Nuotraukos – NUAGE ©
„Celsius 273“ yra papuošalai iš cemento. Vieni juos sieja su asfaltu, kiti – medžiu ar sidabru. Iš tiesų, Gerdos kuriami papuošalai pasakoja miestų istorijas ir jas patalpina delnuose. Šį kartą su „Celsius 273“ papuošalų kūrėja kalbamės apie miesto reikšmę žmogui, konkurenciją Lietuvoje, pirmuosius nepavykusius kartus ir cemento trapumą!
Gerda, tu kuri gan netradicinį prekinį ženklą – „Celsius 273“. Tai yra papuošalai iš cemento. Kaip gimė prekinio ženklo idėja ir kokia jo reikšmė?
„Celsius 273“ gimė iš meilės miestui. Užaugau Kaune, stebėjau šį miestą ir supratau, kad jis turi itin platų pačios įvairiausios architektūros spektrą. Po Sovietų Sąjungos griūties nemaža dalis miestų pasižymi betoniniu palikimu, kurio visi bando atsikratyti. O galbūt reiktų pažvelgti kitomis akimis?
Vieną dieną tame pačiame betoniniame Kaune, įrenginėjant savo butą galvojau, kaip įdomiai panaudoti likusį cementą, kad nereikėtų išmesti. Ieškojau įvairių įkvėpimų ir formų, kol radau cemento papuošalų kūrėją Kanadoje. Tas žmogus ir jo darbai mane labai sužavėjo, todėl pagalvojau, kad norėčiau vieną papuošalą užsisakyti. Ilgai ieškodama supratau, kad papuošalas iki manęs neatkeliaus, nes į Europą kūrėjas nesiunčia, o ir pačioje Europoje papuošalų iš cemento negaliu surasti. Kadangi parsisiųsti cementinių papuošalų nepavyko, tai pabandžiau pati.
Ir kaip sekėsi gaminti pirmuosius papuošalus?
Pradėjau paprasčiausiai maišydama statybinį cementą su vandeniu, tačiau pirmas bandymas buvo tikrai nesėkmingas, nes papuošalai trupėjo, skilo. Nepasidaviau, nes buvau susižavėjusi medžiaga ir ieškojau būdų, kaip papuošalą sukurti tvirtą. Bandžiau tikriausiai pusę metų, diena iš dienos liejau cementą, siunčiausi įvairiausias medžiagas. Kadangi Lietuvoje su cheminėmis medžiagomis yra gan liūdna padėtis, jos nėra lengvai prieinamos. Išbandžiusi įvairių rūšių cementą po pusmečio pirmą kartą sukūriau žiedą pavadinimu „Monolog“. Šis žiedas ir yra simbolis monologo su pačiu savimi, kuris vyko kūrybos procese.
Kiek žinau, papuošalus jungi kartu su architektūra. Kur galime pastebėti šią sintezę?
„Celsius 273“ šūkis yra miesto architektūra, telpanti delnuose. Kadangi augau Kaune, tai pastebėjau itin daug brutalios cemento architektūros ir po truputį vis labiau ją atradau. Pirmiausia atradimus aprašydavau, kol perėjau į visai kitą tos architektūros atvaizdavimo specifiką – papuošalus. Mano papuošalų tikslas yra turėti vizualinę išraišką, kuri padeda suprasti, kaip arti yra žmogus, cementas ir miestas bei kokia sintezė tarp jų. Todėl kiekvienas papuošalas turi savo vardą, istoriją.
Tavo papuošalai apie miestą. O ką pati pasirinktum, miestą ar gamtą?
Aš pastebiu, kad žmonės nori pabėgti iš miestų, ieško gamtos, bet gal mes per retai susimąstome, kad mes bėgame nuo to, ką patys kuriame. Mes patys statome miestus ir vėliau nuo jų stengiamės pabėgti. Mano tikslas ir yra parodyti, kad miestas yra kintantis. Kiekvieną dieną jame galime įžvelgti naujus dalykus ir atrasti ne tik vis kitokią emociją, bet ir kitokį save.
Man labai įdomu, kaip atrodo žmogaus, kuris kuria cementinius papuošalus, kūrybos procesas. Papasakok! Nuo ko viskas prasideda ir kuo baigiasi?
Tikriausiai labai sunku pasakyti, kur yra viso ko pradžia. Galbūt net nėra vienalyčio atsakymo. Visų pirma galvoju, kad visa patirtis ir istorijos, kurias sukaupiau iš žmonių, padarė didelę įtaką kūrybiniam procesui. Visa tai virto į eskizus, vėliau – į tam tikrą formą, materiją. Viskas vis tiek prasideda nuo idėjos. Vieną kartą gali įkvėpti pastatas, daina, o kitą – filmas.
O kaip procesas atrodo iš techninės pusės?
