonus ir sukneles, kaip į nuostabų drabužį, tinkantį tiek vyrams, tiek moterims. Vis klausdavau savęs, kodėl, norėdamas sau nusipirkti sijoną, parduotuvėse turiu eiti į moterų skyrių. Būdavo tokių momentų, kai parduotuvių konsultantai prieidavo ir primindavo, kad esu moterų skyriuje, kurioje parduotuvės dalyje galiu rasti vyriškų drabužių. Ši patirtis įkvėpė kurti tai, kas parduotuvėje negalėtų būti priskirta jokiam skyriui. Norėjau kurti tai, ką galėtų dėvėti visi. Visada juokdavausi, kai moterys pašaipiai klausdavo, kodėl nešioju moteriškus drabužius. O aš nesuprasdavau, kaip medžiagos gabalas gali būti moteriškas arba vyriškas. Labai panašiai yra su kvepalais. Juk kvapas negali būti vyriškas arba moteriškas iš esmės. Tik pats žmogus nusprendžia, kas yra vyriška, o kas moteriška. Gyvenime viskam prasmę ir reikšmę suteikiame mes patys!
Neatrodo, kad tave traukia komercinis stilius. Ar jautiesi einantis prieš srovę? Ar tendencijos tavęs neveikia?
Komercija manęs nelabai domina. Lėta, tvari, nišinė mada – tai, kuo gyvenu, kur noriu likti. Radau būdų, kaip eiti kitokia srove nei dauguma žmonių, bet tikrai nepasakyčiau, jog einu prieš srovę. Nei komercija, nei tendencijos didelio žavesio man nekelia. Tai atneša pinigų, bet ne emocinio pasitenkinimo. Nebėgioju paskui pinigus, niekada to nedariau. Gal kažkada ir bėgsiu, bet tikrai dar ne dabar.
Daugelis paminėtų, jog tavo stilius – avangardinis. Sutinki su tokiu požiūriu?
Turbūt. Tačiau kurdamas nemąstau, ar tai avangardas, ar ne. Niekada nestatau sau jokių rėmų ir nieko nepriimu už gryną pinigą. Negelbėju gyvybių ar pasaulio savo kūryba. Dažniausiai viskas prasideda nuo nuoširdaus kūrybinio pokalbio apie kažkokį konceptą arba emociją. Tada be jokių stabdžių ją išvystau, vienas ar su kitais menininkais, į tai, kas mus, bendraminčius, daro laimingus. Kartais proceso įkarštyje iškyla klausimas: „O jeigu padarytume šiek tiek kitaip?“ Jis dažnai priveda prie kažko, kas būna labai spontaniška ir nematyta. Manau, tie užribiai kūrybos metu ir įstumia mane į avangardo platybes. Nuostabus jausmas negalvoti apie jokius suvaržymus ir taisykles. O jei dar pavyksta nustebinti ne tik kitus, bet ir save – 10 balų, tada jaučiuosi, jog projektas buvo sėkmingas. Kartais galvoju, kad kai gyvenimas avangardas, tai daryk, ką nori – kūryba bus tokia pat.
Kaip ir kada su Flaminia nusprendėte, kad abiejų požiūriai ir nuomonės sutampa, kuriant naują muzikos projektą „Acolytes of Yama“?
Su Flaminia susipažinau po metų atsikraustęs gyventi į Londoną. Nuo pat pradžių ji pakerėjo mane savo buvimu. Užkalbinau ją su pasiūlymu drauge kurti. Tą kartą aš sukūriau jai suknelę, jos ir kitų muzikos prodiuserių albumo pristatymui. Dienos bėgo, tapome labai gerais draugais. Prieš metus, žiemą, turėja neįtikėtiną įvykį. Viena mano gyvenimo autoritetų Sainkho Namtchylak atvyko i Londoną kelioms dienoms mokyti gerklinio dainavimo pagrindų. Negalėjau patikėti, kad žmogus, kurį 10 metų laikiau nepasiekiamu muzikos autoritetu, atvyks į Londoną. Apie mano visišką maniją sužinojusi mokymų organizatorė, draugė ir gongų meditacijos partnerė Kat padovanojo bilietą į susitikimą su Sainkho. Tada viskas ir prasidėjo. Norėčiau pasakyti „step by step“, bet, deja, tai buvo šuolis stačia galva į gerklinį dainavimą ir beribes žmogaus galimybes. O Flaminia, grįžusi iš Brazilijos 2019-ųjų vasarį, užsiminė, kad norėtų savo muzikos karjeroje pradėti kažką naujo Taip gimė idėja sujungti jos nemažą elektroninės muzikos bagažą su gerkliniu dainavimu. Du albumai ir data jau yra. Jau labai, labai greit!
Tai pertrauka nuo mados ar žingsnis į muzikos sferą? O gal tiesiog šių dviejų sričių sintezė?
Labai taikliai pasakei, pertraukų nuo to, ką myliu, nedarau. Viskas, ką darau, papildo vienas kitą, šis projektas – ne išimtis. Nenoriu apsiriboti viena veikla, greitai atsibostų. Noriu tobulėti ne tik kaip dizaineris, bet ir kaip menininkas, kaip specialistas, kaip žmogus. O pertraukos man dar tikrai nereikia. Nepavargau (šypsosi).
<…>
Pokalbis buvo publikuotas SwO street Nr. 35 sausio–kovo numeryje. Pilną pokalbį galite perskaityti čia (294 psl.): www.swo.lt/swo-street-nr-35
