Nuotraukos: iš asmeninio archyvo
Šiandien buvau įspūdingoje vietoje – S’archittu. Gal Sardinijos gamta ir nuosaiki, bet vietomis – tikrai kerinti. S’archittu – tai krantinė be paplūdimio; norint pasivaikščioti, tenka tiesiog laipioti per uolas, išgraužtas druskos. Tarpais vanduo čia prasisunkia į paviršių, kai kur išplauti ištisi gabalai, jautiesi, tarsi vaikščiotum milžiniško geltono banginio paviršiumi. Bangos plakasi ir turškiasi – kaip nešamas vanduo drebančiomis rankomis puode – čia nepavyktų plaukti sekant bangas, jos tiesiog malasi viena į kitą.
Šeima, pas kurią dabar apsistojau, greičiau primena santūrius europiečius, nei karštakošišką pietiečių šeimyną. Tačiau vieną dieną begeriant kavą užsuko vienam teta, kitai sesuo, nemokanti angliškai italė, tačiau tokia gyvybinga ir šmaikšti; stebėtina, bet susikalbėjome. Išsiaiškinome (gavom krūvas patarimų), kuriuose Italijos regionuose vyrai šalti, o maistas geras, ir kur tinkamiausia ieškotis nuotykių. Dešimt metų pragyvenusi Milane, dar septynis Romoje, ji grįžo į gimtąją Sardiniją. Sakė, Toskana (tik ne Lombardija) – lobių kraštas. Bet ko ieškantiems.
Sardinija… mažos ir didelės mergaitės voliojasi smėlyje, protarpiais užpilamos krantą pasiekiančių bangų. Visa įlanka ties Oristanu vadinama negyvąja – vanduo žydras, sustingęs. Net nepailsti plaukdamas – pro pririštas jachtas, palei uolas ir stačias, šlaituose augančias pievas plaukėme pasižiūrėti iš vandens į senovės romėnų paliktus griuvėsius (San Giovanni). Užtrukom tikrai daugiau nei pusvalandį, bet tokioje jūroje net nepridūsti. Vis dėlto be iš visų pusių supančios žydrynės čia – nieko, dėl ko vertėtų užsibūti. O mano skrydžių bielietus skiria ilgos aštuoniolika dienų, toli gražu dar ne visos praėjusios.
Tiesa, kad vietiniai tokie pat imlūs kultūrai kaip ir lietuviai – į nemokamus koncertus čia mielai renkasi masės žmonių. Paolo Fresu – trimitininkas, savo penkiasdešimtmečio proga nusprendęs surengti penkiasdešimties nemokamų koncertų turą skirtingose, unikaliose Sardinijos vietose. Nepasakyčiau, kad jis labai meistriškas, bet saloje – be galo populiarus. Kas tik nesusirinko į koncertą – su savo kėdėmis ar stovėdami – dešrainius besinešiojančios moteriškės, pilvus uniforma apsitempę policininkai, tačiau dėmesingiausi ir labiausiai susikaupę atrodė keli skustagalviai (Lietuvoje juos pavadintume forsais), linguojantys į džiazo ritmą, paskendę mintyse ir vis atsigręžiantys, kam nors išblaškius jų muzikinę kontempliaciją.
Nuotrauka: Riccardo Dessí/ SwO magazine
Koncertas vyko šventame slėnyje (Santa Cristina), ramiai ir ekologiškai (su saulėmis baterijomis energijai), pauzėse tarp melodijų buvo girdėti ne žmonių šlamesys, o viršuje praskrendantys lėktuvai. Čia supratau, kaip sunku stebėti laiką. Per tas valandas sutemo, išryškėjo Grįžulo ratai ir milijonai žvaigždžių, krito kometos, vėliau žemė pasisuko, Paukščių Takas nutolo, dangus blausėsi dulkėmis, kol šviesulių ryškumas nuslopo. Paolo ramiai laukė savo solo partijų, kol grupė muzikavo, o tamsiame slėnyje knibždančios žmonių galvos priminė gyvą suartą dirvožemį, pilną tamsoje besiraitančių milžiniškų vikšrų bei išlindusių kurmių.
noriu i ta sala…