Nuotraukos iš tapytojos asmeninio archyvo © Monika Plentauskaitė – Nemiga, 2 dalių paveikslas
Vilniaus senamiestyje įsikūrusi galerija „Meno niša“ tęsia projektą „Meno erdvė jauniems menininkams“ ir sausio 17 d. pristato jaunosios kartos tapytojos Monikos Plentauskaitės (g. 1993) parodą „Butaforijų parkas“. Tai bus pirmoji Vilniaus dailės akademijoje tapybos magistrantūrą studijuojančios menininkės solo paroda sostinėje. M. Plentauskaitė pasakoja, kas įkvepia jos kūrybą ir ko žiūrovams tikėtis naujoje ekspozicijoje.
Kas šiuo metu tau įdomiausia tapyboje?
Man svarbu santykio su mane supančia aplinka paieškos, tačiau tą aplinką apčiuopiu per jau atliktų atvaizdų – fotografijų – prizmę. Daug fotografuoju, esu sukaupusi nemažą archyvą, taip pat mane domina buitinės fotografijos, asmeniniai albumai, todėl motyvai į mano kūrinius atkeliauja būtent iš jų. Nesugebėjimas aprėpti fragmentiškos kasdienybės visumos ir nepasitikėjimas jos tikrumu, autentiškumu atveda asmeninio vaizdų parko kūrimo link. Svarbus tampa ne tik pats užfiksuotas vaizdinys, bet ir galimybė perkonstruoti jį ir jo reikšmę tapybos pagalba. Šitokiu būdu, ieškodama santykio su randamais ar asmeniniais užfiksuotais vaizdais siekiu nuslopinti nepažinumo jausmą, ieškau savosios tapatybės. Tapyba – kaip galimybė pažinti praeitį, save patį bei dabarties kasdienybę.
Tavo kūryba yra retrospektyvi, drobėse dažnai rekonstruojami prisiminimai. Kada tai tapo tavo kūrinių ašimi, kodėl tau svarbu atsigręžti atgal?
Viskas prasidėjo tada, kai supratau, kad mano pasas – falsifikatas. Dabar man tai nėra naujiena – senelis turėjo du pasus dėl nepalankių aplinkybių Antrojo pasaulinio karo metais. Deja, originali paso versija pradingo, tad teko gyventi su naujuoju, kuriame tėra viena mažytė netiksli detalė – pavardės raidė sukeista (todėl dabar esu ne originali Plintauskaitė, o Plentauskaitė).
Galbūt šis nesutapimas su mano tikrąja pavarde tėra maža paklaida, tačiau būtent dėka jo pradėjau kelti tapatybės, identiteto klausimus, ieškoti savasties praeityje, o jeigu dar tiksliau, praeities artefaktuose – fotografijoje.
Asmeniniai albumai ar pačios rinkti kasdienybės vaizdų archyvai seka mane visur: ar tai būtų gimtasis Kaunas, ar istorinis Kražių miestelis, kuriame praleidau savo vaikystės vasaras ar savarankiškos rezidencijos Ispanijoje metu surinkta fotomedžiaga – vaizdų pagalba bandau susipažinti ne tik su mane ištinkančia aplinka, bet ir su savimi.
Papasakok apie naujausią parodą „Butaforijų parkas“, kas pasitiks žiūrovą?
Parodos ekspozicijoje dėlioju patirčių, pamatymų bei objektų, tapytų iš asmeninio fotografijų archyvo, koliažą. Siekiu pratęsti istorijas, glūdinčias už fotografijų, arba jas perkonstruoti, atrasti naujus naratyvus. Tokiu būdu gimsta tam tikras prisiminimų, užfiksuotų buitinėse nuotraukose, butaforijų parkas. Ši paroda – tai savasties paieškos už teatrališkų kasdienybės užuolaidų.
Tavo kūriniams nesvetima teatrališka nuotaika, iš kur tai atkeliauja?
Kadangi drobėje savavališkai perkonstruoju iš fotografijų atkeliavusius motyvus, objektus, paveikslo pasakojimas tampa surežisuotas. Nuprobleminama pirminė atvaizdų reikšmė, ji keičiama arba tiesiog perstumdoma, siekiant sukurti naujus jų santykius, jau atsiribojant nuo atvaizdo gimtosios reikšmės. Kasdienybė regima kaip scenografija su savomis, jos pasakojimui tarnaujančiom butaforijomis. Galbūt tai atkeliavo ir iš mano patiriamo savęs neidentifikavimo (dėl senelio falsifikuoto paso istorijos).
Parodos „Butaforijų parkas“ atidarymas sausio 17 d. 18 val., paroda veiks iki vasario 10 d.
