Nuotraukos: Denis Orlenok asmeninis archyvas
Pozityvumas, modernus mąstymas, žiūrėjimas į ateitį su nekantrumu. Tokie ir panašūs apibūdinimai tinka pristatant mūsų pašnekovą – Denį Orlenok, pramoninio dizaino atstovą, Vilniaus Dailės akademijos dėstytoją, kūrėją ir gyvenimu besidžiaugiantį vaikiną, kuriam žodis „nuobodžiavimas“ neegzistuoja, nes, kaip pats teigia – veiklos jis visada atrandantis. Susitikime dizaineriui sunkiai sekėsi nuslėpti šypseną, kuomet klausėme apie jo karjerą. Pasak jo, karjera jau tapusi jo gyvenimo būdu, suteikiančiu galimybę kurti, pamatyti viską iš kitos pusės bei padėti kurti geresnę aplinką.
Trumpai prisistatykite auditorijai, kuri nėra susipažinusi su Jūsų darbais bei kūryba.
Kažkam aš esu menininkas, kažkam inžinierius, bet iš tiesų aš šiuos du dalykus sujungiu į dizainą. Kažkam aš esu „Tu“, o kažkam aš esu „Jūs“, kadangi dėstau ir studijuoju. Tačiau save suvokiu kaip kūrėją, kuris bando svajones realizuoti. Tai, ką matai, kas tave supa – kaip galime išspręsti esamas problemas per funkcionalumą bei dizainą.
Kiek laiko jau dirbate pramoninio dizaino sferoje?
Kaip laisvai samdomas grafikos dizaineris pradėjau suktis šioje srityje nuo antro kurso, t.y. nuo 2009 metų. Tuo tarpu pramoniniame dizaine dirbu nuo 2012-ųjų.
Kaip seniai žinojote, kad savo ateitį norite sieti su dizainu? Ar tai buvo sena svajonė, kurios kryptingai siekėte?
Susidomėjau ir nusprendžiau savo ateitį sieti su pramoniniu dizainu 10-oje klasėje. Tuo metu aš supratau, ką noriu veikti. Kryptingai ėjau šiuo keliu, tai man tapo nebe profesija ar darbu, o gyvenimo būdu (šypsosi). Aš nelabai linkęs savo profesijos įvardinti kaip darbo. Tai greičiau jau kūrybos procesas, kuris teikia malonumą ir džiaugsmą. Man smagu tai daryti ir tai man patinka. Manau, kad kai ateis momentas, kuomet tai man kels vien tik darbo, pragyvenimo šaltinio asociacijas, tuomet tikriausiai prarasiu ir motyvaciją. Jau ilgą laiką, apie 10 metų, tai yra mano gyvenimo būdas, be kurio jau nebegaliu gyventi (šypsosi).
Kur įgijote daugiausiai žinių bei praktikos?
Praktikos ir žinių įgavau iš įvairių veiklų, kūrybinių dirbtuvių, mokslų Prancūzijoje, gyvendamas kitoje šalyje. Tai man suteikė nemažai žinių ir informacijos.
Kokiose šalyse teko lankytis?
Esu dalyvavęs Vokietijoje rengtose „KAJA“ kūrybinėse dirbtuvėse, „Salone Satellite“ parodos metu Maskvoje. Taip pat 14 metų gyvenau Sankt Peterburge, studijavau Prancūzijoje. Manau, visa ši patirtis man daug ką davė ir suteikė. Noriu likti ir kurti Lietuvoje, keisti aplinką, situaciją į geresnę pusę.
Nuotrauka: inlovewithphotography.co.uk
Identitetas dizaineriui. Ar manote, kad Jūs jau jį suformavote? Kiek laiko Jums prireikė atrasti save būtent šioje srityje?
