Nuotraukos iš asmeninio Benjamin Clementine archyvo ©
Benjaminas Clementine‘as Vilniuje pristatys savo naujausią albumą. 28-erių britų muzikos kūrėjas Lietuvoje lankysis jau antrą kartą. Tada „Mercury“ prizo laimėtojas Lietuvos publikai pristatė debiutinį albumą „At Least For Now“ ir surengė bene labiausiai įsimintiną metų koncertą. O netrukus, lapkričio 15 d., atliks visiškai naują programą.
Naujos idėjos, naujas šou, didelė muzikantų palyda, naujo albumo medžiaga ir visi geriausi dalykai iš šio ilgapirščio britų muzikos burtininko.
Sakoma, kad antrasis albumas kiekvienam muzikantui yra sunkiausias. Juk į debiutą sudedi visą širdį ir sielą. Tačiau tiems, kuriems vis dėlto pavyksta rasti naujų įkvėpimo šaltinių ir įrašyti ne mažiau stiprų antrąjį albumą, visada pranašaujama ilga ir šlovinga karjera.
Nesunku įsivaizduoti muzikos įrašų leidyklos vadovų reakciją, išgirdus naująjį jo darbą. 11 kūrinių albumas „I Tell A Fly“ yra konceptualus albumas, pasakojantis apie dviejų musių meilę geopolitinių įtampų fone. Dainose jautriai reaguojama į pabėgėlių krizę, bombarduojamą Alepo miestą ir patyčių problemą. Negana to, albumas skamba lyg avangardinė roko opera.
Pats Benjaminas interviu „The Guardian“ prisipažino, kad buvo priverstas kovoti už savo muzikinę idėją. Leidybinės kompanijos „Virgin EMI“ vadovai nusileido tik tada, kai kūrėjas pagrasino verčiau grįšiąs groti ten, kur pradėjo – į Paryžiaus metro.
Tačiau klausytojai tegali džiaugtis, kad Benjaminas Clementine‘as ryžtingai atsisakė tiesiog kartoti pats save ir bet kokia kaina siekti kuo didesnio populiarumo. Naujasis jo albumas – stulbinantis ir visiškai nenuspėjamas. „Nepaprastai užtikrinta ir poetiškai unikali vizija“, – rašė žurnalas „Uncut“. Muzikantas nepaiso nuvalkiotų popmuzikos reikalavimų ir kuria remdamasis vien savo vidiniu jausmu. „Tai menininkas, kurio sunku nepastebėti ir dar sunkiau apibūdinti“, – teigia kritikai.
Kritikai, bandydami apibūdinti B. Clementine‘ą, jį lygina su Nina Simone, Antony Hegarty bei Davidu Bowie. „The New York Times“ rašė, kad „jo tenoras skamba lyg iš kito pasaulio“. Jo muzikos savitumą bandoma aiškinti griežtu katalikišku auklėjimu. Tėvai draudė vaikams klausytis popmuzikos, tad Benjaminas turbūt buvo vienintelis moksleivis, labiau už viską mėgęs operą.
Operos dramatiškumo šiame albume tikrai nemažai. Su jam būdingu teatrališkumu kūrėjas pasakoja istorijas apie tai, ką išvydo klajodamas po pasaulį. Sirijos gyventojų skausmas tampa asmeniniu skausmu, kai Benjaminas prisimena mokykloje patirtas patyčias. Pabėgėlių patirtys primena, kaip jis pats miegodavo Paryžiaus gatvėse.
O kaip dėl tų dviejų musių? Jos – tai tiesiog du įsimylėjėliai, ieškantys užuovėjos nuo kasdienių audrų. Todėl jo muzika yra garso takelis ne vien globalinėms politikos problemoms, bet ir kiekvieno žmogaus giliausiems išgyvenimams.
Jo muzikoje suskamba daugybė skirtingiausių kontekstų iš tolimų šalių ir laikų. Čia girdisi ir Afrikos ritmai, ir bažnytinės giesmės, ir Brodvėjaus miuziklų linksmybės, ir impresionistų sonatos fortepijonui, ir trūkčiojantys elektroniniai triukšmai. Viskas tikra, vientisa ir dera.
Bet paslaptingu būdu visa tai aprėpia įvairiapusė, keista ir į nieką nepanaši Benjamino Clementine‘o asmenybė. Tad klausytojui belieka pasiduoti jo režisūrai ir drauge klajoti kafkiškais muzikos labirintais.