Na, manau, kad didžiausi ieškojimai buvo pačioje pradžioje, kai bandžiau sukurti pirmąjį savo papuošalą. Apskritai, cemento apdirbimo formų yra pačių įvairiausių. Kartais žmonės manęs net klausia: „Ar tu čia asfaltą supjaustei?“. Tačiau iš esmės tai yra cementas, milteliai, kuriuos aš tiesiog maišau ir lieju į tam tikras formas. Aišku, cementas, kurį naudoju papuošalams, nėra tiesiog statybinis cementas. Turiu savo formulę, kuri užtikrina, kad papuošalas nesutrupės. Tai yra sudėtinga technologija, kadangi vien tam, kad paruoščiau cementą liejimui, trunku apie dvi savaites.
O kas po to, kai cementas sustingsta?
Cementas stingsta labai įvairiai. Priklauso nuo konkretaus papuošalo, ar tai auskarai, žiedas, ar pakabukas. Kai kurie papuošalai yra liejami keletą kartų, bandant išgauti tą tobulą formą, kampus. Tuomet stingimas trunka apie dvi paras, o vėliau seka rankinis darbas. Nors ir turiu formas, tačiau kiekvieną papuošalą reikia šlifuoti dildėmis, apdirbti ir pažaboti. Cementui tikrai reikia laiko ir kantrybės.
Cementas atrodo labai tvirta medžiaga. O ar tu kurdama susitapatini su šia medžiaga?
Iš tiesų, niekuomet nesusimąsčiau. Tačiau tikriausiai susitapatinu, kadangi aš pati labai mėgstu pilkumą. Dažnai vadinu save pilkumų žmogumi, man patinka pilkas dangus, mūsų rudenys ir žiemos. Jaučiuosi tame saugi, todėl ir pats papuošalas iš esmės kuria tokį jausmą. Paradoksalu, nors cementas atrodo tvirta medžiaga, tačiau jis gali lengvai dužti. Tai manau, kad taip ir su žmogumi, kad ir kokie mes tvirti būtume, kartais mumyse taip pat prasiveržia ugnikalniai ir palūžtame.
Dažniausiai cementas naudojamas pastatams, grindiniui, todėl žmonės tikriausiai neretai nustemba. Kokia jų reakcija?
Kai tik pradėjau kurti „Celsius 273“ papuošalus, žmonės stebėjosi, kadangi to nebuvo matę. Reakcijų buvo pačių įvairiausių. Vieni sakė vau, kiti nelabai suprato. Bet esminis dalykas, kuriuo džiaugiuosi, yra tas, kad cementiniai papuošalai nepalieka abejingų žmonių.
Kokio keisčiausio komentaro esi susilaukusi?
Na, mane visuomet šokiruoja žmonių klausimas: „Ar čia iš asfalto?“ Bet tikriausiai normalu. Nes taip įprasta matyti tas betonines gatves, kad mes net nesusimąstome, iš ko jos iš tiesų yra padarytos.
O ar tau svarbi aplinkinių žmonių nuomonė?
Tikriausiai, jeigu nebūtų žmonių, tai nebūtų ir „Celsius 273“. Todėl, žinoma, tai yra svarbu. Po truputį auginu savo odą, nes iš pradžių girdėti neigiamus komentarus būdavo labai skaudu, tačiau dabar suprantu, kad yra normalu vienų būti priimtam, kitų –atstumtam. Kaip ir žmonės, taip ir cementas galbūt ne visiems yra skirtas.
Pakalbėkime apie prekinių ženklų žinomumą Lietuvoje. Atrodo, kad vienu metu būti pastebėtam yra lengva, tačiau sunkumų visada pasitaiko. Kokie jie tau asmeniškai?
Galbūt dažnai susiduriu su žmonių nenoru kurti. Negaliu absoliutinti, kadangi Lietuvoje tikrai daug puikių konceptualių kūrėjų, menininkų, tačiau kiekvieną kartą vis nustembu, kodėl žmonės daro tą patį, ką darai tu. Kodėl jie neieško savo kelio. Konkurencija yra sveika, bet kartais bijodami, ką kiti pagalvos, bijome ieškoti savojo identiteto.
Manau, kad pasiektume daugiau, jeigu turėtume daugiau noro bendradarbiauti. Dažnai pastebiu, kad jauni dizaineriai labai stengiasi konkuruoti tarpusavyje, kartais galbūt kenkti arba nepadėti vienas kitam. Manau, tai stabdo ne tik kitus, bet ir patį save, nes kartu galima nuveikti kur kas daugiau.
Per kiek laiko tapai žinoma Lietuvoje?
Iš tiesų, aš vis dar nežinau, ar esu pastebėta Lietuvoje (juokiasi). Tai labai sunku prognozuoti. Na, žinai, gali ir draugas priėjęs sakyti labas, bet tai nereikš, kad esi žinoma.
Gerda, papasakok apie savo ateities planus. Kokie jie?
Artimiausias planas – naujos kolekcijos pristatymas. Taip pat, bandau patekti į užsienio rinką, keliausiu į Varšuvą ir Amsterdamo mados savaitę. Ir, žinoma, naujos idėjos!