Identitetą norėčiau suvokti ne kaip baigtinį rezultatą, tačiau kaip procesą. Šiuo metu man yra įdomūs vieni dalykai ir viena specifika, bet tai gali pasikeisti ateityje. Noriu daugiau eksperimentuoti ir neapsiriboti. Kiekvienas projektas reikalauja skirtingos stilistikos, idėjos, todėl nereikia prisirišti prie vienos technikos. Pvz., TOYBIC pasižymi plastiškomis, aerodinaminėmis, organiškomis formomis. Toks buvo pagrindinis sumanymas: žaislinio automobilio bazė, atstumas tarp ašių primena egzistuojančias mašinas per retrospektyvą, o kėbulo stilistika atskirų aerodinaminiu elementų dėka kvepia futuristiškumu. Tuo tarpu Vilniaus tramvajaus koncepcija dėl asociacijų su Vilniaus simboliu – geležiniu vilku – yra griežtos stilistikos tam, kad išsiskirtų. Bendrai pasižiūrėjus vienu ir kitu atveju tai yra transporto priemonė, tačiau visiškai skirtingos išraiškos ir charakterio. Kiekvienas projektas yra unikalus, negaliu vienodomis technikomis, priemonėmis spręsti skirtingų problemų.
Į kokią auditoriją orientuojatės, kurdamas objektus – ar tai jauni žmonės, o galbūt visgi kuriate vyresnei auditorijai, taip suteikdamas šansą susipažinti su dar nepažintais modernaus dizaino ypatumais?
Dirbu keliose srityse, ir kiekvienas objektas yra orientuotas į skirtingą vartotoją, sprendžia skirtingas problemas. Kartais pagalvoju, ar galėtų būti situacija, kur visi vartotojai, kuriems kūriau produktus, vieną dieną susitiktų toje pačioje erdvėje, kaip kad Tarantino filmuose (juokiasi) – profesionalus inžinierius, naudojantis „The Vinci“ (tai serijinių protokolų analizatorius ir keitiklis), Alzheimerio liga sergantis senukas su šunimi-robotu (autonominis robotas, sprendžiantis soc. problemas), vaikas su tėvu, žaidžiantys moduliniu būdu valdoma TOYBIC mašina (siekis gerinti santykį tarp tėvų ir vaikų bei mokyti projektavimo bei ekologiškumo pagrindų) ir viešbučio darbuotojas, gavęs žinutę tolimiausiame kambaryje NFT 3AC maršrutizatoriaus dėka. Visi šie produktai yra labai skirtingi.
Didelė dalis Jūsų darbų yra modernistinio, galbūt net šiek tiek futuristinio stiliaus. Ar šių stilių kūrimas ir išlaikymas darbuose buvo pagrindinė užduotis darbo procese?
Manau, kad stilius nėra pagrindinis dalykas. Tai yra labiau sudedamoji dalis. Kurdamas aš vadovaujuosi vokiečių dizainerio Dieter Rams principais, kurie nusako gerą dizainą. Visų pirma aš patikrinu, ar mano kuriamas objektas yra inovatyvus, naudingas, estetiškas, yra suprantamas, nekrenta į akis, yra sąžiningas. Dažnai žmonės neteisingai suvokia „Good Design Is as Little Design as Possible“ principą. Už kuriamo objekto proceso neturi jaustis paties kūrėjo. Analogiškai kaip gamtoje nesijaučia kūrėjo kančių ir nekeliamas klausimas, dėl kokios priežasties yra vienaip ar kitaip, turėtų būti ir dizaino srityje. Manau, dizainas turi būti organiškas, nekelti klausimų, kad būtų ilgaamžiškas.
MONROE projektas pavadintas gana įmantriai. Trumpai papasakokite, kas slepiasi už šio objekto koncepcijos?
Tai buvo studijų metų kurtas projektas kartu su Juozu Brundza. Tema buvo personalus mobilumas. Sprendžiau problematiką žmogaus, kuris galėtų judėti, netgi kai yra praradęs galimybę tai daryti. Sumanymas atėjo iš aplinkos, kadangi mano močiutė turi problemą su vaikščiojimu – visą gyvenimą ji buvusi aktyvi, tad jos būdas tiesiog neleido jai sėstis į invalido vežimėlį. Todėl pagalvojau, jog reiktų sukurti produktą, kuris suteiktų galimybę žmonėms judėti, kad jie būtų nepriklausomi ir nekeltų gailesčio. Tai buvo koncepcijos pateikimas – nagrinėjau Segway bazę, kaip būtų galima pakeisti esamą situaciją. Pats objekto pavadinimas MONROE buvo sugalvotas, nes mano močiutė gimė būtent tais metais, kai garsiosios aktorės Marilyn Monroe karjera buvo pačioje viršūnėje. Mano močiutė visada asocijavosi su garsiąją aktore, visada buvo moteriškumo pavyzdys. Pats produktas buvo gana moteriškų formų, kurios perteikė Marilyn Monroe interpretaciją.
Kuris projektas Jums asmeniškai yra mylimiausias?
Kiekvienas projektas yra tarsi vaikas (juokiasi). Tu prisimeni tą dieną, kai tau atėjo mintis, idėja. Tada ją pradedi vystyti, kinta jos forma, spalvos, išraiška. Vėliau ji formuojasi, keičiasi jos charakteris, yra labiau sukonkretinama, artėja galutinis procesas. Ir ateina laikas, kai sukurtas produktas yra išleidžiamas. Aišku, visada prisimeni savo patį pirmąjį kurtą objektą, kuris man yra „The Vinci“. Tai buvo mano pirmas projektas po studijų baigimo, privertęs suprasti, kad reikia daug išmokti, norint sukurti objektą. Turėjau skirti daug laiko medžiagų paieškoms, rinkimui, pateikimui, paruošimui. Tai buvo objektas, kurio visose jo gaminimo stadijose dalyvavau pats. Norėdamas sužinoti, kaip valdyti visą šį procesą, įstojau į dizaino vadybą, kad įgyčiau žinių.
Kas būtent Jus įkvepia kuriant?
Man įkvėpimas yra aplinka, kuri mane supa: architektūra, įvairūs daiktai, blogi ir geri. Blogi daiktai mus įkvepia spręsti egzistuojančias problemas ir gerinti buitį, o geri įkvepia juos tobulinti. Tuo pačiu mane įkvepia žmonės, muzika. Tereikia pakelti galvą ir apsidairyti, kas mus supa. Yra daugybė smagių dalykų, kuriuos reikia tik mokėti pastebėti (šypsosi). Manau, kad kaip ir valgant, taip ir kuriant apetitas kyla proceso metu. Svarbu padaryti pirmą žingsnį ir pradėti – tuomet ateis ir įkvėpimas. Jeigu nepavyksta užsiimti norima veikla, manau, kad verta pamąstyti, ar tikrai einama teisinga linkme. Profilio, veiklos pakeitimas yra labai svarbus. Štai kodėl dirbu daugybėje sričių, taip nėra sukuriama monotonija. Jeigu žmogus jaučiasi išsisėmęs, siūlyčiau jam pamėginti save atrasti kitoje veikloje, kuri jį galėtų įkvėpti, nes daug kas priklauso ir nuo požiūrio, sumanymo.
Kuri proceso dalis Jus jaudina ir domina labiausiai – idėjos generavimas, paieškos, kūrimas ar galutinis rezultatas?
Pats idėjų generavimas, eskizavimas teikia didelį džiaugsmą. Tačiau kartais įdomu yra sukurti patį sumanymą, idėją. Daikto paruošimas gamybai taip pat teikia malonumą, nes objektai neretai būna daug įdomesni iš vidaus, negu iš išorės. Tuomet atsiranda tam tikra architektonika, kurios niekas nemato, o tik pats dizaineris. Vidaus projektavimas teikia džiaugsmą, kadangi tampi architektas mažame pasaulyje (juokiasi) ir kuri įvairias stabilumo briaunas, konstrukciją, stebi tvirtumo išlaikymą. Tai yra konstruktyvus darbas, kurio niekas nemato, jis lieka už projekto ribų.
Kokias technikas naudojate kurdamas?
Viena iš technikų, kurias naudoju, yra vadinama „piltuvėlio metodu“, t.y. visų pirma brainstorming principu yra sugalvojama daug idėjų, pasiūlymų. Retai galima iš vienos idėjos pasiekti puikų rezultatą. Turi atrasti jų daug, išsisemti, apjungti tarpusavyje, susiaurinti, atrinkti ir vystyti toliau. Tai darau, kol bus prieita prie galutinio projekto, kuris vėliau neretai keičia savo išvaizdą. Šį procesą kartais tenka kartoti kelis kartus.
Peržiūrėjusi Jūsų darbus atkreipiau dėmesį, kad kurdamas nevengiate eskizavimo, kurį šiandienos dizaineriai dažnai jau stumia į šoną. Ar manote, kad šis procesas yra būtinas šiais, technologinių pasiekimų, laikais?
Taip, manau, kad eskizavimas yra būtinas ir privalomas kūrimo procesas. Pateikus dizaino idėją realistiškos trimatės vizualizacijos pagrindu gali susidaryti įspūdis, jog procesas yra baigtinis ir nebėra galimybės pakeisti dizaino, dalyvauti kūrimo procese. Dėl šios priežasties eskizavimas ranka yra labai svarbus. Idėja yra pateikiama realistiškai, todėl partneris arba užsakovas jaučia, kad gali dalyvauti procese, turėti įtakos sprendimui ir rezultatui. Antras dalykas, kalbant apie eskizavimo svarbą ir kodėl tai yra būtina. Noras pradėti viską kurti nuo trimačio objekto apriboja įrankių valdymą. Jeigu nėra pakankamai susipažinta su technikos valdymu, atlikimu, tuomet sugalvota idėja nepasižymės kokybės atžvilgiu. Manau, pačioje proceso pradžioje yra labai svarbu plačiai ir laisvai, kūrybiškai pažiūrėti į užduotį, kad sukurtum viziją, kurią galėtum įgyvendinti ir įteikti. Taip, tai bus daugiau laiko reikalaujantis darbas, tačiau galutinis rezultatas pateisins tai savo kokybe, dizainu bei koncepcija. Greito eskizo atlikimas suteikia galimybę greičiau patikrinti sumanymą, patogumą, produkto santykį su aplinka, kaip jis bus pagamintas, kokie bus trūkumai.
Dėstote Vilniaus Dailės Akademijoje, kurioje jauni žmonės atranda savo kelią į dizainą. Ką Jums pačiam reiškia mokymas ir kodėl nusprendėte pasidalinti žiniomis su jaunaisiais kūrėjais?
Niekada nebuvau pagalvojęs, kad dėstysiu. Tačiau dizaino katedros vedėjas Juozas Brundza pasiūlė išmėginti savo jėgas, nes, kaip teigė jis, manyje įžvelgė kažką, ko neturi kiti. Pagalvojau, kodėl gi nepabandžius. Dažnai išgirstu, jog aukštosiose mokyklose klesti požiūris, kad studentai ir dėstytojai yra konkurentai, kad įvairios specialybės konkuruoja viena su kita. O aš manau, kad visi mes čia esame tam, kad sukurtumėm geresnę ateitį, ir siūlau matyti mus visus kaip vieną komandą, kolegas.
Ar dėstydamas suteikiate galimybę studentams eksperimentuoti?
Patirties dėstyme daug neturiu, nes dėstau tik 3 metus. Bandau kurti viską iš pagrindų. Kiekvienais metais modifikuoju programą, stengiuosi atrasti geriausią būdą, kuris būtų priimtinas visiems. Tikslas yra duoti pagrindus, kurie yra naudojami visame pasaulyje, supažindinti su technikomis. Stengiuosi suteikti esminius konstravimo principus, tuomet pakreipiu juos tinkama linkme. Kiekvienas mėgsta skirtingai atskleisti projekto esmę – per medžiagiškumą, formą, liniją. Kiti tuo tarpu yra linkę mąstyti dvimačiame formate, tuomet jis atitinkamai gali realizuoti savo idėjas. Kiekvienas mąsto skirtingai, labai įdomu, kaip per eskizavimą galima nusakyti žmogaus charakterį, jo pasaulėžiūrą, pastebėti, kaip jis mato daiktus. Tai yra labai glaudžiai susiję aspektai. Aš skatinu studentus atrasti savo braižą, stilistiką, tačiau visų pirma jie turi susipažinti su pagrindais. Po to jau galima mąstyti, kokiomis priemonėmis jie norės dirbti, perteikti idėją.
Ar dažnai tenka bendradarbiauti su kitais dizaineriais, dalyvauti skirtinguose projektuose? Ar visgi manote, kad savarankiškas darbas yra perspektyvesnis?
Kiekvienas pasirenka, kuris būdas jam yra artimesnis. Vieniems labiau patinka dirbti individualiai, kitiems grupėje. Aš dirbu dvejopai, nes manau, kad dvi galvos yra geriau negu viena. Tada ir rezultatas būna geresnis stilistiniu atžvilgiu, funkciniu, gamybiniu. Aišku, yra projektų, kuriuos kuriu vienas, bet manau, kad daug vertesnis yra komandinis darbas. Objektas tuomet pasidaro įvairiapusiškas. Turiu holistinį požiūrį į dizainą – tai procesas, kuris apjungia vartotoją, verslą, marketingą, gamintojus. Dažniausiai tenka dirbti su komanda, žmonėmis iš skirtingų sričių. Aš dirbu su draugu Deividu Juozulynu ir savo žmona Neringa Orlenok.
Ar kurdamas atsižvelgiate į vartotojiškumo reiškinį?
Manau, kad vartotojiškumas yra labai didelė problema, nes mes naudojame labai daug daiktų. Teršiame aplinką, todėl manau, kad „The 3 R’s“ principas (angl. Reduce, Reuse, Recycle – mažink, pernaudok, rūšiuok) yra labai naudingas. Pats stengiuosi pirkti kuo mažiau daiktų, tik būtiniausius. Kaip kūrėjas jaučiuosi atsakingas už produkto įtaką žmonėms ir gamtai, todėl vienas iš pagrindinių dalykų yra atkreipti dėmesį į šį aspektą. Man nepatinka tendencija ir idėja, kad visi produktai turi būti vienodi, atlikdamas konsumerizmo vizualinio triukšmo tyrimą žmogaus psichologinei būsenai pastebėjau, kad mes susiduriame su dideliu informacijos kiekiu, kuris dažniausiai neigiamai mus veikia. Šiais laikais žmonės susiduria su dideliu kiekiu informacijos, spalvų, formų. Manau, kad vartotojiškumą, kaip ir vizualinį triukšmą, būtina mažinti, suteikti galimybę atsiskleisti žmonėms, jų individualumui, saviraiškai ir suteikti suasmeninimo (personalizavimo) galimybių.
Karjeros dizaino srityje trūkumai. Su kokiais sunkumais susiduriate šioje srityje?
Komunikacija. Skirtingą leksikoną naudoja dizaineriai, skirtingus terminus gamintojai, skirtingai kalba verslininkai. Šis dalykas, noras suprasti visus, ir galimybė viską suvesti į vieną, yra labai sunkus. Taip pat aspektas, kuris vyrauja daugelyje profesijų, tai yra laiko skyrimas savo asmeniniam gyvenimui. Svarbu atrasti balansą ir išmokti paskirstyti laiką.
Jeigu būtų galimybė trumpam laikui išmėginti savo jėgas kitoje srityje, kur norėtumėte padirbėti?
Kaip savo sritį išmanantis, norėčiau išmėginti savo jėgas kaip sportininkas arba muzikantas. Muzika mane lydi visa gyvenimą, anksčiau kūriau muziką, tačiau nesiejau savo ateities dėl gana pragmatiško mąstymo tuo metu, jog tai nebus pelninga profesija. Rinkausi kažką, kas būtų smagu, todėl manau, kad vis tiek pasirinkau kūrybą, tik kitokiu profiliu. Manau, visur reikia stengtis ir dirbti. Ir manau, kad pasirinkau teisingai, tai buvo tolygu kūrybai. Tik labiau apčiuopiama ir matoma.
Kur save matote po penkerių metų?
Prieš penkis metus negalvojau, kad dėstysiu Vilniaus Dailės akademijoje, atrodysiu taip, kaip atrodau šiandien, kad šnekėsimės šiandien čia. Aš esu pasiruošęs iššūkiams ir labai noriai laukiu, kas gali pasikeisti po penkerių metų. Laukiu ir atvirai žiūriu į ateitį. Man tai yra stebuklinga. Kiekvienais metais turiu metų gerinimo viziją – ką galiu padaryti geriau, ką norėčiau pakeisti. Aš gyvenu tuo konkrečiu momentu, nemėgstu užbėgti įvykiams už akių. Planuoju tik trumpalaikiais žingsniais, taip yra lengviau viską pakeisti. Kai viskas dinamiškai keičiasi, planuoti jau tampa nebeįmanoma.
Ką patartumėte jaunajai kartai, kuri nori sieti ateitį su dizainu?
Jauniems kūrėjams aš patariu nebijoti suklysti, ir suklysti kuo dažniau. Suprasti, ką ir kodėl tu darai, nes tik iš klaidų mes mokomės.
Jūsų gyvenimo devizas.
Nustatyk neįgyvendinamus tikslus ir juos įgyvendink.
